Pas jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus.
    Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“.
    O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį.

Skaitiniai E2 (14)

1 Sam 4, 1b–11: Izraelis buvo nugalėtas, ir Dievo skrynia pagrobta

Ps 44, 10–11. 14–15. 24–25. P.: Atpirk mus, Viešpatie, dėl savo gerumo.

lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Evangelijoje aprašytas raupsuotasis prašė išgydymo, o gavęs malonę, pradėjo plačiai skelbti Jėzų, nors jam buvo uždrausta. Kodėl Jėzus uždraudė jam skelbti? Kadangi tas žmogus nesidomėjo, ką skelbia Jėzus, jam reikėjo vien išgydymo, o kaip toliau gyventi – jis žinos pats. Tad skelbė Jėzų kaip gydytoją, nežinodamas, kad Jis buvo Dievo žodžio skelbėjas. Raupsuotasis – tai žmogus, kuris, turėdamas galimybę išgirsti Dievo Žodį, Jo neklauso, turėdamas galimybę išgyti dvasiškai, pasitenkina vien kūno sveikata.

Panašiai atsitiko su izraeliečiais, išėjusiais į karą prieš filistiečius. Jie žinojo, kad Dievas su jais, bet pamiršo pasidomėti, kodėl. Dievas vykdo žemėje savo planus ir remia bei laimina tuos, kurie eina su juo, tačiau, kai žydai pamiršo Dievo valią, o tik pasikliovė Sandoros skrynia tarsi galingu amuletu, buvo žiauriai sumušti ir patyrė pralaimėjimą.

Todėl Dievo žodis moko visada žiūrėti Dievo valios ir gyvenime vykdyti Jo darbus. Tik tada patirsime Jo apsaugą ir globą, teisėtai naudodamiesi sakramentų ir kitokia Dievo galybe Bažnyčioje. Tačiau, jei prisiminsime tik savo tikslus, vien gražios vėliavos negelbės.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai