Pixabay.com/ Hanso Benno nuotrauka

Dievo Avinėlis, pateptas Šventąja Dvasia, savo sekėjus krikštija ne tik ant jų išliedamas Dievo Dvasią, bet juos panardindamas ir į Jos apvalančią ugnį (žr. Mt 3, 11). Kad tikinčiųjų gyvenime savaip aiškiau pasireikštų Parakleto malonės (pasak teologų, kaip Sūnus pagal mūsų Tikėjimo išpažinimą yra „šviesos šviesa“, taip Dvasia – Parakletas – yra meilės meilė), esame pašaukti viskuo panašėti į Viešpatį Jėzų.

Kristaus į žemę atėjimo tikslas buvo įžiebti ugnies, kuri taptų degančios meilės fakelu, liepsnojančiu ant Kryžiaus. Kai Jis buvo pakrikštytas mirties krikštu, tada Jo didysis lūkestis išsipildė (plg. Lk 12, 49–50), nes netrukus Prisikėlusiojo šlovės pergalės giesmę išgirdo ne tik Visata, bet jos džiaugsmo akordai užliejo kiekvieną, kas Jį kaip savo vienintelį Gelbėtoją su tikėjimu priėmė į savo širdį. Pasak Valandų liturgijos Sekminių Rytmetinės atliepo, „nusileido dieviškoji ugnis, ne deginanti, bet apšviečianti, ne naikinanti, o spindinti. Ji rado mokinių širdis it tyras talpyklas ir pripildė juos savo dovanų ir charizmų“.

Degantį laužą galime palyginti su savo širdimis. Kol šakos neuždegtos ir neliepsnoja, joks sužvarbęs žmogus negali sušilti. Kol Dievui nesuteikiame galimybių uždegti meile mūsų širdžių, Jo malonė per mus negalės laisvai tekėti nei į vieną žmogaus sieląKaip sudrėkusi mediena ugnyje ima garuoti, kol užsiliepsnoja, taip ir Dievas, kai leidžiamvis laisviau Jam veikti mūsų širdyse, pirmiausia išgarina mūsų dvasinio drungnumo vandenį ir tik tada įžiebia mumyse žiburį, kad mūsų tikėjimo darbai kitiems taptų kelrodžiu pas Tėvą (žr. Mt 5, 15–16)Kai dažnai prisimename Šventąją Dvasią ir Ją kviečiame į savo širdį, Ji ne tik mus moko saugotis nuodėmių klastos, bet įkvepia skaityti Dievo žodį ir skatina sugrįžti prie esminio dalyko - užmiršto pirmosios meilės Dievui karščio (žr. Apr 2, 4).

Kaip Emauso mokinių širdys užsidegė tikėjimo liepsna, kai Jėzus atvėrė Šventojo Rašto prasmę, taip ir mes su malda visą dėmesį kreipiame į Dievo žodžio skaitymą bei apmąstymą, kad mūsų drungnumo tingumas imtų nykti ir vis tvirčiau mumyse įsišaknytų malonė, neleidžianti užmiršti šių šv. Augustino žodžių: „Šio gyvenimo piligrimystėje svajokime tik apie tai, kad ne visada čia būsime ir kad gyvendami dorai pasirengsime vietą aukštai, iš kurios niekada nebeiškeliausime. (...) Štai ką mums reikia mylėti. Jei gyvename ir tikime Prisikėlusįjį, Jis mums duos, bet ne to, ką čia mėgsta Dievo nemylintys žmonės, ir ne to, ką čia žmonės mėgsta juo labiau, juo mažiau myli Dievą, ir ką jie mėgsta juo mažiau, juo labiau myli Dievą.“

Kun. Vytenis Vaškelis.

Evgenios Levin nuotrauka

Kaip iki šiol dėl sausio mėnesyje neįprastai šiltų orų dekoratyvinė gėlė pelargonija, kuri nuo 2019 metų pavasario tebesipuošia keliais gyvybe demonstruojančiais raudonais žiedeliais (tenka grožėtis ja, augančią kieme šalia namo lovelyje), simbolizuoja Kūrėjo gailestingumą augalui, kuriam neskirta išliekamoji vertė (žr. Mt 6, 30), taip nepalyginti labiau mes rūpime Jam, kad Jo garbei skiriamas gyvenimas bei dorybingi darbai būtų mūsų viską lemianti  dvasinio augimo bei išlikimo Jame atrama. 

Be Šventosios Dvasios pagalbos mūsų vien asmeninės pastangos būtų vienadienės reikšmės ir labai abejotinos vertės, nes nepastebėtume savo subtilaus bei rafinuoto savanaudiškumo, užveriančio sielos duris besąlygiškam teisumui ir gesinančiam nenuilstantį troškimą marinti nuodėmes savo gyvenime. Todėl tūkstantį kartų teisus šv. Jonas Marija Vianėjus, kuris rašė: „Kai turi Šventąją Dvasią, širdis išsiplečia ir maudosi dieviškoje meilėje. Žuvis niekada nesiskundžia turinti per daug vandens; lygiai taip geras krikščionis niekada nesiskundžia pernelyg ilgai išbūnąs su Dievu. Religija nuobodi tiems, kurie neturi Šventosios Dvasios.“

Sutinku tikinčiųjų, kurie esti nepatenkinti savimi ir pasiskundžia, kad, nors dažnai meldžiasi, vis tiek tenka nusidėti; jiems trūksta vidinės ramybės... Čia negalime pasiduoti nusiminimui, kuris ilgainiui vestų mus nusivylimo link. Esu įsitikinęs, kad kai patiriame įvairių išbandymų ir stengiamės prisiminti mumyse bei visur esantį Viešpatį – Dvasią Guodėją – net, būdami savaip prislėgti, vis tiek, kad ir trumpa malda, kai kreipiamės į Ją, tikrai sulaukiame palaiminimų...  

Ne veltui šv. Augustinas rašė: „Laikyk Šventosios Dvasios dovana, kad esi nepatenkintas tuo, ką padarei (...). Jei tu vis dar maldauji atleidimo, nes esi nepatenkintas tuo blogiu, kurį padarei, tu jau esi suvienytas su Dievu, kadangi tau nepatinka tai, kas nepatinka Dievui. Abu esate įpareigoti įveikti tavo karščiavimą: tu ir Gydytojas.“ Nuodėmės pamatymas, ja bodėjimasis ir nuoširdus noras daryti viską, kad nebegrįžtume į dorovinių nuopuolių sutemas, – akivaizdus Dvasios veikimas, mus skatinantis ne tik šalintis blogio, bet įkvepiantis leisti savyje, pasak šv. Ambroziejaus, kad Jos ugnis uždegtų mūsų sielas ir protus.

Jėzus mus krikštija Šventąja Dvasia – lieja savo Dvasią be saiko (Jn 3, 34). Kaip panašu į Sekmines! Gyvybę teikianti Dvasia, ateik pas mus ir vesk mus per Jėzų pas Tėvą.