Jėzus vėl atėjo į sinagogą, o ten buvo žmogus su padžiūvusia ranka. Fariziejai stebėjo, ar jis gydys jį šabo dieną, kad galėtų apkaltinti.
    Tuomet Jėzus tarė žmogui su padžiūvusia ranka: „Stok į vidurį!“ O juos paklausė: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ Bet anie tylėjo. Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: „Ištiesk ranką!“ Šis ištiesė, ir ranka atgijo.
    Išėję fariziejai tuojau ėmė tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti.

Skaitiniai E2 (27)

1 Sam 17, 32–33. 37. 40–51: Dovydas nugalėjo filistietį laidykle ir akmeniu

Ps 144, 1. 2. 9–10. P.: Šlovė Viešpačiui, mano tvirtovei!

lk.katalikai.lt


Komentaro autorė – Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Šiandienos skaitiniai pasakoja apie Dovydo ir Galijoto – galingo filistinų kario, kurio visi baiminosi, - kovą. Dovydas, dar vaikas, pasiryžta stoti į kovą. Iš pradžių karalius Saulius nesutinka, bet vėliau siunčia Dovydą, melsdamas jam Dievo palaiminimo. Įdėmiai įsiklausykime į Dovydo žodžius, kuomet jis pasisiūlo eiti į kovą ir jam atsakoma neigiamai - pastebėkime, koks jo pasitikėjimas Dievu ir atkaklumas! Jis atsako Sauliui: ,,Viešpats, kuris išgelbėjo mane nuo liūto ir meškos, išgelbės mane ir nuo to filistino“. Ar pasitikime Dievo pagalba savo gyvenime kaip Dovydas? Jo pasitikėjimas Viešpaties pagalba nesvyravo, nors netgi didysis karys juokėsi pamatęs tokį priešininką. Filistino žvilgsnis niekinantis: ,,Argi aš esu šuva, kad su lazda ateini prieš mane?“ Jo žodžiai teisingi: Dovydas iš tiesų menkai ginkluotas. Visi jo ginklai – tai svaidyklė ir didis pasitikėjimas Dievu. Jis stoja prieš ginkluotą karį: ,,Tu ateini prieš mane su kalaviju, ietimi ir durklu, o aš ateinu prieš tave vardu Galybių Viešpaties, Izraelio gretų Dievo, kuriam tu metei iššūkį. Šiandien Viešpats paduos tave man į rankas“. Šie Dovydo žodžiai liudija visišką jo pasitikėjimą Dievu. Ir žinome, kuo baigėsi toji kova. Pasitikėti Dievu, tiesiog Juo pasitikėti – tai yra pati galingiausia malda. Kasdieniame gyvenime prisiminkime šią Dovydo istoriją ir sunkumams ištikus gręžkimės Dievop, idant sulauktume Jo pagalbos ir paramos.

Evangelijoje girdime apie žmogaus su padžiūvusia ranka išgydymą. Nors tai vyksta sinagogoje, kur žmonės susirenka maldai, šventoje vietoje ir galėtume tikėtis gerumo bei palankaus nusiteikimo, vis dėl to fariziejai stebi Jėzų, ar Jis gydysiąs šeštadienį, norėdami apkaltinti šabo nesilaikymu, įstatymo laužymu. Jėzus suvokia situaciją ir tiesiai užklausia: ,,Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga?“ Užklupti netikėto klausimo anie tyli, ir verta įsidėmėti, kaip Jėzų liūdina toji tyla: Jis neišreiškia pykčio, tiesiog yra labai nuliūdintas, nusiminęs dėl jų širdies nusistatymo, bet ir toliau daro gera. Jis pagydo žmogų, nepaisydamas fariziejų laikysenos, kurie ima tartis, kaip Jėzų pražudyti.

Ir mūsų gyvenime dažnai susiklosto situacijos, kai kitų elgesys mus liūdina, tai gali būti netgi artimi mums žmonės – draugai ar kaimynai, tačiau laikykimės Jėzaus parodyto pavyzdžio: nors ir liūdėdami, patys nesiliaukime darę gera bei melskimės kaip Jėzus ant kryžiaus: ,,Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. Taip elgtis yra teisinga visais gyvenimo atvejais, visuomet reikia atleisti ir nesiliauti daryti gera kaip Jėzus.

Melskime gilesnio pasitikėjimo Dievu, mus mylinčiu Tėvu, dalinkimės savo tikėjimu su kitais, darydami gera ir padėdami atstumtiesiems, ligoniams ir visiems šio pasaulio vargšams.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai