Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno/Bernardinai.lt nuotrauka

„Tu parašysi apie mus knygą? Vadinsis „Vienuolė ir niūchai?“ – toks klausimas nuskambėjo sesei Juozapai Živilei Mieliauskaitei priklausomybių reabilitacijos institucijoje, kur ji atliko antropologinį tyrimą. Iš jo vienuolė apsigynė magistrą Vytauto Didžiojo universitete. Ji siekė išsiaiškinti, kaip ir kodėl kinta priklausomybę turinčių asmenų identitetas reabilitacijos metu.

Kviečiame skaityti tyrimo metu rašytą dienoraštį, tai, kas liko mokslinio darbo paraštėse. 

Pirma teksto dalis

Antra teksto dalis

Negalime paneigti, kad priklausomybė yra opi socialinė problema – daug žmonių kenčia dėl priklausomybės ligos (ne tik patys sirgdami, bet ir būdami artimai susiję su sergančiaisiais). Ir nors paplitusios įvairios nuomonės apie priklausomų asmenų požiūrį į save, mane tyrimo metu labai sukrėtė pamatytas reabilitantų kentėjimas dėl priklausomybės.

Iš pokalbių ir pasidalijimų atsiskleidė tyrimo dalyvių požiūris į priklausomybę (vėliau dėl gydymo proceso požiūris dažnai kinta): priklausomybė suvokiama kaip sunki kova, padėtis be išeities, be vilties, kaip liga, nuo kurios nėra vaistų ir būdų išsilaisvinti. Mykolas tai įvardijo taip: „Mano liga, tai neturėjimas jokios laisvės. Jokio pasirinkimo. Arba aš vartoju ir mirštu, ar ne? Nu geriausiu atveju į kalėjimą atsisėsiu... arba į psichiatrinę, arba mirsiu. Kitas, ta prasme, kitas variantas – nevartoju ir gyvenu.“ Todėl kai kurie reabilitantai, taip pat ir Mykolas, save įvardija kaip nuolat kenčiančius, jau ant tiek buvau prisikentėjęs ir kovojančius labai sudėtingą kovą: „Žinot, net kartais sakau, aš pavydžiu net tiems žmonėm, kurie serga ten sunkiomis ligomis, vėžiu ten ar kažkuo, bet jie turi vaistus. Aš neturiu jokių vaistų.“

Ypač reabilitacijos pradžios pasakojimai atskleidė, kad sirgimas priklausomybės liga suvokiamas kaip balansavimas ant ribos, buvimas rizikos grupėje – nuolatinė grėsmė, nepasitikėjimas savimi, pavojus. Visą gyvenimą juntami priklausomybės ligos padariniai sąlygoja savęs supratimą kaip asmens, įpareigoto nuolat dėti pastangas ir save saugoti, gyvenančio nuolatinėje įtampoje ir savęs kontrolėje. Dažnai buvo kartojama, jog priklausomybė atima galimybes, apriboja, neleidžia gyventi normalaus gyvenimo: būti norimose vietose, su norimais žmonėmis, užsiimti norima veikla, nes tai sukeltų atkryčio pavojų.

Ieva (29 metai, alkoholikė): „Aš skiriuosi (nuo nepriklausomų asmenų) tuo, kad aš visą gyvenimą turėsiu prisimint, jog esu priklausoma, aš negaliu to pamiršti, nes kai tik užsimiršta... Aš ankščiau galvojau, kad reikia gyventi taip kaip visi, žodžiu, eiti į tas pačias vietas, kur geriama, bendrauti su tais pačiais žmonėmis, kad tu nesiskirtum, ir tai pasimirš... Bet čia, atvirkščiai, čia reikia iš kitos pusės žiūrėti, čia reikia kiekvieną dieną sau primint, kad tu esi kitoks, kad tu negali to pamiršti...“

Tas nuolatinis, visa persmelkiantis kentėjimas buvo labai sunki patirtis ir man – buvo interviu, per kuriuos bent tris kartus buvau beapsiverkianti. Nuolat nepaprastai sukrėsdavo priklausomybės istorijos, pasidalijimas kančia – kaip visa apimančia tikrove, kurios neįmanoma paneigti ir įveikti. Kažkuriuo metu, interviu etape, ėmiau jausti, kad nebepakeliu emocinio krūvio – mane užvaldo tas pasidalijimas kančia, nebegaliu ištverti. Tada dariau, ko maniau niekada nedarysianti – iš tyrimo lauko skambinau savo profesoriui, sakiau, kad nebepavežu, nebeišbūnu tos tikrovės...

Dažnai priklausomybė siejama su malonumais, atsakomybės stoka, apsileidimu. Bet pasirinkę gydytis nuo priklausomybės ligos kaip pagrindinį jos bruožą įvardija visa apimantį kentėjimą – tiek jų pačių, tiek su jais susijusių asmenų (kai kas sakė apie mylimuosius – ne tik pats kenti, bet ir tą kitą žmogų skandini). Ir tai nėra savęs gailėjimasis, tikrovės nepriėmimas, savo sprendimų pasekmių neigimas – tai reali patirtis, kentėjimas dėl savo bejėgiškumo, dėl nuolatinės praradimo patirties. Kartais atrodo labai lengva įvertinti, kad asmuo „pats kaltas“. Bet dėl aplinkybių, kitų įtakos, mūsų silpnumo, klaidų įvyksta virtinė sunkių dalykų, turinčių labai skausmingų pasekmių. Ir net tame kentėjime, nuolatiniame buvime „ant ribos“, netikrume, abejojime vis tiek ieškoma prasmės, būdo gyventi kokybiškai, pradėti iš naujo ir taisyti klaidas. Ir net kai labai tamsu – yra vilties.