Rosita Garškaitė. Gedimino Šulco nuotrauka.

„Krikščioniška žiniasklaida“ – keistas terminas, sakė studijų laikų bičiulis, sutiktas viename renginyje: kaip nebūna krikščioniško mokslo, taip negali būti ir krikščioniškos žiniasklaidos, pastarosios principai universalūs. Iš tiesų visi žurnalistai stengiasi (ar bent turėtų stengtis) būti objektyvūs ir nešališki, pateikti visuomenei svarbią ir patikimą informaciją. Maža to, visa žiniasklaida daro tą patį – informuoja, paaiškina, formuoja nuomonę. Kokia prasme tuomet galime kalbėti apie krikščionišką žiniasklaidą?

Svarsčiau šį klausimą, pasitelkdama ne tik „Bernardinai.lt“ patirtį, bet ir dažniausiai skaitomų užsienio žiniasklaidos priemonių, kurios prisistato kaip krikščioniškos, pavyzdžius: „Crux“, „America magazine“, „First Things“, „National Catholic Register“, „Cristianity today“, „Catholic Herald“, „The Tablet“, „La Croix“, „Tygodnik Powszechny“ ir kitų.

Pradėjau nuo to, kad krikščioniška žiniasklaida nėra Katalikų Bažnyčios ar kitų Bažnyčių komunikacijos priemonė. Jei taip būtų, tektų pripažinti, kad tai nebe žiniasklaida, o viešieji ryšiai. Net jei katalikiški fondai iš dalies remia žiniasklaidos priemonę, net jei darbuotojai patys katalikai, net jei bendradarbiaujama su kunigais, tai dar nereiškia, kad leidinys tampa Katalikų Bažnyčios įrankiu. Lygiai taip pat katalikai žurnalistai nėra Bažnyčios kaip institucijos gynėjai. Jie gali  diskutuoti apie popiežiaus pasisakymus, kvestionuoti Vatikano diplomatiją, kritikuoti savo ganytojų elgesį, privalo pranešti apie nusikaltimus ar nepagarbą bažnytinėje aplinkoje. Įtampa rašant apie Bažnyčios tarnų ir tarnaičių nuodėmes ar sistemos ydas neišvengiama ir gerai iliustruojama reakcijomis į publikacijas apie seksualinio išnaudojimo krizę. Ne kartą girdėjau sakant, kad „Bernardinai.lt“ per daug dėmesio skiria šiai temai, kad skandalus reikia palikti sekuliariai žiniasklaidai ir „nedžiaustyti skalbinių viešai“. Tokiai nuomonei nepritariu ir manau, kad viešumas šiuo atveju yra vienintelis būdas apsivalyti ir padėti.

Krikščioniška žiniasklaida taip pat nėra kurios nors Bažnyčios mokymo ar vadinamųjų krikščioniškų vertybių (apie šio termino problematiškumą skaitykite čia) gynėja. Gali atrodyti, kad čia tik žodžių pasirinkimo reikalas, bet jis atspindi esminę laikyseną. Gynybinis mentalitetas suponuoja, kad kažkas būtinai puola (progresyvūs krikščionys, ateistai, klimato kaitos aktyvizmas, sekuliarizacija etc.) ir kovoje labai dažnu atveju pasitelkiamos net tokios priemonės kaip šmeižtas ar melagienos (angl. fake news). Kita problema, kovojant už mokymą ar vertybes, yra ta, kad šie dalykai atsiduria misijos centre, išstumdami žmogų, jo santykį su Dievu, artimu, aplinka.

Kaip yra rašęs popiežius emeritas Benediktas XVI, „tiesos apie žmogų ieškojimas ir jos perteikimas yra iškiliausias visuomenės komunikavimo pašaukimas“. Tokio siekinio tikrai neprimena gausūs krikščioniškos pseudožiniasklaidos pavyzdžiai įvairiomis kalbomis, kurių nenoriu minėti. Dažnai šios medijos prisistato kaip „alternatyva“ dominuojančiai krikščioniškai žiniasklaidai, o iš tiesų propaguoja siaurą krikščionybės ir jos santykio su sekuliariu pasauliu supratimą, nesilaikydamos elementarios žurnalistų etikos.

krikščioniška žiniasklaida atvirai pripažįsta savo išskirtinę laikyseną ir jos laikosi rašydama įvairiomis temomis

Galiausiai, kuo gi ta krikščioniška žiniasklaida išskirtinė? Ar tik didesniu dėmesiu religiniams klausimams? Mano supratimu, ne tik temų spektru skiriasi, bet ir misija, kuri pirmiausia reiškiasi tuo, kad kreipiamasi į krikščionišką auditoriją ar tą, kuriai dėl kokių nors priežasčių rūpi, kaip šiuolaikinį pasaulį mato krikščionys. Didelė dalis žiniasklaidos priemonių deklaruoja kuriančios turinį visiems, neįvardindamos pasaulėžiūrinės krypties, tačiau dažnu atveju jos yra daugiau ar mažiau nuosekliai progresyvios arba paprasčiausiai „nesąžiningos“, kaip radijo laidoje sakė vienas „Bernardinai.lt“ skaitytojas ir tekstų autorius Justinas Dementavičius, – jos paprasčiausiai savęs nepažįsta. Tuo metu krikščioniška žiniasklaida atvirai pripažįsta savo išskirtinę laikyseną ir jos laikosi rašydama įvairiomis temomis – ne tik religinėmis, bet ir politinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis etc.

Išskirčiau tris aspektus, kurie man geriausia apibūdina profesionalią krikščionišką žiniasklaidą, kokia ir mes, „Bernardinai.lt“, siekiame būti.

Asociatyvi Laura Allen/ Unsplash.com nuotrauka

Pirma, krikščioniškose žiniasklaidos priemonėse sukauptas gilus ir platus religinių reikalų išmanymas. Čia ne tik suprantama, ką reiškia specifiniai terminai, būdingos praktikos, principai, idėjos, bet ir nuolat gilinamasi į vykstančius procesus, susijusius su religija. Krikščioniška žiniasklaida gali ne tik paskelbti skambią antraštę, kad popiežius prilygino abortus su nacių vykdyta eugenika, bet ir iš esmės paaiškinti, kaip žmogaus gyvybė traktuojama Bažnyčios mokyme. Šia prasme krikščioniška žiniasklaida gali pasitarnauti ir platesnei visuomenei, siekiant susikalbėjimo tarp skirtingų pasaulėžiūrinių grupių. Būtent dėl turimų žinių ir patirties, krikščioniška žiniasklaida nepristato tam tikrų įvykių ar sprendimų bažnytinėje aplinkoje kaip sensacingų, nes nuosekliai seka procesus ir žino, iš ko jie kyla.

Religijos sociologijos klasikas Émile‘is Durkheimas sakė, kad religijų išskirtinumas yra daroma skirtis tarp šventumo ir sekuliarumo. Mano galva, šiandien ši skirtis kaip niekad gerai paaiškina, kodėl religingiems ir nereligingiems žmonėms yra sunku vieniems kitus suprasti. Ne moraliniai, etiniai ar politiniai klausimai mus skiria, o šventumo idėja. Svarbu apie tai kalbėti ir stengtis suprasti abi perspektyvas dėl taikaus sugyvenimo.

Antra, krikščioniška žiniasklaida lydi tikinčiuosius dvasiniame gyvenime. Ne tik rašo apie sunkumus, su kuriais jie susiduria, ne tik drauge ieško atsakymų į kylančius klausimus, bet ir padeda prasmingai gyventi „laiko zonoje“, kuri palaiko tikėjimą. Katalikų atveju – tai liturginės šventės ir minėjimai. Štai ir šis tekstas atsirado dėl atsižvelgimo į liturginį laiką – šiandien minimas šv. Pranciškus Salezas. Šis garsus XVI-XVII a. dvasininkas buvo paskelbtas žurnalistų globėju, nes išmaniai panaudojo savo laikų medijas (t. y. spausdino ir platino savo parašytas knygas, pamokslus, pamfletus), šitaip atversdamas daugybę žmonių į katalikybę. Jam priskiriamas posakis „šaukštas medaus pritraukia daugiau musių nei acto statinė“.

Trečia, krikščioniška žiniasklaida į pasaulį žvelgia su viltimi. Kai krizė, sumaištis, suirutė, skandalas, nėra siekiama užsiauginti auditoriją, dar labiau kaitinant aistras ar didinant pasimetimą. Dėmesys skiriamas istorijoms, kurios neva nepaklausios, nes pozityvios, o blogis ir kančia neišnaudojami pramogai. Popiežius Pranciškus rašė: „Pasitikėjimas Dievo Karalystės grūdu ir Velykų logika negali neformuoti mūsų komunikavimo būdo. Būtent toks pasitikėjimas įgalina mus visuose gausiuose šiandienio komunikavimo baruose darbuotis įsitikinus, jog galima atrasti bei nušviesti Gerąją naujieną, glūdinčią kiekvienos istorijos tikrovėje ir kiekvieno žmogaus veide.“