Pixabay.com nuotrauka

Pasakojimas apie jauną keistuolę

Ottessa Moshfegh „Mano miego ir poilsio metai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020 m. Iš anglų k. vertė Aušra Karsokienė. Dailininkė – Kotryna Šeibokaitė-Ša.

JAV rašytoja ir literatūros kritikė Claire Messud, kartą paklausta žurnalisto, ar norėtų susidraugauti su vienu iš nemaloniausių jos pagrindinių knygos veikėjų, atsakė tiesmukai: „Jeigu skaitote norėdami susirasti draugų, turite didelių problemų.“ 

Suprantama, daugelis malonių žmonių yra nuobodūs kaip pilkas popieriaus lapas, o literatūroje gausu labai nemalonių tipų, su kuriais leisti laiką būtų grynas malonumas. Visgi, jei esate iš tų skaitytojų, kurie knygose ieško draugų ar savo dvasinio alter ego, skandalingoji jaunosios kartos JAV kūrėja Ottessa Moshfegh vargu ar turi vilčių tapti jūsų mėgstamiausia rašytoja. 

O. Moshfegh – įžūli, drąsi, ekscentriška moteris. Ji debiutavo apsakymų rinkiniu, ir jau pirmas jos romanas „Eileen“ buvo nominuotas „Man Booker“ premijai ir pelnė „PEN/Hemingway“ apdovanojimą. „Mano miego ir poilsio metai“ – antras rašytojos romanas (jis ką tik pasiekė ir Lietuvos knygynus, iš anglų k. vertė Aušra Karsokienė, išleido Rašytojų sąjungos leidykla), vos pasirodęs JAV, išsyk tapo „The New York Times“ bestseleriu. 

Tačiau pati rašytoja, regis, atsainiai vertina savo gerbėjus ir pripažinimą. Savo knygų esmę ji nusako tokiu palyginimu: „Lyg matytum žlungančią Kate Moss“, o apie savo talentą rėžia dar atviriau: „Aš nepilstau kapučino, aš – suknistai geniali!“ 

Naujajame romane autorė tarytum sąmoningai siekia parodyti, koks iš tiesų nemalonus ir nedraugiškas gali būti personažas. Pagrindinė knygos herojė – daili jauna mergina. Ji neseniai baigė Kolumbijos universitetą, dirba populiarioje meno galerijoje ir gyvena Manhatane, puikiame bute, kurį nusipirko iš paveldėtų pinigų. Ji turėtų jaustis laiminga, bet jos širdyje veriasi tuštuma – ne vien dėl tėvų, kurių neteko per anksti, ne vien dėl nesklandžių santykių su vaikinu, dirbančiu Volstryte, ir tikrai ne dėl keistokų, sadomazochistiškų, santykių su geriausia drauge. Tad kas nutiko? – natūraliai kyla klausimas. Kodėl turtingame, neribotų galimybių mieste mergina nusprendžia... miegoti ištisus metus? 

Kaip sako pati kūrinio herojė: „Man atrodė, kad gyvenimas bus pakenčiamesnis, jeigu smegenys veiks lėčiau – tada jos neskubės teisti aplinkinio pasaulio. Širdis jautė, o tai turbūt vienintelis dalykas, kurį ji tuo metu jautė, kad atsimiegojusi pasijusiu geriau, kad atgimsiu, tapsiu kitu žmogumi, mano ląstelės regeneruosis, o iš senųjų liks tik tolimas ir miglotas prisiminimas. Praėjęs gyvenimas atrodys kaip sapnas, galėsiu pradėti jį iš naujo, dėl nieko nesigailėdama, pasiremdama per miego ir poilsio metus sukaupta palaima ir giedra ramybe.“ 

„Mano miego ir poilsio metai“ – tai pasakojimas apie jauną keistuolę, kuri susvetimėjimo su šiuo pasauliu jausmą malšina įvairiausiais vaistais. Apimta tykaus įtūžio, apkvaišusi, ji brenda per „Xanaxo“ ir kitų psichotropinių vaistų sukeltą miglą, nepaisydama nei savęs, nei kitų žmonių, kol pagaliau ima suprasti – susvetimėjimas gali būti ne tik priimtinas, bet ir būtinas.

Vieni kritikai romano heroję laiko privilegijuotų, dykinėjančių moterų karikatūra, kiti – feministe, nusprendusia verčiau pramiegoti gyvenimą, nei ko nors imtis, bet visi sutaria: tai viena įdomiausių veikėjų šiuolaikinėje prozoje.

S. Šaltenio romanas apie Sausio 13-ąją

Saulius Šaltenis „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“. Vilnius: „Tyto alba“, 2020 m.

Šis vasaris prozininkui, dramaturgui, kino scenaristui, Nepriklausomybės akto signatarui Sauliui Šalteniui labai reikšmingas. Iš Ispanijos, kurioje šiuo metu leidžia laiką, rašytojas atskrenda į Nacionalinės kultūros ir meno premijos teikimo iškilmes, taip pat į rankas paims naują romaną ir dalyvaus Vilniaus knygų mugės renginiuose.

„Reikia rašyti tada, kai praėjęs laikas jau sutelpa į metaforą“, – sako S. Šaltenis ilgai brandintame romane „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ pasakoja apie Sausio 13-ąją. „Ar įmanoma kitaip, naujai papasakoti apie žvarbų laisvės skersvėjį? Apie idealią meilę? Jei rašytojas sumano kažką netikėta – taip“, – pastebi romaną jau perskaičiusi literatūrologė Jūratė Sprindytė. 

Pasak literatūrologės, S. Šaltenis lūžio ir sumaišties metą regi ne dalyvio, bet stebėtojo akimis. Į prosenelio Antonio gimtinę grįžusi Jaelė Gvadelupė sužeidžiama ne tik kulkomis. Iš geležinių gyvatės kiaušinių išsiritę agresija, prievarta, godulys ją stulbina, bet mergina stebėtinai atspari. Į budelio – aukos priešstatas ji gali pažvelgti svetimšalės akimis. Romano veikėjų (žurnalistės ar disidento) nuomones vertinti neutraliai. Tai dar įstabiau, nes posovietinės tikrovės groteskas dažnai pranoksta Pietų Amerikos egzotiką. 

Romane nauja ir tai, kad herojų jausmai ir santykiai svarbiau už viską. Dukra, motina, vyras, žmona susiję egzistenciškai, nors ir traumuoti praeities baisybių. Pasakojimas vientisas ir dinamiškas, tankiai supintas iš aksomo švelnumo ir smurto brutalumo gijų. Tokia tiksli metaforų akupunktūra pavaldi tik prozos meistrui! 

Gerai suveržta intrigos spyruoklė kutena smalsumą: ar Jaelė-Elė suras iš kautynių lauko ją išnešusį Sniegynų Vyrą? Ar susitaikys su Pietų Amerikoje likusia motina? Ar grįš į Lietuvą? Tik pabudęs iš svaigaus skaitymo užsimiršimo prisimeni, kad šiemet suėjo trisdešimt metų nuo tos nesenos istorijos dramų.

G. Beresnevičiaus „Paruzija“: sugrįžta laiką pralenkęs ir deramai neįvertintas romanas

Gintaras Beresnevičius „Paruzija“. Vilnius: „Tyto alba“, 2020 m.

Šiandien akivaizdu, kad prieš penkiolika metų pirmą kartą pasirodęs religijotyrininko, eseisto Gintaro Beresnevičiaus (1961–2006) romanas „Paruzija“ pralenkė laiką, tad buvo nesuprastas ir deramai neįvertintas. Šiandien, kai G. Beresnevičiaus idėjos tarsi vėl atrandamos, šis romanas galbūt bus įvertintas naujų skaitytojų.

Apokaliptinės vizijos, valdžios klanai, politinės komedijos – visa tai G. Beresnevičius sudėjo pirmąjį savo gryną, vientisą romaną. „Paruzijoje“ sulydyta literatūrinė ir religijotyrinė autoriaus patirtis bei išmonė. Šį kartą romanas sugrįžta su įspūdingu Zigmo Butaučio sukurtu viršeliu.

Literatūrologė Jūratė Sprindytė tikisi, kad šiandien skaitytojai visai kitaip pažvelgs į G. Beresnevičiaus romaną. „Prieš penkiolika metų „Paruzija“ buvo palaikyta tik juodojo humoro šėlione, neįžvelgus jos giliųjų prasmių. Šiandien atsiveria vis daugiau romano skaitymo kodų. „Paruzija“ – senųjų krikščionių terminas, reiškiantis pakartotinį Kristaus atėjimą ir mirusiųjų prisikėlimą. Romane paruzija įvyksta – kūdroje gyvenantis slibinas tampa dievodaros produktu, šių laikų Antikristu. Autoriaus vaizduotė laisvamaniška, haliucinuojanti, bet – paradoksalu – ir moksliškai įžeminta. Jam puikiai pažįstami mito archetipai cikliškai kartojasi naujais pavidalais. Šiandien žmoniją vis dažniau aplanko apokaliptinės vizijos. Valdžios klanai telkiasi Burtininkų klubuose. Politinės komedijos vaidinamos sistemingai uoliai. Mitinės būtybės apsimeta žmonėmis, žmonės tampa žvėriažmogiais. Kuo gali baigtis genų transmutacijos? Kaip atrodo lietuvių „salos“ mentalitetas tarptautiniame vandenyne?“ – knygos anotacijoje pastebi J. Sprindytė.

„Paruzija“ skirta tiems, kurie ieško literatūrinės išmonės ir nebijo būti vedžiojami autoriaus fantazijos labirintais. Pasak J. Sprindytės, „Romano stilius apstulbusiam skaitytojui žeria visą pastarųjų dešimtmečių literatūrinės raiškos arsenalą: ironiją, absurdą, farsą, groteską, siaubo, detektyvo elementus ir kasdieniško bendravimo komizmą. Pasaulio religijų profesionalas G. Beresnevičius ne šiaip sau kviečia skaitytoją į fantazijos puotą. Tekstas verčia ir kvatotis, ir baisėtis, ir susimąstyti.“

Leidykla „Tyto alba“ rugsėjį perleido ir G. Beresnevičiaus sisteminę knygą „Lietuvių religija ir mitologija“, kuri sulaukė didelio susidomėjimo. Vasarį vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje įvyks G. Beresnevičiui skirtas specialus renginys.

W. Gombrowicziaus dienoraščiai

Witold Gombrowicz „Dienoraštis I“. Vilnius: „Odilė“, 2019 m. Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė. Knygos dizainas – Martos Frėjutės.

Witoldas Gombrowiczius Paryžiuje leisto lenkų žurnalo „Kultura“ redaktoriui Jerzy Giedroycui 1952-ųjų rugpjūčio 6-ąją rašė: „Turiu tapti savo paties komentatoriumi, dar geriau – savo paties režisieriumi. Turiu nukalti mąstytoją Gombrowiczių, genijų Gombrowiczių, kultūros demonologą Gombrowiczių ir daug kitų nepakeičiamų Gombrowiczių.“ Rašytojo „Dienoraštis“ ir yra šio beprotiško užmojo įgyvendinimas. Witoldas Gombrowiczius pradėjo jį rašyti 1953-iaisiais Argentinoje, Buenos Airėse, ir užbaigė Prancūzijoje, Vanse, 1969-aisiais.

Tai antrasis lietuviškas – naujais tekstais ir pratarme papildytas, pataisytas – „Dienoraščio“ leidimas, šįkart, kaip ir naujausias prancūziškas, publikuojamas dviem tomais.

*

Rašau šį dienoraštį nenorom. Nenuoširdus jo nuoširdumas slegia mane. Kam aš rašau? Jeigu sau, tai kodėl leidžiu spausdinti? O jeigu skaitytojui, tai kodėl apsimetu, kad kalbuosi su savim? Kalbu pats sau taip, kad visi išgirstų?

*

Tiek menas, tiek ir tėvynė patys savaime nedaug tereiškia. Bet jie reiškia nepaprastai daug tuomet, kai žmogus per juos pasiekia esminius, giliausius būties klodus ir vertybes. 

*

Baisus čia daiktas turėti idealų, o iš tikrųjų baisu – didžių idealų labui daryti mažulytes apgavystes.

*

Visa, kas sava, negali žmogui daryti įspūdžio; o jei vis dėlto mūsų didumas ar praeitis imponuoja, vadinasi, tie dalykai dar neįaugo mums į kraują.

*

Iš žmogaus reikalauju tik vieno dalyko – kad jis nesukvailėtų nuo savo paties išmintingumo, kad jo pasaulėžiūra nenustelbtų įgimto proto, jo doktrina neatimtų žmoniškumo, jo sistema nepaverstų jo robotu, filosofija jo neatbukintų.

Witoldo Gombrowicziaus „Dienoraštis“, I t.

*

Gombrowicziaus „Dienoraštį“ laikau svarbiausiu lenkų prozos kūriniu per visą jos istoriją. Jis – tikra revoliucija lenkų literatūroje: galiausiai davė klasikinį prozos kūrinį, sureguliavo jos balsą.

Wojciechas Karpińskis

Gombrowiczius rašo, kad jo giminė kilo iš Lietuvos. Tai labai tikėtina. Ta senoji istorinė Lietuva, kurios jau nėra ir niekada nebus, buvo pilna originalų. Tame Europos kampe nebuvo normalių, eilinių, paprastų žmonių. […] Lietuva: siurrealizmas, komiškas absurdas, vaizduotės siautulys Europos pakraštyje, o išties - tuometinio pasaulio gale. Jausmų, papročių, prigimties veržlumas. Pametęs galvą didelis kaimas. Dievo duotame mūsų pasaulyje vis mažiau originalų ir vis daugiau pamišėlių. Baisu būtų gyventi, ypatingai čia, prie Vyslos, jei nebūtų Gombrowicziaus.

Tadeuszas Konwickis

Japonų rašytojos taikinys – visi Japonijos tabu

Sayaka Murata „Kombinio moteris“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m. Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė-Žukauskienė. Dailininkė – Kotryna Šeibokaitė-Ša.

„Mano tėvai neskaito mano knygų“ – prisipažįsta rašytoja Sayaka Murata, duodama interviu žurnalistui Leo Lewisui. Priežastis paprasta ir suprantama – kaip ją įvardija pati autorė: „dėl visų jose esančių sekso scenų:“ Vis dėlto seksas ir kiti meilės reikalai lietuviškai pasirodžiusiame S. Muratos romane „Kombinio moteris“ pristatyti visiškai kitaip, nei įprasta – moteris pamilsta... nedidelę maisto ir būtiniausių buities prekių parduotuvę, Japonijoje vadinamą tiesiog kombiniu.

Sayaka Murata (gim. 1979) – viena ryškiausių šiuolaikinės japonų literatūros žvaigždžių. Rašytoja renkasi socialines, moters psichologijos temas ir tyrinėja jas pasitelkdama keistus personažus ar neįprastas situacijas bei savitą, subtiliu humoru nuspalvintą stilių. Pasak Chiaki Ishiharos, vieno garsiausių Japonijos literatūros profesorių: „Ji rašo radikaliai, išgyvendama diskomforto jausmą... Tai taip nauja, kad niekas negali jos imituoti:“

S. Murata už debiutinį kūrinį „Maitinimas krūtimi“ 2003 m. buvo apdovanota jaunųjų rašytojų Gunzō premija, vėliau, 2009 m., už romaną „Sidabrinė daina“ gavo Noma premiją, o 2013 m. už romaną „Apie baltąjį miestą, jo griaučius, jo karštį“ autorei buvo paskirta Yukio Mishimos premija. 2014 m. S. Muratos romanas „Gimdytojai ir žudikai“ buvo apdovanotas premija „Už jautrumą lyčių klausimams“, o 2015 m., kaip ir jos garsusis tėvynainis Harukis Murakamis savo karjeros pradžioje, rašytoja už romaną „Kombinio moteris“ laimėjo prestižinę Akutagavos premiją. Anksčiau šia premija buvo pagerbti tokie garsūs rašytojai kaip Shusaku Endo, Kenzaburo Oe ir Ryu Murakami.

Pagrindinė romano „Kombinio moteris“ veikėja Keiko Furukura, 36-erių netekėjusi moteris jau daugelį metų dirba „kombinyje“ ir nė nemano paisyti šeimos ir draugų spaudimo susirasti „normalų“ darbą ir vyrą. Keiko jaučia, kad jai dar toli iki tobulo visuomenės nario, bet ji sparčiai žengia link tobulos parduotuvės darbuotojos idealo. Keiko – neatskiriama parduotuvės dalis ir kartu... meilužė. Susisaisčiusi su kombiniu nepertraukiamais saitais, ji pajunta anksčiau nepatirtą pilnatvės ir prasmės jausmą.

Tai pribloškianti moters ir parduotuvės meilės istorija, pasakojanti apie kitokius, dažnai už visuomenės borto išmestus žmones. Knygos autorė klausia, ar įmanoma nuo materialistiškos visuomenės pasislėpti, išpildžius tos visuomenės diktuojamas taisykles iki maksimumo?

Rašytoja baigė literatūros studijas Saitamos prefektūros universitete, tačiau dirba valandine darbuotoja kombinyje. Net ir laimėjusi Akutagavos premiją, atveriančią kelią publikacijoms literatūros žurnaluose ir kontraktams su prestižinėmis leidyklomis, S. Murata sako šio darbo kol kas neketinanti mesti. Darbas parduotuvėje jai suteikiantis idėjų rašymui, be to, jai patinkanti rutina. Tad Keiko prototipu galime laikyti pačią rašytoją.

Pasak Viet Thanh Nguyeno, bestselerio „The Sympathizer“ autoriaus, Pulitzerio premijos laureato, „Kombinio moteris“ – tai „niūriai komiškas, iš vėžių gerokai išmušantis šiuolaikinio gyvenimo – susvetimėjimo, kapitalizmo, identiteto, konformizmo – portretas. Visi esame buvę tokioje parduotuvėje, nesvarbu, ar ši – Japonijoje, ar kur kitur.“

Jau pasirodžius romanui „Kombinio moteris“, S. Murata žurnalo „Bungeishinjū“ 2016 m. vasario 14 d. specialiame priede „Meilės laiškai“ paskelbė savąjį – atvirą – meilės laišką kombiniui. Nors tai nėra integrali kūrinio dalis, jis kaip priedas pridėtas prie lietuviškojo knygos leidimo. 

Apie istorinį ir socialinį mokslo raidos kontekstą

Jacob Bronowski „Žmogaus kilsmas“. Vilnius: „Vaga“, 2019 m. Vertė Jonas Čeponis.

Dr. Jacobo Bronowskio (1908–1974) „Žmogaus kilsmas“ laikomas vienu pirmųjų mokslo populiarinimo veikalų, nušviečiančių istorinį ir socialinį mokslo raidos kontekstą. Knygos pagrindu tapo to paties pavadinimo BBC televizijos dokumentinis serialas (1973 m.), prie kurio kūrimo dr. J. Bronowskis buvo pakviestas prisidėti kaip scenarijaus autorius ir vedėjas.

Dr. J. Bronowskis keliauja atgalios per intelektualumo istoriją, kad surastų didžiuosius žmogaus sumanumą įrodančius paminklus. Knygoje aprašomi išradimai – nuo titnago įrankių iki geometrijos, nuo lanko iki reliatyvumo teorijos – pristatyti kaip ypatingo žmogaus gebėjimo suprasti gamtą ir ją kontroliuoti, o ne būti jos kontroliuojamam, išraiška.

Išskirtinės dr. Bronowskio mokslo žinios ir platus istorinio bei socialinio konteksto suvokimas suteikė jam, kaip idėjų istorikui, didelių pranašumų. Ši knyga pakvies naujai pažvelgti ne tik į mokslą, bet apskritai į civilizaciją. 

Dar nepažinti Vilniaus atminties klodai

Tadeusz Konwicki „Meilės įvykių kronika“. Vilnius: „Odilė“, 2019 m. Iš lenkų k. vertė Vidas Morkūnas. Knygos dizaineris – Jurgis Griškevičius. 

Pavilnyje užaugusio lenkų rašytojo ir režisieriaus Tadeuszo Konwickio (1926–2015) romanas atveria lietuvių skaitytojui dar nepažintus Vilniaus atminties klodus. Įtaigiai pasakojama jaunuolių meilės istorija nukelia mus į 1939-uosius, persmelktus karo ir pasaulinės katastrofos nuojautos. Vilnelės pakrantėse, Vilniaus gatvelėse Vitoldas ir Alina aistringai žaidžia gyvenimo ir mirties žaidimus. 

Pagal šį romaną įsimintiną kino filmą yra sukūręs lenkų režisierius Andrzejus Wajda. 

Romanas apie šiuolaikinę Kiniją

Lijia Zhang „Lotosas“. Vilnius: „Tyto alba“, 2020 m. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė.

Rašytoja Lijia Zhang romane „Lotosas“ atskleidžia šiuolaikinę Kiniją, balansuojančią tarp tradicijų ir dabarties, tarp griežtų visuomenės moralinių normų ir prekybos žmonėmis, tarp skurdo kaimuose ir prievartos fabrikuose. „Lotoso“ autorė – Vilniaus knygų mugės viešnia. 

„Lotosas“ – jauna mergina iš mažo kaimelio, priversta pardavinėti savo kūną Kinijos „nuodėmių mieste“ Šendžene. Sekso darbuotojų gyvenimas pavojingas ir nelengvas: reikia saugotis policijos, likti patraukliai ir įtikti viešnamio šeimininkei. Skurdi buitis, nuolatinė baimė, prisiminimai apie alkaną vaikystę, namų ilgesys ir klientų užgaidos – visa tai sudaro Lotoso kasdienybę neoninių Šendženo žibintų šviesoje. Lotosas visomis išgalėmis stengiasi išsilaikyti, sumaniai siekdama savo tikslo: užsidirbti tiek, kad galėtų iš kaimo ištraukti studijuoti norintį brolį. Tačiau pažintis su fotožurnalistu Bingu, darančiu reportažą apie prostitučių gyvenimą, netikėtai viską pakeičia. Ar mergina, kasdien parduodanti savo kūną, gali pamilti? Ar jai pavyks sukurti šeimyninę laimę?

Romano „Lotosas“ autorė Lijia Zhang atvyksta į Vilniaus knygų mugę. Rašytoja, žurnalistė ir kalbėtoja, save pristatanti kaip tarpininkę tarp Kinijos ir pasaulio, tarptautinėse konferencijose pasakojanti apie šiuolaikinę Kiniją, duodanti interviu CNN, BBC, „Channel 4“ ir publikuojanti savo tekstus „The New York Times“ ir „Newsweek“. Romanas „Lotosas“ – autentiška medžiaga paremtas pasakojimas apie šiuolaikinės prostitutės gyvenimą, įkvėptas autorės senelės istorijos. 

Nauja Nobelio premijos laureato O. Pamuko knyga

Orhan Pamuk „Moteris raudonais plaukais“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė. Viršelio dailininkė – Ilona Kukenytė. 

Nobelio premijos laureato Orhano Pamuko romanas „Moteris raudonais plaukais“ – tai su beveik mitiniu įkarščiu papasakota istorija apie šeimą ir aistrą, apie jaunystę ir brandą, apie amžinai sudėtingus sūnaus ir tėvo santykius.

O. Pamukas – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, 2006 m. Nobelio premijos laureatas. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 60 kalbų. O. Pamukas – vienas iš nedaugelio autorių, sugebančių derinti rytietišką literatūrinę tradiciją su vakarietišku mąstymu, tapti savotišku tiltu tarp dviejų kultūrų. Drauge tai – rašytojas, kurio tekstų literatūrinė kokybė neabejotina, jo romanai pelnytai apdovanojami įvairiomis literatūros premijomis. 

Naujausias autoriaus romanas „Moteris raudonais plaukais“ – ir šiuolaikinė mito apie karalių Oidipą versija, ir meilės istorija, kurias autoriui kurti sekasi puikiai nuo „Nekaltybės muziejaus“ laikų. Šiame romane autorius ir vėl jam įprastoje plotmėje – teatras, legendos ir Turkijos balansavimas tarp tradicijos ir šiuolaikinio pasaulio. 

Šulinių kasėjas Machmudas pasamdo šešiolikmetį Džemą pameistriu, liepdamas jam ieškoti vandens netoli nuo Stambulo esančiame Engereno miestelyje, kur ir įvyksta lemtingas susitikimas: pameistrys pamato raudonplaukę aktorę. Jis negali galvoti apie nieką kitą, išskyrus ją – ima ją persekioti. Tas vienintelis jaunuolio susitikimas su dvigubai vyresne moterimi pakeis jo gyvenimą trisdešimčiai metų, kol jų keliai vėl susikirs, ir seniai brendusi tragedija taps neišvengiama.

Tris žemynus skrodžianti meilės istorija

Chimamanda Ngozi Adichie „Amerikana“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m. Iš anglų k. vertė Marija Bogušytė.

Nigerietės Chimamandos Ngozi Adichie, vienos skaitomiausių šiuolaikinių Afrikos rašytojų, kūrybą giria ne tik literatūros kritikai, bet ir milijonai skaitytojų. Lietuviškai pasirodęs Ch. N. Adichie romanas „Amerikana“, pirmąkart angliškai buvo publikuotas 2013 m., o šiuo metu jau yra išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų ir spėjęs tapti bestseleriu ne vienoje šalyje. Rašytojos kūrybos svarbą pabrėžia ir JAV prezidentas Barackas Obama. Pristatydamas „Amerikaną“ jis sako: „Viena žymiausių šiandienos rašytojų pasakoja dviejų nigeriečių, besikuriančių gyvenimą JAV ir Didžiojoje Britanijoje istoriją; autorė kelia universalius rasės ir kultūrinių šaknų, afrikiečių diasporos patirties užsienyje, identiteto ir namų paieškos klausimus.“

Nigerijoje gimusios ir užaugusios, o vėliau JAV apsigyvenusios Ch. N. Adichie knygos yra pelniusios gausių tarptautinių apdovanojimų. Rašytojos 2009 m. TED kalba „Vienos istorijos pavojus“ („The Danger of A Single Story“) yra bene daugiausia kartų peržiūrėtas TED vaizdo įrašas, o knyga tapusi esė „Visi turėtume būti feministai“ („We Should All Be Feminists“) įkvėpė pasaulines diskusijas šia tema.

Dėl savo feministinių pažiūrų rašytoja sulaukia prieštaringų vertinimų. JAV ir Europoje pastaruoju metu pasigirsta kalbų, kad feminizmas yra tapęs viso labo patogiu rinkodaros įrankiu, madingu šūkiu ant marškinėlių. Pastarasis priekaištas taikomas asmeniškai pačiai rašytojai, nes ji bendradarbiavo su Christiano Dioro mados namais, šiems kuriant populiarius marškinėlius su užrašu „Visi turėtume būti feministai“. Reaguodama į šį priekaištą autorė sako: „Esu pasipiktinusi. Šiuo atveju feminizmas suprantamas kaip vakarėlis, į kurį pakviečiama tik saujelė išrinktųjų – štai kodėl tiek daug moterų, ypač ne baltaodžių, plačiai paplitusį vakarietišką akademinį feminizmą laiko sau svetimu. Bet argi me nenorime, kad feminizmas būtų plačiai paplitęs? Man feminizmas – tai judėjimas, kurio galutinis tikslas – kad jo nebereikėtų. Akademinis feminizmas įdomus tuo, kad jis reiškinius apibūdina kalba, tačiau man nebaisiai įdomūs debatai. Aš noriu, kad į gera pasikeistų žmonių santuokos. Aš noriu, kad moterys ateitų į darbo pokalbį ir su jomis būtų elgiamasi taip pat, kaip su tais, kurie turi penį.“

Ginčai dėl feminizmo Ch. N. Adichie tėvynėje – gerokai kurioziškesni. Kaip duodama interviu „The Guardian“ žurnalistei Emmai Brockes pasakoja rašytoja, praėjusiais metais per vienas Lagose surengtas kūrybines dirbtuves, jaunas tautietis jos paklausė: „Aš jus mylėjau. Perskaičiau visas jūsų knygas. Bet nuo tada, kai ėmėtės feministinių reikalų, nebežinau, ką apie jus manyti. Ką ketinate daryti, kad tokie žmonės kaip aš nenustotų jūsų mylėję?

Rašytoja nėmaž nesutriko ir ta pačia dvasia atsakė: „Nenustok mylėjęs. Liūdna, bet aš, nors ir noriu būti mylima, negaliu priimti meilės, jei ji siejama su tokiomis sąlygomis.“

Lietuviškai jau yra išleistos dvi Ch. N. Adichie knygos: „Kinrožės žiedas“ (vert. Regina Šeškuvienė, 2005) ir „Pusė geltonos saulės“ (vert. Jolanta Narkevičienė, 2012). Išleistų knygų sėkmė rodo, kad Lietuvos skaitytojai domisi ir vertina autorės kūrybą, nes jos knygose jautriai ir taikliai aptariami daugeliui artimi klausimai – meilė, neapykanta, skausmas, vidinės stiprybės reikalaujantys iššūkiai. Ypač daug dėmesio jose skiriama moterims ir jų patirtims.

Romane „Amerikana“ pasakojama apie jauną porą Ifemelu ir Obinzę. Palikdami savo gimtąją kariniu kumščiu valdomą Nigeriją ir išvykdami į Vakarus jiedu buvo jauni ir įsimylėję. Graži, savimi pasitikinti Ifemelu atsiduria Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur, nepaisant akademinių laimėjimų, ji pirmąkart gyvenime susiduria su tuo, ką reiškia jos odos spalva. Ramus, mąslus Obinze nori prie mylimosios prisijungti, tačiau Amerika po Rugsėjo 11-osios jo neįsileidžia, ir jis priverstas gyventi pavojingą imigranto be dokumentų gyvenimą Londone. Po penkiolikos metų jie susitinka jau demokratinėje Nigerijoje, vedami aistros tėvynei ir vienas kitam.

Pasak literatūros apžvalgininkų, tai ne tik sodri, didinga meilės istorija, bet kartu ir įstabi šiuolaikinio požiūrio į rasę analizė, skrodžianti tris žemynus, ir labai šmaikšti šiandienos visuomenės kritika. 

Juokingas žvilgsnis, kaip įveikti vienatvę

Richard Roper „Dėl to verta gyventi“. Vilnius: „Tyto alba“, 2020 m. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė.

„Vis daugiau ir daugiau žmonių išeina iš gyvenimo vieniši, tad mes visuomet užsiėmę“, – sako romano „Dėl to verta gyventi“ veikėjas. Šį į 19 kalbų jau išverstą romaną įkvėpė straipsnis apie žmones, kuriems tenka pasirūpinti tais, kurių nėra kam palaidoti. Tačiau tai – anaiptol ne tragiška istorija. Priešingai, ji juokinga, švelni ir jaudinanti.

Pagrindinis veikėjas Endrius – tikrai ne svajonių vyriškis. Jam jau per keturiasdešimt, jis nedrąsus, ne gražuolis, nežarsto sąmojų ir dirba municipalinėje tarnyboje. Jo pareiga – apžiūrėti butus žmonių, kurie mirė vieniši ir pranešti apie įvykį artimiesiems (jei tokių yra). Ar stebina tai, kad Endrius – visiškai vienišas? Ne, palaukite, namuose jo laukia mylinti žmona Diana ir du vaikai. Tiksliau – taip galvoja jo bendradarbiai. Iš tiesų tai – tik Endriaus fantazija. Įsivaizduojama šeima jam – tarsi malonus pabėgimas nuo vienišos tikrovės, kur draugiją jam palaiko tik Ellos Fitzgerald dainos. Tačiau kai pasirodo nauja bendradarbė Pegė, Endriaus rutinai ateina galas. Jam tenka rinktis: pasakyti tiesą ir pradėti gyventi tikrą gyvenimą, bet prarasti Pegės palankumą? Ar likti saugiame melo kokone? 

„Dėl to verta gyventi“ autorius Richard Roper – negrožinės literatūros redaktorius „Headline“ leidykloje Londone. Jo pirmasis romanas kalba apie tai, kad vienatvė baigiasi, jei turi drąsos ieškoti meilės ir atsiverti gyvenimui. Tai puikiai parašyta šilta ir šmaikšti tragikomiška istorija apie svarbius gyvenimo sprendimus.

Ar atmintis stipresnė už gyvenimą?

Jon Hassen Khemiri „Viskas, ko neprisimenu“. Vilnius: Lietuvos rašytoją sąjungos leidykla, 2019 m. Iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė.

Lietuviškai pasirodė vieno įdomiausių šiandienos švedų rašytojų Jono Hasseno Khemirio romanas. Šį kūrinį Švedų institutas įtraukė į 10-ies geriausių švedų rašytojų knygų, kurias būtina perskaityti, jei norima tinkamai susipažinti su švedų literatūra, sąrašą. Autoriaus knyga atsidūrė greta A. Strindbergo ir S. Lagerlöf kūrinių. Romanas buvo pastebėtas ne tik Švedijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių – kūrinys išverstas į kone trisdešimt kalbų.

J. H. Khemiris – originalus, savitą kūrybinę patirtį įgijęs rašytojas, dramaturgas, už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūrinių prizų, tarp kurių – prestižinės Augusto premija ir P. O. Enquisto literatūrinė premija. Autoriaus kūriniai išversti į daugiau kaip trisdešimt kalbų, o pjeses pastatė kone šimtas teatrų visame pasaulyje. Rašytojo kūrybą įvertino ne tik skaitytojai bei literatūros kritikai, bet ir tokie literatūros grandai kaip J. C. Oates ir garsiosios „Vakarienės“ autorius H. Kochas, pavadinę autorių vienu įsimintiniausių šiandienos skandinavų rašytojų.

Pasak H. Kocho: „Tai nuostabi ir paslaptinga knyga. Panaši į žurnalistinį ar kriminalinį tyrimą – vibruoja kiekvienas įelektrinančios Khemirio prozos sakinys. Labai originalus tour de force; perskaitęs paskutinį puslapį, ilgai dar prisiminiau šį kūrinį.“

Romane pasakojama apie tai, kaip jaunas vyras vardu Samuelis paslaptingomis aplinkybėmis žūva automobilio avarijoje. Bet ar tai iš tiesų nelaimingas atsitikimas? Neįvardytas rašytojas nusprendžia iš smulkių fragmentų atkurti Samuelio gyvenimą. Kalbėdamasis su draugais, artimaisiais ir kaimynais jis lyg spalvingą dėlionę lipdo Samuelio portretą: daugiabriaunį gyvenimą gyvenęs sūnus, mylimas anūkas, užsispyręs biurokratas, ištikimas draugas, apsimetėlis, pozuotojas. Žmogus, kuris būtų viską paaukojęs dėl savo gyvenimo draugės ir viskuo dalijęsis su geriausiu draugu. Tačiau kodėl gi abu juos prarado?

Viena akivaizdu – pagrindinis herojus buvo apsėstas atminties. Jis stengėsi pasinerti į tokias patirtis, kurias galėtų prisiminti amžinai, taip pat siekė, kad jį ištiktų tokie įvykiai, dėl kurių jis taptų nepamirštamas visiems aplinkiniams. Tačiau skausmingai juto, kad atmintis jam nepavaldi. Mėgindama jį suprasti, jo motina taria šiuos kupinus išminties žodžius: „Kam spręsti, kas svarbu, o kas balastas? Žinau tik tiek, kad kuo daugiau smulkmenų apie jį atskleidžiu, tuo mažiau, atrodo, pasakau.“

Tai istorija apie meilę ir atmintį. Bet kartu ir pasakojimas apie rašytoją, kuris, mėgindamas įminti Samuelio paslaptį, nori sužinoti tiesą apie save. Kas lieka iš trapių mūsų atsiminimų? Ir kas slypi po tuo, ko neprisimename. 

Autentiškas vienos epochos liudijimas

„Emilijos dienoraštis. 1942–2015“. Vilnius: „Tyto alba“, 2020 m.

„Emilijos dienoraštis. 1942–2015“ – autentiškas mokytojos dienoraštis, tik autorė niekada neįsivaizdavo, kad jis bus išspausdintas. Viskas prasideda 1942 metais, kai septyniolikmetė pradeda naujus mokslo metus Biržų gimnazijoje. Tikrovė negailestinga: išeina į karą klasiokai, artėja frontas, aplinkui sprogimai, baimė ir nerimas dėl ateities. Vėliau – baigiamieji egzaminai, istorijos-filologijos studijos Kaune, studentiški pasilinksminimai, Filologijos fakultetas perkeliamas į Vilnių... Ir štai Emilija – jau mokytoja neįvardyto miestelio mokykloje: dienoraštyje įrašai apie administracinius reikalus, švietimo skyriaus reikalavimus...

Skaitytojas drauge lanko koncertus, teatrą, vertina atlikėjus, sklaido knygas, svarsto apie mokytojo profesiją, moters padėtį, mirties neišvengiamumą, mėgaujasi kelionių įspūdžiais ir stebisi „geležinės uždangos“ suvaržymais. Įrašuose – ir kasdienybė, ir nuolatinės grožio paieškos, meno alkis, ir daugelį metų puoselėjama meilė. Galiausiai į dienoraštį įsiveržia Sąjūdis, ir Emilijos akimis regime pirmuosius Nepriklausomybės dešimtmečius.

1942–2015. Visas gyvenimas prabėga pro akis. Nieko tikresnio ir labiau jaudinančio negali būti. Emilija atstovauja kartai žmonių, kurie patyrė Antrąjį pasaulinį karą, išgyveno sovietmetį, sulaukė Sąjūdžio ir Lietuvos Nepriklausomybės, – ir išsaugojo gebėjimą džiaugtis ir stebėtis gyvenimu. Jos dienoraštis – literatūrinis ir dokumentinis paminklas mūsų mamoms ir senelėms, vieno gyvenimo istorija. 

Pasak įžangą knygai rašiusio poeto Mindaugo Nastaravičiaus, „tai nėra mažmožių ar smagių nutikimų rinkinys. Tai knyga su paantrašte „Vienos epochos liudijimas“. O ta epocha – nenoriu sakyti dramatiškai – buvo naikinanti. Bet žmonės vis tiek joje gyveno, kūrė, augino vaikus, neveikė nieko, priešinosi, veidmainiavo. Emilija ir yra iš čia. Iš persekiotos, ištremtos, nutildytos ir prisitaikiusios Lietuvos.“

Sugrįžta G. Kanovičiaus „Miestelio romansas“

Grigorijus Kanovičius „Miestelio romansas“. Vilnius: „Tyto alba“, 2020 m. Iš rusų k. vertė Aldona Paulauskienė. iliustracijų autorius – Markas Kanovčius.

Grigorijaus Kanovičiaus prisiminimų romanas „Miestelio romansas“ sugrįžta su nauju Jokūbo Jacovskio dizainu. Tai autentiškų prisiminimų romanas, kuriame pasakojama, kaip 1920–1941 metų istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų, rusų – likimus. 

„Ši knyga – tarsi tų ikikarinių dienų atspindys, lyg paviršiun iškeltas lietuviškas „Titanikas“, iš nebūties sąnašų drauge su savo spalvingais keleiviais prikeliantis anų dienų problemas, kurios aktualios ir šiandien“, – savo kūrinį pristato G. Kanovičius.

Pasakojimo centre – autoriaus šeima, kieto būdo senelė Rocha, tėvai – amatininkų bei meistrų palikuonys, jų pamatinės vertybės – šeima, vaikai, darbas, profesinė garbė, ištikimybė tėvų ir protėvių kapams, jų atminimui, gyvenimas pagal Biblijos priesakus. O greta – Jonavos lietuviai, su kuriais per amžius žydai gyveno santarvėje, – spalvinga miestelio žmonių galerija. Unikalus rašytojo stilius – metaforų gausa, biblinės paralelės, liaudies filosofija, humoro ir lyrizmo derinys. Savitumas, gimstantis iš kultūrų sampynos: rusų kalbos, žydiško stiliaus ir lietuviškų realijų. 

G. Kanovičius – vienas žymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių žydų rašytojų, Lietuvos nacionalinės ir Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatas, „Rusijos Bookerio“ premijos nominantas. Nuo 1993 m. gyvena Izraelyje. Rašo rusiškai ir lietuviškai. Tarptautinį pripažinimą rašytojui pelnė trilogija „Žvakės vėjyje“, kurioje vaizduojamas Lietuvos žydų likimas prieškariu ir per Antrąjį pasaulinį karą. Iš viso G. Kanovičius parašė 11 romanų, kurie sudaro savotišką Lietuvos žydų gyvenimo nuo XVIII amžiaus iki mūsų dienų sagą. G. Kanovičiaus kūryba išversta į 13 pasaulio kalbų, bendras knygų tiražas viršija milijoną egzempliorių. „Miestelio romansas“ taip pat sulaukė užsienio skaitytojų dėmesio: anglų kalba romaną išleido „Noir“ leidykla, vokiečių kalba – „Aufbau Verlag“, lenkiškai – „Pogranicze“, makedonų kalba –„Prozar Media“.

Publicistas Donatas Puslys „Miestelio romansą“ Bernardinai.lt publikuotoje apžvalgoje pavadino giesme Jonavos žydams: „Tai – šviesių autoriaus vaikystės prisiminimų, kupinų skaidraus ir gilaus dėkingumo, knyga, kurią vis dėlto gaubia atsėlinančios ir tarsi Damoklo kardas virš Jonavos pakibusios tragedijos šešėlis. Dėl to, skaitant knygą, neapleidžia trapumo ir laikinumo jausmas, suvokimas, kad esame dūžtančių formų pasaulyje, kuriame, anot poeto Vytauto Mačernio, taip pat reikia išmokti gyventi. Gyventi taip, kad net ir tokiose formose išliktum žmogumi. Tad kartu ši G. Kanovičiaus knyga yra tarsi himnas žmogiškumui, baladė, apdainuojanti paprastų žmonelių, kurių darbu ir meile laikosi visas šis pasaulis, fizinį ir dvasinį pasaulius.“

Pasak literatūrologės Elžbietos Banytės, „Miestelio romansas“ bent iš dalies užlopo mūsų literatūros skylę – paprastos, gražios, su išlyga vadintinos „klasikine“, bet nebanalios prozos stygių. Šiuolaikinė lietuvių proza yra praradusi gebėjimą pasakoti įdomią istoriją – apsiribojama melancholiškais žvilgsniais pro langą ar į savo vidų, kur randamos tos pačios refleksijos ir pabodę samprotavimai. G. Kanovičiaus proza visada pasakoja. Šio romano pasakojimas – kasdienybės pasakojimas, ramus, su humoro kibirkštėlėmis ir švelnia ironija žydų gyvenimo prieš Antrąjį pasaulinį karą prisiminimas.“

Bestselerių autoriaus ir psichoterapeuto Irvino D. Yalomo atsiminimų knyga

Irvino D. Yalom „Tampant savimi“. Vilnius: „Vaga“, 2019 m. Vertė Irena Jomantienė, Milda Dyke.

Irvinas D. Yalomas karjeros aukštumų pasiekė tyrinėdamas kitų gyvenimus. Atsiminimų knygoje „Tampant savimi“ jis atgręžia psichoterapeuto žvilgsnį į save: gilinasi į santykius su žmonėmis, kurie formavo jo asmenybę, analizuoja kūrinius, išgarsinusius jį visame pasaulyje.

Rusijos žydų imigrantų šeimoje gimęs Yalomas užaugo skurdžioje aplinkoje, Vašingtone. Nusprendęs ištrūkti iš gyvenimo, kuris jo netenkino, nutarė tapti gydytoju. O tuomet sekė neįtikėtinas kilsmas: nuo studijų metų Stanfordo medicinos mokykloje neramiais ir didžiulius kultūrinius poslinkius liudijusiais septintojo dešimtmečio laikais; pirmųjų grožinės literatūros kūrinių, kuriais siekė dar labiau pasinerti į žmogaus psichikos tyrinėjimus, iki tarptautinės šlovės ir pripažinimo.

Knygoje „Tampant savimi“ Yalomas pasakoja apie svarbius pasiekimus grupinės psichoterapijos srityje ir tai, kaip tapo egzistencinės psichoterapijos – metodikos, kuri apima visų laikų didžiausių mąstytojų išmintį – praktiku. Atskleidžia, kas įkvėpė vienas garsiausių jo knygų, tarp kurių – „Meilės budelis“ ir „Kai Nyčė verkė“, kuriose sulydžius psichologiją ir filosofiją, gimė naujos įžvalgos apie žmogaus psichologiją. Prisimena ryškiausių pacientų istorijas ir dalijasi asmeninio gyvenimo, meilės, netekčių, apgailestavimų akimirkomis, suteikdamas skaitytojui progą dar geriau pažinti savitus jo terapijos metodus bei kūrybinio rašymo užkulisius. 

„Iškalbingo ir introspektyvaus autoriaus gerbėjams – išskirtinė galimybė sužinoti jo gyvenimo kroniką ir pasiskolinti patarimų, kaip gyventi turtingą bei prasmingą gyvenimą“. („Kirkus Reviews“) 

Naujiena pasiilgusiems Prezidentės D. Grybauskaitės žodžio

„Prezidentė. Tekstai ir kontekstai“. Vilnius: „Tyto alba“, 2020 m.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė žodžio kišenėje neieško. Pasiilgusiems jos komentarų ir įtaigaus kalbėjimo jau pakeliui nauja leidyklos „Tyto alba“ knyga su garsiausiais Prezidentės posakiais, įžvalgomis ir komentarais, metiniais pranešimais ir interviu. Tai ne vien tekstai, bet ir jų atsiradimo kontekstai.

Knyga „Prezidentė. Tekstai ir kontekstai“ pasirodys vasarį prieš pat Knygų mugę. Beje, Knygų mugėje jau planuojami skaitytojų susitikimai su Prezidente Dalia Grybauskaite. Naujoje knygoje – išraiškingiausi Prezidentės D. Grybauskaitės 2009–2019 metų pasisakymai, unikalūs posakiai, stipriausios kalbos, didžiausią atgarsį turėję interviu ir metiniai pranešimai. 

Prezidentės lyderystė pasižymėjo ne tik kitokia politine laikysena, bet ir netradicine kalbėsena. Taip kalbančio politinio lyderio Lietuva dar neturėjo: jos žodis ir drąsino, ir stabdė, įpareigojo ir piktino. Drąsią, aštrią ir taiklią retoriką D. Grybauskaitė išlaikė abi prezidentavimo kadencijas – tiek tarptautinėje erdvėje, kalbėdama apie geopolitinius iššūkius, tiek vertindama šalies gyvenimo aktualijas. Tai buvo kalbos, kurių su nekantrumu laukė visi: Lietuvos ir užsienio žurnalistai, politikai, diplomatai. Lūkestis – bus pasakyta kažkas stipraus. Prezidentės interviu nebuvo dažni, tačiau visada sulaukdavo plataus atgarsio.

Dėl atviro ir atkaklaus būdo bei tiesaus žodžio D. Grybauskaitė išsiskyrė ir iš linkusių kalbėti užuolankomis savo kolegų Europos Sąjungoje, todėl Briuselyje žurnalistai ją buvo praminę „doorstep'o karalien“ – lydere, kur aktualaus komentaro prie Europos Vadovų Tarybos „slenksčio" nuolat laukdavo mikrofonų ir kamerų miškas. Įkvepiančios Prezidentės mintys, įžvalgos ir žodis – kiekvienam, kam svarbus viešasis kalbėjimas ir įdomi lyderio žodžio galia. 

Kerinčio „Rudens“ skaitytojų laukia antroji Ali Smith tetralogijos knyga – „Žiema“

Ali Smith „Žiema“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

Praėjus metams po pirmosios škotų rašytojos Ali Smith tetralogijos dalies „Ruduo“, skaitytojai knygynuose jau gali rasti antrąjį kūrėjos romaną – „Žiema“.

„Žiema“ – ne tik dikensiško užmojo šeimyninė drama, bet ir kaitos – metų laiko bei socialinio-politinio klimato – alegorija. Tai talpus, žaismingas, kupinas subtilaus humoro, įvairius laikotarpius apimantis romanas. Jame autorė paliečia XX a. paskutinio dešimtmečio protestų, breksito, ekonominės krizės, globalios migracijos ir ekologines problemas, jos romano audinyje aptiksite ir abstrakčiosios skulptūros kūrėjos Barbaros Hepworth gyvenimo epizodų, ir šekspyriškų aliuzijų, bet didžiausią dėmesį Ali Smith skiria kasdienėms patirtims, išgyvenimams ir žmonių tarpusavio santykiams.

Besniegės Kalėdos šalčio sukaustytame Kornvalyje. Prie šventinio stalo susitinka ilgalaikės nesantaikos draskomos šeimos nariai. Romano centre – Sofija, buvusi sėkminga verslininkė, kuri dabar gyvena viena didžiuliame name. Merginos paliktas jos sūnus Artas, tinklaraštyje rašinėjantis apie prasimanytas patirtis gamtoje. Įžvalgi ir jautri mergina Liuksė, autobuso stotelėje Arto įkalbėta suvaidinti jo mylimąją. Ir Airisė – Sofijos sesuo, politinė aktyvistė, su kuria šeima buvo nutraukusi ryšius. Knygoje netikėtais rakursais atskleidžiama trijų susvetimėjusių žmonių ir apsimetėlės istorija.

Nors Ali Smith nesiima griežtų vertinimų, jos proza nepaviršutiniška, poetiška, vizuali ir juslinga. O labiausiai autorei rūpi tai, kaip nūdieniame naujųjų technologijų pasaulyje kinta žmogiškumo, nuoširdumo ir artumo, atjautos ir atsakomybės suvokimas.

Romaną „Žiema“„Metų knyga“ nominavo tokie leidiniai kaip „The Times“, „The Guardian“, „The Observer“, „The Daily Telegraph“, „The Evening Standard“ ir „The New York Times“. Kūrinys įtrauktas į „The British Book Award“ trumpąjį sąrašą.

Ali Smith – britų ir škotų rašytoja, žurnalistė, romanų, novelių ir pjesių autorė, rašanti tekstus ir škotų muzikos grupei „The Trash Can Sinatras“. Kūrėja garsėja originaliu, itin savitu stiliumi, jos romanai išversti į kelias dešimtis kalbų ir pelnę daugybę prestižinių apdovanojimų. Prozininkė net keturis kartus buvo nominuota vienai svarbiausių anglosaksiškame pasaulyje „Man Booker“ premijai. 

Romanas apie didžiausią gyvenimo išbandymą

Asta Jolanta Miškinytė „Bitlas, Ana Orka ir aš“. Vilnius: „Tyto alba“, 2020 m.

Šis tikras, talentingai parašytas Astos Jolantos Miškinytės romanas – apie paauglystę, kuri visiems romano veikėjams yra didžiausias gyvenimo išbandymas: ir šešiolikmečiams, ir jų tėvams. Šeimos čia „probleminės“, kiekviena savaip, ir karai jose vyksta be jokių taisyklių. 

Savo istoriją pasakoja didysis manipuliuotojas, melagis ir prisitaikėlis, kurio vardo tikrai neatsiminsite, bet jo nelaimingo gyvenimo ir prarastos meilės istorija jus sukrės. Tai taip skausminga, atpažįstama ir... juokinga. 

Įsivėlęs į tikrą nusikaltimą ir vėl pasislėpęs už vaidmens, kurį vaidina prieš visus, nes yra tragiškai vienišas ir nelaimingas, herojus padaro klaidą, kurią teks taisyti visą likusį gyvenimą ir skausmingai pasiekti tai, ką galėjo gauti, jeigu ryšiai tada, paauglystėje, būtų tikri ir paremti meile, o ne jos vaizdavimu. 

Ši knyga tėvams apie JUOS, paauglius, kurie sugriauna tėvų gyvenimus, ir JIEMS, paaugliams, kurių vaikiškos vasaros taip greitai ir tragiškai pasibaigia. 

Ir visiems – apie būtinybę ir laimę sutikti savo Bitlą...

Deborah Ellis „Maitintoja“. Vilnius: Všį „Aštuntoji diena“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Diana Gancevskaitė.

„Girdėjome ir skaitėme milijonus žodžių apie gyvenimą Talibano režime, bet tai visuomet tebuvo tolimas siaubas. Maitintoja viską perteikia lyg gyvą esatį.“ („Independent“)

„Puiki knyga vaikams... Glaustas vaizdingas geopolitinis pasakojimas, o kartu – ir girl power parabolė.“ („Newsweek“)

„Pirmoji valanda prabėgo niekam nė nestabtelėjus. Pro šalį ėjo vyrai, pažvelgdavo žemyn į ją ir toliau eidavo savais keliais. Ji užsinorėjo būti su čadra, kad galėtų po ja pasislėpti. Buvo tikra, kad kažkuriuo metu kas nors sustos, bes į ją pirštu ir sušuks: „Mergiščia!“ Tas žodis nuskambėtų per visą turgų kaip prakeiksmas ir visi mestų savo darbus. Išsėdėti tą pirmąją valandą nepajudėjus buvo sunkiausias jos iki šiol nuveiktas dalykas.

Kai kažkas prie jos sustojo, Parvana žiūrėjo į kitą pusę. Dar nepamačiusi to žmogaus, ji pajuto šešėlį, nes vyras atsistojo užstodamas jai saulę. Pasukdama galvą ji pamatė tamsų turbaną, tokie buvo Talibano armijos kareivių aprangos dalis. Per jo krūtinę ant petnešos karojo šautuvas, taip kasdieniškai, lyg jos tėvo krepšys ant josios.

Parvana ėmė drebėti.“

2000 m. pirmą kartą pasirodžiusi apysaka „Maitintoja“ – didžiausią tarptautinį pripažinimą autorei pelniusi knyga, Pagal šią knygą 2017 m. sukurtas to paties pavadinimo ilgametražis animacinis filmas, kurį prodiusavo Angelina Jolie, pelnęs ne vieną reikšmingą kinematografijos apdovanojimą. Knygoje pasakojama apie vienuolikmetę Parvaną, kuri su savo šeima gyvena Afganistano sostinėje Kabule, viename iš subombarduoto pastato kambarių. Parvanos tėvas – buvęs istorijos mokytojas, tačiau jo mokykla taip pat subombarduota, o sveikata pašlijusi; visgi jis dirba – turguje ant žemės pasitiesęs paklotėlį teikia raštininko paslaugas nemokantiesiems rašyti bei skaityti kabuliečiams. Vieną dieną tėvas suimamas už tai, kad yra baigęs mokslus užsienyje, ir Parvanos šeima lieka be mylimo tėčio ir vienintelio žmogaus, galėjusio uždirbti pinigus ar turėjusio teisę pirkti maistą. Šioje neviltyje gimsta sprendimas: negalėdama uždirbti pinigų būdama mergaite, Parvana yra priversta apsimesti berniuku ir tapti šeimos maitintoja.

Atnaujintas I. Asimovo romanų serijos „Fondas“ tęsinys

Isaac Asimov „Fondas ir Imperija“. Kaunas: „Kitos knygos“, 2019. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė, atnaujintas vertimas. 

Lietuviškai pasirodė fantastikos patriarcho Isaaco Asimovo kultinės serijos „Fondas“ antroji dalis – romanas „Fondas ir Imperija“ su atnaujintu vertimu. Tai mokslinės fantastikos klasika, paklojusi pamatą ištisoms būsimoms rašytojų kartoms. 1966 m. „Fondo“ trilogija apdovanota Hugo premija už geriausią visų laikų fantastikos žanro seriją.

Septynių knygų „Fondo“ ciklas pribloškia didingomis žmonijos ateities idėjomis, tvirtai sukaltu logišku siužetu ir gigantiško masto įvykiais, nulemiančiais ne tik Žemės, bet ir visos Galaktikos likimą. Anot A. Asimovo, žmonija vystosi pagal psichoistorijos dėsnius, kurie, pasitelkę matematinę analizę ir ekstrapoliaciją, formuluoja tam tikrus veiksnius, apibrėžiančius didelių žmonių grupių elgesį. Šis mokslas teigia, kad žmonių civilizacija vystysis netolygiai, ją nuolat ištiks didžiulės krizės, psichoistorijos kūrėjo jauno mokslininko Hario Seldono garbei vadinamos Seldono krizėmis.

Pirmojoje „Fondo“ knygoje aprašyta dvylika tūkstantmečių klestinti gigantiška Galaktinė Imperija, vienijanti daugybę žmonių apgyvendintų planetų. Tačiau nepermaldaujami psichoistorijos dėsniai skelbia, kad netrukus prasidės kruvini tarpžvaigždiniai karai, planetos praras ryšį su Galaktikos centru ir užslinks barbariški laikai, truksiantys ilgiau nei trisdešimt tūkstančių metų. Kad šis laikotarpis sutrumpėtų iki vieno tūkstantmečio ir jo padariniai nebūtų tokie katastrofiški, Imperijos žlugimą numatęs psichoistorikas Haris Seldonas įsteigia Fondą.

Romane „Fondas ir Imperija“ milijonus pasaulių aprėpianti Galaktinė Imperija pamažu irsta. Genialusis psichoistorikas H. Seldonas įkuria du Fondus, kurių vienas taps naujosios Imperijos lopšiu. Net ir po Seldono mirties narsūs Fondo vyrai ir moterys, pasitelkę technologijas ir remdamiesi mokslu, sugeba atremti godulio apniktų aplinkinių pasaulių puolimus. Bet Fondui teks susidurti su kur kas pavojingesniu priešu. Net ir Seldonas negalėjo numatyti, kad kada nors užgims mutantas, galia pranokstantis dešimtis karinių laivynų ir stipriausius žmones galintis paversti vergais…

Nepaprastos ir didžios idėjos, kurių pagrindu I. Asimovas kūrė „Fondo“ knygas, suteikė neprilygstamo minties peno civilizacijai, prieš pusšimtį metų stokojusiai bet kokio aiškesnio mąstymo apie ateitį. Jo vizijos iki šiol ženklina mūsų vaizduotę apie žmonijos lemtį. Ne veltui garsus XXI a. vizionierius Yuvalis N. Harari pabrėžė, kad svarbiausias literatūros žanras šiandien – mokslinė fantastika, nes ji jau dabar padeda pratintis suvokti tai, į ką vos po kelių dešimtmečių gali pavirsti mūsų realybė.