Kareivis ir poetas Paulius Širvys, kurio pirmoji eilėraščių knyga „Žygio draugai“ į tuometinę poeziją įnešė gaivaus vėjo gūsį. Ji išleista 1954-aisiais, kai poetui buvo 34-eri. 1946 m., Rokiškis. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus portalo Kaunorasytojai.lt

 

Pauliaus Širvio poezija – „tai posmai kareivio, kuris nors jau nusiėmė antpečius, bet dar nepadėjo milinės, giliai prisisunkusios žygio kelio dulkių“, – 1955 m. rašė Eduardas Mieželaitis. Muziejininkas Alfas Pakėnas supažindina su P. Širvio eilėraščių rinkiniu „Žygio draugai“.

Paulius Širvys 

Suraski tą žvaigždelę

Guliu po rudenio dangum žvaigždėtu.

Krūtinę žaizdos degina ugnim.

Greit pasaka melsvų akių mylėtų

Išblės kaip trumpas sapnas su manim.

 

Kur tu, miela? Praverk šią naktį langą, 

Surask tą pačią žvaigždę ant dangaus; 

Žiūrėsi tu, žiūrėsiu aš padangėn 

Blausiom akim užgęstančio žmogaus.

 

Kad taip iš tolo žvilgsniai susitiktų

Ties ta žvaigžde, šviesiąja Aušrine!..

Tik neliūdėk, tvirtesnė pasilik tu,

Laikyk vis vien kovojančiu mane.

 

Fašistai bėga, kryžiais pasilieka –

Vis ant kalnelių stojas pakeliais…

Ir ateity – per mano kapą niekad

Į mūsų žemę priešai nepraeis!

 

Aplink ramu. Tik ošia lauko smilgos…

Tik šaltas vėjas ūžia apkasais.

Draugai atakon siūbtels neužilgo…

O kaip norėčiau kilti su visais!

 

Laimingai jums, laimingo, broliai, kelio!

Širdis tuksena vis lėčiau, lėčiau…

O tu, miela, surask danguj žvaigždelę,

Kurią šiąnakt užgesdamas mačiau…

1947 

Apie „Žygio draugus“

Kaip gimė šis eilėraštis? Atsakant į šį klausimą, reikia atverti savo širdį ir parodyti, kas joje dėjosi tuo metu, kai buvo kuriamas vienas ar kitas eilėraštis.

Beveik visi mano eilėraščiai yra vienumos ir nemigo naktų darbas. Poetui savas eilėraštis yra tas pat, kas motinai kūdikis. Bet ne visus savo vaikus motina myli vienodai. Taip ir aš savo eiles. Labiausiai man brangus mūšių ugnyje gimęs eilėraštis „Žvaigždelė“. Apie jį ir papasakosiu. Būsiu atviras – nieko nenuslėpsiu.

…Verčiu savo gyvenimo knygą puslapis po puslapio atgal. Sustoju. 1944 metai, lapkričio 26 diena, Kuršo frontas. Kažkur tarp Vainodės ir Nikraco. Aš sunkiai sužeistas. Atgaunu sąmonę… Pro išplyšusį palapinės kampą spindi viena ryškesnė žvaigždė. Gal tai mano žvaigždė? Gal dar gyvensiu – blyksteli kažkur pasąmonėje dalelė vilties. Gyventi, gyventi! Pasiutęs noras gyventi, kovoti. Kažin, kaip ten mano kovos draugams? Vaizduotėje praplaukia paskutinė ataka. O žvaigždė vis tebespindi, įvairiausiom spalvom raibuliuoja. Ir aš prisimenu mergaitę, savo priešų žemės dukrą, kuri slaptai padėjo man pabėgti, nors ir žinojo, kad aš einu vėl kautis. Mes sutarėme dar susitikti. Nebesusitiksim. Ir man gaila, kad ji nieko daugiau apie mane nežinos. Aš žiūriu į žvaigždę ir man atrodo, kad šiuo metu ir ji žiūri į ją.

Ir taip mintyse užgimė eilėraštis. Kelis kartus mėginau jį išlieti ant popieriaus, bet kiekvieną kartą mesdavau. Mano vaizduotėje jis buvo nuostabus. O parašau – nublunka. Man ir dabar rodos, kad dar ne viską jame pasakiau, ką turėjau širdyje.     

Paulius Širvys

***

Sakoma, poetą pažinsi iš balso. Šiuos žodžius aš visuomet prisimenu, skaitydamas savo mylimiausius poetus. Jų mintis, vaizdas, skambumas tarytum fiziškai atsiliepia tavo širdy. Jis pasako tai, ką, atrodo, ir tu norėjai pasakyti, tik nesuspėjai ar nesugebėjai. Kartais nereikia perskaityti visos knygos – pakanka vieno eilėraščio, netgi posmo, kuris tau duoda žymiai daugiau, negu kito autoriaus visas rinkinys. 

Toks yra ir Paulius Širvys. Mano rankose – plonutė, balta Pauliaus Širvio eilėraščių knyga „Žygio draugai“. Prisimenu, prieš penkerius metus aš autorių kalbinau ruošti pirmąją knygą, rašiau laišką į Rokiškį. Tačiau jis visada lyg ir atsisakydavo, delsdavo, ir pamažu pradėjau įsitikinti, kad jo eilėraščiai yra tarytum kažkokia jo brangenybė, jo širdies dalykas, jo giliausių minčių ir jausmų susitelkimo išdava. Ir tai visiškai suprantama: tuos jausmus, kurie arčiausiai prie mūsų širdies, mes nesiskubiname išreikšti, ypatingai juos branginame. Ir labai nenorime rodyti kitiems. 

Paulius Širvys – nebe žadantis, o tikras poetas, turįs savo braižą, sukūręs daug nepamirštamų vaizdų ir tvirtai įėjęs į mūsų poeziją. Jo eilėraščių rinkinys – puiki dovana jaunimui, ypač kaimo jaunimui. Aš nuoširdžiai siūlau įsigyti šią plonutę baltą knygelę su užrašu „Žygio draugai“. Ji suteiks daug džiaugsmo valandų.

Teofilis Tilvytis

„Poeto balsas“, „Jaunimo gretos“, 1955 m. 

*** 

Pauliaus Širvio lyrikos knyga „Žygio draugai“ padvelkė gaiviu, jaunu, pavasariniu lietuvišku laukų vėju. Jautriai ir net, pasakyčiau, švelniai paliesta gamta. Poeto veidas šioje knygoje drauge lyriškas ir vyriškai griežtas. Pirmoji mūsų skaitytojų pažintis su Paulium Širviu įvyko 1947 metais. Tada skaitytojo dėmesį respublikinėje spaudoje atkreipė pasirodęs poeto pirmasis eilėraštis „Antkapiai prie kelio“. Kai vėliau perskaitėme kitą Pauliaus Širvio eilėraštį, kuriame poetas siūlo tostą už pilką, paprastą kareivį, pajutome iš tos paprastos ir labai žmogiškos lyrikos posmų – tai posmai kareivio, kuris nors jau nusiėmė antpečius, bet dar nepadėjo milinės, giliai prisisunkusios žygio kelio dulkių. Taip iš tikrųjų ir buvo. Paulius Širvys pradėjo savo dainą tranšėjoje ir apkase, aptvertame spygliuotomis vielomis, po žvaigždėtu rudens dangumi, eidamas į karą gyvenimo vardan. Karo metų įspūdžiai buvo tokie stiprūs, kad jie visam gyvenimui įsirėžė į poeto širdį. Apie ką poetas kalbėtų, kur jis būtų, jis nuolat įterpia vieną kitą karinį epitetą, įvaizdį, atskirą eilutę posme, kitaip sakant, nuolat prisimena savo kelio pradžią. Puslapį po puslapio verčiame jo knygą, ir vis aiškiau prieš mus iškyla poeto veidas. Visas rinkinys pavadintas „Žygio draugai“. Ir labai gerai pavadintas. Skaitydamas tiki kiekvienu poeto žodžiu. Pagauna eilėraščių nuoširdumas. 

Žavi ir patraukia Širvio eilėraščių lyrizmas, jautri ir nuoširdi jų potekstė. Artimai skamba jo lyrikos liaudiškumas, nacionalinės formos ornamentas. Poeto lyrikoje jauti labai netolimą mūsų liaudies žodinės kūrybos – dainų, priežodžių, patarlių ir humoristinių pasakojimų atgarsius. 

Apskritai Pauliaus Širvio pirmojo rinkinio pasirodymas padvelkė kažkuo labai gaiviu, geru, nauju. Tartum srovūs, linksmi, judrūs upeliai pavasarį įsilieja jaunos poetinės jėgos į lietuviškos poezijos srautą, praplėsdamos ir praturtindamos jį nauju pavasarišku skambėjimu. 

Eduardas Mieželaitis 

Iš mašinraščio, 1955 m.

K. Maruko fondas 

Parengė Alfas Pakėnas


Dar skaitykite:

Poeto P. Širvio 100-mečiui: iškirsti Pauliaus sielos beržai (I)

Bus daugiau.