Režisierė Milda Mičiulytė. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotrauka

Pernai rudenį Klaipėdos dramos teatras džiugiai priėmė į sceną aktoriaus, režisieriaus ir pedagogo Dariaus Meškausko buvusių studentų darbą – komediją „Kreditoriai“ pagal Augusto Strindbergo pjesę. Spektaklis sėkmingai įsiliejo į Klaipėdos dramos teatro repertuarą.

Vasario 6 d. teatras laukia naujos premjeros – tai 2019 m. Lietuvos teatro ir muzikos akademiją baigusios režisierės MILDOS MIČIULYTĖS spektaklis „Juokingo žmogaus sapnas“ pagal to paties pavadinimo Fiodoro Dostojevskio novelę. Tai vienas iš nedaugelio F. Dostojevskio parašytų fantastinių apsakymų: čia autorius gilinasi į moralinius klausimus. Pasak režisierės, ją domina du esminiai žmogaus jausmai: gėda ir gailestis.

M. Mičiulytė studijavo Eimunto Nekrošiaus vadovaujamame režisierių kurse, o šis spektaklis buvo jos diplominis darbas. Jame vaidina aktoriai Saulius Čiučelis ir Taura Kvietinskaitė, kostiumų dailininkė – Nadežda Gultiajeva.

Milda, esate režisieriaus Eimunto Nekrošiaus mokinė (po jo mirties jūsų kursas nusprendė likti be vadovo). Kokį bagažą nešatės iš studijų, ką brangiausio, kas jums padeda kurti, analizuoti aplinką?

Iš studijų išsinešu išties didelį žinių bagažą – Nekrošius tikrai negailėjo savo studentams laiko. Buvo didelė dovana turėti galimybę kartu su juo analizuoti medžiagą, savo sukurtus etiudus ar pačiai stebėti jo spektaklių repeticijas, jo darbą. Visada buvo akcentuojama darbo svarba, kad režisūra yra darbas, kurį turi dirbti vienas namie: 20 valandų sėdėti, kol sugalvosi sprendimą, o aktorių „kankinti“ nereikia – jiems per 20 minučių paaiškinti viską galima, jei sprendimas įdomus ir įtikina. Brangiausia, ką atsiminsiu, kad dėstytojas tikrai mumis labai tikėjo. Ir kai nesisekdavo, sakydavo, kad pianinu groji, groji po truputį ir net nepastebėsi, kaip vieną dieną suskambėsi gražiausiai. Kantrybės reikia. Kantrybės, daug darbo ir svarbiausia – smalsumo. Smalsumo viskam, jis padeda kurti. Sprendimai, ėjimai režisūroje turi būti tokie, kad pačiai būtų įdomu dirbti. 

Taip, po dėstytojo mirties nesirinkome jokio kito mokytojo, tačiau vieni nelikome – kaip ir studijų pradžioje, taip ir iki pabaigos su mumis dirbo, padėjo dėstytoja Nadežda Gultiajeva (jo žmona, spektaklių kostiumų dailininkė), jo sūnus, scenografas Marius Nekrošius ir dėstytoja Silva Krivickienė.

Ar pasirinkimas kurti spektaklį (tada dar eskizą) pagal „Juokingo žmogaus sapną“ paveiktas studijų pas E. Nekrošių? Įdomūs pasirinkimo motyvai.

Nekrošius visada siūlydavo paskaityti įvairią literatūrą. Visų semestrų literatūra būdavo jo pasiūlyta ar duota kaip užduotis egzaminui. Bet ketvirtiems studijų metams medžiagą skatino pasirinkti patiems. Dostojevskio esu skaičius nemažai, tad pasiėmiau jo apsakymus, išsirinkau ir atėjau su „Juokingo žmogaus sapnu“. Jis, be abejo, šį kūrinį žinojo ir tik sakė, kad man, kaip žmogui, asmeniškai ji labai tinkanti. To paskatinta, ėmiausi darbo. Atsimenu, tik prašė nedaryti Dostojevskio tamsaus, jis labai šviesus autorius. Berepetuojant tikrai atsiskleidė visai kitokios rašytojo spalvos. Tikiuosi, kad pavyko įžvelgti kuo daugiau šviesos. 

Kiekvienas išsineš tai, kas jam svarbiausia, ir kiekvienas išsinešimas, aišku, bus teisingas. Man pačiai čia svarbi atsakomybės už kitą tema. Ir banali tiesa, bet tiesa, kad žmogui reikia žmogaus. Iš to ir sklinda šio apsakymo šiluma. 

Tai nelengva, filosofinė medžiaga. „Meno forte“ ją kadaise statė aktorius Povilas Budrys. Kodėl pasirinkote – kokios temos jus sujaudino? O gal yra koks vienas, lemiamas, pasirinkimo momentas?

Pirmiausia labai patiko pats žanras – fantastinis apsakymas. Dostojevskis, psichologinio realizmo kūrinių autorius, fantastinių apsakymų turi vos keletą. Antra, kūrinys parašytas kaip ilgas monologas – tokia koncepcija yra nemenkas iššūkis ir režisieriui, ir aktoriui. Ir, žinoma, tematika yra svarbiausias aspektas, kuris turi sudominti norint perkelti kūrinį į sceną. Kažkas labai šilto ir žmogiško yra šiame kūrinyje. 

Kodėl F. Dostojevskio (ir jūsų spektaklio) herojus – juokingas? Ar iš tiesų?

Herojaus juokingumą suprantant kaip žmogaus iškritimą iš normos, jo mąstymo kitoniškumą, galiu sakyti, kad taip, jis juokingas žmogus. Gaila tik, kad kiekvienas žmogus gali susidurti su tuo, jog naivus tikėjimas gėriu (kuris aprašomas šiame apsakyme) labai dažnai yra laikomas „kitokiu mąstymu“, tai nėra normalu, o veikiau juokinga, nes idealistiška.

Į kokią atmosferą norite spektakliu palydėti žiūrovus? Ką norite, kad žiūrovai išsineštų?

Kiekvienas išsineš tai, kas jam svarbiausia, ir kiekvienas išsinešimas, aišku, bus teisingas. Man pačiai čia svarbi atsakomybės už kitą tema. Ir banali tiesa, bet tiesa, kad žmogui reikia žmogaus. Iš to ir sklinda šio apsakymo šiluma. 

Ar esate susijusi su Klaipėda? Kokias mintis jums kelia spektaklio apgyvendinimas Klaipėdos dramos teatre?

Su Klaipėda turiu tik tokį „teatrinį“ santykį – atvykstu čia pasižiūrėti vieno kito spektaklio, ilgiau neužsibūnu. Jaučiuosi dėkinga už galimybę „apgyvendinti“ šį spektaklį čia. Labai džiaugiuosi, žinodama, kad spektaklis pagyvens dar ilgiau, nesustos sulig egzamino atsiskaitymu, nes visgi teatro menas yra gyvas, kol jį mato kiti, kol jis yra reikalingas.

Klaipėdos dramos teatro informacija