Pal. Jurgis Matulaitis (viduryje) stebi sporto varžybas, 1926 m.

Trakų istorijos muziejaus nuotrauka

Sausio  27-ąją – palaimintojo Jurgio Matulaičio gimimo Dangui dieną – iš artimai bendravusių asmenų atsiminimų iškyla Vilniaus vyskupą giliai palietę prieš 100 metų nutikę istoriniai įvykiai. Jų akivaizdoje tarytum pamatai vyskupo rūmų įvairiapusę gyvenimo aplinką, išgyveni ir mokaisi iš jos. Tad ką apie palaimintąjį šiandien mums gali pasakyti jo amžininkai?

Kun. J. Kriščiukaitis MIC: mus suartino rašomoji mašinėlė

„Žmonių vaizduotėje vyskupas turėjo gyventi karališkai: puošniuose salonuose, sėdėti minkštuose foteliuose, apsisupęs pagalbininkais bei tarnais, apsisagstęs ordinais, kryžiais bei žiedais, gal tik savo mitrą padėjęs į šalį... Tačiau lietuviška patarlė sako, kad, norint pažinti žmogų, reikia su juo suvalgyti pūdą druskos“, – taip savo atsiminimus pradeda kun. Jonas Kriščiukaitis MIC (1866–1946), drauge su vyskupu Jurgiu Matulaičiu gyvenęs penkerius metus.

Kun. Jonas Kriščiukaitis MIC (1866–1946).

gintarinesvajone.lt nuotrauka

1920 m. bibliofilą kun. Joną rudenį iš Marijampolės į Vilnių važiuoti vertė sveikatos ir marijonų bibliotekos reikalai. Jam, kartu su vyskupu, netikėtai teko iš arti matyti, kaip lenkų kariai užima sostinę. „Iš stoties nuvažiavau tiesiog pas vyskupą Matulevičių [Matulaitį]. Priėmė maloniai. Porai dienų praėjus, paaiškėjo, kad lenkai, nepaisydami 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutarties, eina į Vilnių ir kad lietuviai neatsilaikys, todėl bus priversti trauktis. Norėjau, viską metęs, važiuoti namo į Marijampolę, bet vyskupas sudraudė. Tuo būdu Želigovskis, spalio 9 dieną užimdamas Vilnių užėmė ir mane... Abu su vyskupu žiūrėjome pro langą iš trečiojo aukšto, kaip Didžiąja gatve atsišaudydami lietuviai traukėsi, o lenkai, taip pat šaudydami, juos sekė. Paskui pro valgomojo kambario langą stebėjome, ką lenkai darys su lietuvių vėliava, kuri plevėsavo Gedimino kalne. Matėme, kaip ilgai trūkčiojo virvę vėliavai nuleisti, bet toji nesidavė. Paskui kažkoks drąsuolis civilis įsliuogė vėliavos kartimi ir vėliavą nukabino. Vėliau buvo iškelta lenkų vėliava, kurią per porą dienų vėjas sudraskė. Vyskupas atrodė rimtas, ramus ir nebuvo matyti jokio jaudinimosi. Tada dar nežinojau, kad jis labai moka susivaldyti.“

Iki tol vyskupo ir marijono kunigo pažintis buvo visai menka – jiedu buvo matęsi tik trejetą kartų. Todėl vyskupas iš pradžių laikėsi atsargiai. Buvo mandagus, malonus, bet nesileido į artimesnius santykius. Kun. Jonui  pavedė tik vieną reikalą – peržiūrinėti laikraščius ir papasakoti, kas juose buvo įdomesnio, arba lietė Vilniaus vyskupijos reikalus. Kai vienos dienos pavakare, vyskupui susirūpinus, jog nėra kam rašomąją mašinėle atspausdinti jo parengtą skubų raštą, kun. Kriščiukaitis užsiminė, kad jis galėtų tą padaryti. Ir tą vakarą iš konsistorijos parnešta mašinėlė vis dažniau buvo nešiojama. „Pagaliau prieita išvada, – rašyta atsiminimuose, – kad reikia pirktis sau mašinėlę, nes būdavo tokių raštų, kurių vyskupas nenorėjo plačiai skleisti. Jam rodėsi Vilniaus sąlygomis būsią geriau, kad tų raštų net konsistorija nežinotų.“

Taip rašomoji mašinėlė juodu suartino. O vasarojimas drauge Trinapolyje, galima sakyti, virto nuoširdžia bičiulyste. Vyskupas Jurgis gautus laiškus, kartais net asmeninius, kun. Jonui duodavo paskaityti, tardavosi, kaip reikėtų į juos atsakyti.  Išvažiuodamas ilgesniam laikui, jam pavesdavo peržiūrėti visą gautą korespondenciją ir savo nuožiūra paskirstyti. Kun. Jono atsiminimuose, be kita ko, pažymėta: „Kai vyskupas dalyvaudavo kur iškilmėse, susirinkimuose, vakarėliuose arba kur privačiai lankydavosi, visuomet viską papasakodavo, kas ten buvo įdomesnio, kokias kalbas pasakęs ir ką naujo sužinojo.“ Tad nenuostabu, kad kun. Jonas Kriščiukaitis 1920–1924 m. buvo vyskupo Jurgio Matulaičio asmeninins sekretorius marijonų reikalams.

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Data nenustatyta.

LCVA nuotrauka

Kokia būdavo Vilniaus vyskupo diena? Kun. Kriščiukaitis rašo, kad ji paprastai prasidėdavo penktą valandą ryto. Jeigu reikėdavo paruošti kokį svarbesnį raštą, keldavosi dar anksčiau – ketvirtą,  kartais net trečią. Po pietų, jeigu būdavo gražus oras, drauge su kun. Jonu kopdavo į Gedimino kalną arba eidavo pasivaikščioti į Bernardinų sodą. Jeigu oras būdavo netinkamas arba pastebėdavo, kad bus daug žmonių, tai pasitenkindavo pavaikščiojimu terasoje arba valgomajame. Vėlesnės popietės būdavo skiriamos posėdžiams ir priimti kunigus, o vakarai – skaitymams, maldoms ir rašymui. Visus raštus lotynų kalba visuomet pats rašydavo.

Kun. Kriščiukaitis  atsiminimuose pateikia pavyzdį, kaip popiežiui buvo ruošiama reliacija [pažyma] apie Vilniaus vyskupijos padėtį. Prie jos reikėjo prijungti reliaciją ir apie seminariją, kurią labai gražiai mašinėle parašytą atsiuntė seminarijos rektorius kun. Jonas Uszyllo. Kai visą subraukytą reliaciją vyskupas davė perrašyti savo sekretoriui, šis nustebęs tarė: „Ką čia Ekscelencija padarė, tokį gražų raštą taip sugadino!“ – „Taip, raštas visai gražus, gramatikos klaidų nėra, – atsakė vyskupas, – bet tai ne lotynų kalba. Tokio lotynų kalba parašyto rašto pasirašyti negaliu.“

Ir savo paties raštus vyskupas Jurgis stengėsi kuo tobuliau pateikti. Kaip rašo kun. Kričiukaitis, kiekvieną raštą, ypač svarbesnį, pirma gerai apgalvodavo ne tik jo planą, bet ir smulkmenas. Ne kartą pasakydavo, kad jau visą raštą turi galvoje. Mėgo pasakoti, ką ir kaip mano parašyti, sakydavo, kad jam pačiam bepasakojant dalykas darėsi aiškesnis, pasakytą mintį lengviau išreikšti raštu. „Visas pastabas priimdavo ramiai. Jei pastaba jam atrodė tinkama, tai mielai panaudodavo; jei nepriimtina, tai paaiškindavo, dėl ko.“

Pamišę dėl knygų

„Duonelės, dėkui Dievui, dar niekad nepritrūko, – laiške kun. Pranui Bučiui, tada gyvenusiam Čikagoje, rašė vyskupas J. Matulaitis. – Blogiau tai sąlygos, kuriose tenka gyventi, ir atmosfera. Jei ne pragaras, tai tikra skaistykla... Prie manęs gyvena Tėvas Kriščiukaitis, tai dviem ramiau... Naudodamasis liuosu laiku, jis vaikštinėja ir renka knygų Marijampolės vienuolyno knygynui. Norime surinkti, kiek galima, visas lietuvių kalba spausdintas knygas; taip pat ir svetimomis kalbomis, jei jos liečia Lietuvos gyvenimą ir jos istoriją.“

Vilnius, Pilies g. kapitulos namas, kur gyveno vysk. J. Matulaitis.

Kauno arkivyskupijos muziejaus nuotrauka

1922 m. rudenį pas  Vilniaus vyskupą atvyko kun. Jonas Sobczykas MIC iš Bielianų, veiklus marijonas ir žymus pedagogas. Viešėdamas Vilniuje jis susipažino ir su kun. Jonu Kriščiukaičiu. Maloniausios būdavo vakarinės valandėlės, kai abu kunigai Jonai, grįžę iš knygynų, imdavo vyskupui rodyti savo laimikius, išgrioztus antikvariatuose, ir pasakoti beveik kiekvienos knygos istoriją. O vyskupas tikrai mylėjo knygas ir žinojo jų vertę. Jis norėjo pamatyti kiekvieną nupirktą knygą. Ją apžiūrinėdavo, vartydavo ir glostydavo kaip motina kūdikį. Ne kartą jo akys nušvisdavo, kai pamatydavo retesnę knygą arba vertingesnį šaltinių rinkinį. „Gi mano laimikiai, – atsiminimuose prisipažįsta kun. Sobczykas, – ne kartą pasirodydavo abejotinos vertės. Tačiau nusivylimą vienu atveju jo veido nušvitimas atsilygindavo kitu kartu. Jo praktiški patarimai, kur ir kaip pirkti knygas, buvo labai naudingi.“

Ilgame laiške kun. prof. Pranui Bučiui, jau iš Amerikos grįžusiam profesoriauti Lietuvos universitete, tarp kitų reikalų vyskupas rašo ir apie knygas: „Čia mes jau turime surinkę apie kokius 4000 tomų, jei ne daugiau, ir tai rimtų veikalų, daugiausia iš istorijos srities. Neseniai pavyko įsigyti A. Theinerio 5 tomai (Vetera monumenta Poloniae et Lithuaniae) už 100 000 lenkų markių (ne visai 4 doleriai, o prieš karą 439 frankai aukso); taip pat Acta Vaticana spectantia Poloniam et Lithuaniam (tomas po 700 lenkų markių, o prieš karą 16 ar 18 kronų aukso). Jau dabar mūsiškė biblioteka atrodo rimta, surinkta ir supirkinėta, ačiū kun. Jono triūsui, beveik už niekniekius, kai kurie veikalai kone dovanai. Bet kada ir kaip bus galima tas knygas pargabenti į Marijampolę, dar negaliu nieko pasakyti.“

Kartais vakariniai pokalbiai nukrypdavo į atskirus mokslinius veikalus. Vyskupo aiškinimai ir komentarai parodydavo, kad, greta daugelio darbų, jis atidžiai sekė intelektualinį pasaulio judėjimą. Kun. Sobczykas pabrėžia, kad dažniausiai iš jo sužinodavęs apie naujos knygos pasirodymą iš bet kurios srities – ar tai būtų teologija, teisė, ar pedagogika. Ant jo staliuko visada galėjai matyti pačius naujausius veikalus. Taip buvo Friburge, tas pat ir Vilniuje: dažnai prie stalo atsinešdavo lotynų klasikus ir mintinai cituodavo ištisus puslapius.

„Kaip gyvai man prisiminė tos panašios, neužmirštamos Friburgo akimirkos!  – atsiminimuose rašo kun. J. Sobczykas. – Atrodė tokios pačios, tačiau kiek atmainų! Įsitikinau, kad Tėvo Generolo pažiūros, principai ir nusiteikimai pagilėjo ir prasiplėtė, bet iš esmės nepasikeitė. Veide kiek padaugėjo raukšlelių, paausiuose kiek pabalo plaukai ir stuomuo kiek palinko. Tačiau buvo ta pati dvasios pusiausvyra, toks pat atlaidumas žmonių klaidoms ir ydoms ir tokia pati kantrybė...“

Pal. Jurgis Matulaitis su Vilniaus gimnazistėmis.

Kauno arkivyskupijos muziejaus nuotrauka

Andrius Meciūnas MIC: „Tiesos sargyboje jis buvo griežtas“

Į visas  Vilniaus prieglaudas vyskupas Jurgis buvo kviečiamas ir visuomet ateidavo. Kviečia į lietuvių abiturientų išleistuves – eina, kviečia į pamokslų sakyti – taip pat. Visur pamoko, paguodžia, nuramina – regis, net lenkų priespaudą kęsti lengviau. Kai didžiosios prieglaudos koplyčioje aukojo šv. Mišias, susipažino su berniukų skyriaus vedėju Andriumi Meciūnu, kuriam pasisakė, kad jam reikalingas žmogus, mokąs vietines (lietuvių, lenkų, baltarusių ir rusų kalbas) ir apskritai žinąs vietos žmonių papročius.

„Sako, girdėjęs iš marijampoliečių, kad aš norįs stoti į Marijonų kongregaciją, tai, girdi, kaip tik dabar būsianti proga, – jeigu ne, tai ar aš galėsiąs bent neilgam pas jį pasilikti. Sutikau ir greit persikrausčiau į vyskupo butą, – atsiminimuose rašo A. Meciūnas. – Atsimenu, kaip spalio 9 dieną lietuviai traukėsi iš Vilniaus. Tai buvo turbūt liūdniausia diena. Paskutiniai mūsų raiteliai jojo pro vyskupo rūmus. Iš kitos gatvės pusės ties mūsų langais iš vartų lenkai šaudė į juos. Tada tai jau ir vyskupas, visuomet paprastai giedriai vyriškai nusiteikęs, buvo liūdnas. Rytojaus dieną pas vyskupą atbėgo lenkai kviesti jį į katedrą pamaldoms laikyti, nes atvykusi karo vadovybė ir šiaip valdžios atstovų daug privažiavę, tai, girdi, būsią kur kas iškilmingiau, kai pamaldas laikys vyskupas. Lyg ką nujausdamas, vyskupas kaip tik tą rytą Mišias jau buvo atlaikęs savo koplyčioje. Žinoma, lenkai buvo labai nepatenkinti ir visaip įtarinėjo. Iš tikrųjų, bešališkai žiūrint, vyskupas  ir lenkų atžvilgiu buvo teisingas. Jis tik neleido jiems kitų – lietuvių ir baltgudžių – skriausti. Tiesos sargyboje jis buvo nepermaldaujamai griežtas ir, jei kam jis nepatiko, tai tik dėl to.“

Vizitacijoje. Kauno arkivyskupijos muziejaus nuotrauka

Kiekvienas, ypač pirmą kartą pas pal. Jurgį Matulaitį apsilankęs interesantas, būdavo labai patenkintas, kartais net sujaudintas. Net lenkų kunigai juos išleidžiančiam Andriui išreikšdavo pasitenkinimą: vyskupas toks demokratiškas! Arba prisipažindavo: „Su vyskupu pasikalbėjau kaip su tėvu – net širdžiai lengviau.“ Vienas kaimietis, išėjęs iš vyskupo kabineto, džiaugėsi: „Vyskupas, tai vyskupas! Keturis vyskupus pažinau, bet nė vieno tokio nebuvo: priėmė į minkštą kėdę pasodino, išklausinėjo apie žmoną, vaikus, gyvulius... Geras, tai geras.“

Atvyko nuo Gardino dzūkelių delegacija. Vyrai stengėsi kalbėt lenkiškai, bet iš jų akcento A. Meciūnas suprato, kad lietuviai. Pakalbinus ėmė kalbėt lietuviškai, bet, girdi, su tokia „vožna asaba“, kaip vyskupas, taip kalbėti netinka. Pasakė J. Matulaičiui. Jis nelaukdamas pats prabilo lietuviškai. Tada vyrai jau be baimės su vyskupu kalbėjo savo gimtąja kalba. Sužinojęs vienoje aplenkintoje parapijoje kelis dar lietuviškai kalbančius kaimus, ten klebonauti išsiuntė jauną lietuvį kunigą, kuriam patarė užsirašinėti žmonių tarmę. Girdi, jie gyvena miškuose, tai ir kalbą gražią ten turbūt išlaikę. Negalima leisti tokiam turtui išnykti. „Taip vyskupas mokėdavo žmones patraukti, kad ir aš, nors labai gerbdamas, nė kiek nesivaržydavau, visai atvirai kaip su geriausiu tėvu kalbėdavausi, papasakodavau visokių, kartas juokingų dalykų iš gyvenimo. Tuomet ir jis gyvai juokdamasis sakydavo: „Geras iš tavęs šelmis, Andriau.“

Daug įvairių momentų aprašęs A. Meciūnas papasakojo ir apie paskutinį atsisveikinimą: „1922 m. sausio pabaigoje atėjo keli slaptosios policijos agentai ir keli policininkai, rodos, 7 žmonės – ir liepė man juos vesti į savo kambarį: darysią kratą. Pasakiau, kad aš savo valia jų po kambarius vedžioti negaliu, nes čia ne mano namai, o vyskupo. Vyskupas tada sirgo. Aš einu per visus kambarius, net į vyskupo miegamąjį. Policininkai išsigando, net ėmė mane barti: ką tamsta padarei. Aš paklausiau, ar Ekscelencija leis savo bute daryti kratą. Vyskupas, nors ir sirgdamas, labai ramiai atsakė: ‚Gali krėsti.‘ Mane areštavo ir išvedė į Lukiškių kalėjimą, kur, palaikę tris savaites, ištrėmė į Nepriklausomą Lietuvą... Dar kartą mačiausi su arkivyskupu Jurgiu Kaune. Pats jis pirmas prisiminė bendrą gyvenimą ir vargus Vilniuje, papasakojo apie savo veikimą. Matyti, tiesa, dar kartą mačiau ir palydėjau, bet jau mirusį... Arkivyskupas Jurgis mirė, tačiau jo garbinga asmenybė, jo gražus būdas, visuomet šypsąs jo veidas – visas jo šventas gyvenimas, kurį turėjau garbės ir laimės taip artimai matyti ir sekti, – niekados iš atminties neišnyks.“