Dalia Michelevičiūtė. LNDT archyvo nuotrauka

Aurelijaus Augustino „Išpažinimų“ naujojo leidimo (Vilnius: Hubris, 2019) proga „Bernardinai.lt“ skelbia publikacijų ciklą, kuriame įvairių sričių specialistai aptaria šio Vakarų literatūros ir filosofijos šedevro reikšmę ir svarbą šiandien.

DALIA MICHELEVIČIŪTĖ yra teatro bei kino aktorė, už vaidmenis pelniusi ne vieną apdovanojimą, režisierė, šokėja. 

„Nuo ko pradėti? Kokių rast žodžių?“ – susitikimo metu sušunka Marija Stiuart seseriai Elžbietai I, Anglijos karalienei Friedricho Schillerio pjesėje „Marija Stiuart“. Panašiai jaučiuosi bandydama brūkštelėti nors ir menkučius įspūdžius apie šv. Aurelijaus Augustino „Išpažinimus“.

Trupinėliai šv. Augustino tekstų pakliuvo į rankas dar besimokant Vilniaus, tuomet V. Kapsuko, universitete 1985–1986 metais, iš tuomet bene vienintelės lietuvių kalba prieinamos „Filosofijos istorijos chrestomatijos“.

Po to gerasis Dievas, matydamas mano karštligišką užsispyrimą ir norą įstoti į aktorinio meistriškumo specialybę, išpildė svajonę tapti aktore. Profesiniai, asmeniniai, visuomeniniai vingiai įsuko mano dienas ir naktis į spalvotą bei nuotykių kupiną verpetą. Darbai su žymiausiais Lietuvos režisieriais, kelionės, gastrolės, įspūdžiai, draugystės...

2004 metais randu „Aidų“ išleistus A. Augustino „Išpažinimus“. Skaitau, padedu į šalį, vėl skaitau šią nelengvai skaitomą knygą ir nuolat prie jos grįžtu. Dažnas cituoja vieną ar kitą žinomą šio šventojo posakį, tačiau kas bandė jo tekstus skaityti nuosekliai, supras, kokia kova tai yra. Bent jau man.

Šiandien labai daug žmonių, ypač ryškių viešajame gyvenime, mėgsta aprašinėti ir viešinti savo asmeninio gyvenimo patirtis. Kaip tarp tokios apstybės intymaus gyvenimo išpažinčių šiandien būtų sutikti „Išpažinimai“, pasakyti sunku. Tačiau leidėjai, ypač pasaulietinių leidyklų leidėjai, esu tikra, paprašytų šv. Augustino nevartoti taip dažnai Dievo vardo, nes tai gali išgąsdinti skaitytojus. Kreipiniai, kuriais šventasis kreipiasi į Dievą, vadindamas Kūrėją saldžiausiais epitetais, atrodytų daugiau nei gluminami. Kažin ar kas susidomėtų nusipirkti šią knygą, perskaitęs pirmuosius puslapius. Santykis su Dievu – pats esmingiausias ir intymiausias dalykas. Jis toks intymus ir asmeniškas, kad beveik neapibrėžiamas, ypač tokiame ciniškame, ironiškame, pašaipų Bažnyčios ir jos tarnų atžvilgiu kupiname pasaulyje.

Knygos viršelis. Leidyklos „Hubris“ nuotrauka

Augau giliai tikinčioje šeimoje, iš tėtės pusės buvo net pašvęstojo gyvenimo žmonių: teta – benediktinių vienuolė ir dėdė vyskupas. Abiejų tėvelių šeimose tikėjimas buvo svarbiausia gyvenimo šerdis. Tačiau gyvojo santykio su Dievu paieška prasidėjo kur kas vėliau. Gerai prisimenu, kai, nedrąsiai pasiryžusi gyventi tiesoje, po Atgailos sakramento, vienu metu be galo aštriai suvokiau Dievo asmeniškumą, neregimos tikrovės realumą, Jo malonė persmelkė ir taip pribloškė, kad net fiziškai pakirto kojas. Buvau tokia suglumusi, kad nežinojau, nuo ko pradėti gyventi. Tuomet viską atidaviau į Jo rankas, praeitį, dabartį, ateitį, visą savo valią ir troškimus.

Grįžkime prie Augustino. Augustino gyvenimas ir raštai mane guodžia, kad nebijočiau būti sentimentali, pernelyg jausminga, kai kalbu apie Dievo meilę, ką Jis nuveikė ir veikia mano gyvenime. Vyras, kuris nesigėdija savo ašarų ir jausmingumo, yra didelė paguoda kiekvienai moteriai, net jei kas nors tai mėgintų priskirti stiliaus puošnumui.

„Išpažinimuose“ mane labiausiai jaudina Augustino santykis su mama Monika. Gal dėl to, kad ir mano mama Emilija nuolat meldė Dievą, kad aš neprapulčiau. Šių motinų maldos ištvermingumas perskrodžia Dangiškojo Tėvo širdį, laiko juostas, erdves ir driekiasi amžinybės link. Ir tie negausūs žodžiai, kuriais jis rašo apie mylėtą moterį ir sūnų Adeodatą, jo ankstyvą mirtį, ar istorija tos moters, kurios vardas nė nepaminėtas, palikusi jam pagimdytą nesantuokinį sūnų, grįžta į Afriką ir duoda Dievui įžadą, kad nepažins jokio kito vyro. Tarp šių kelių sakinių veriasi visa aštriausio skausmo ir beviltiškumo bedugnė. Bedugnė, kurią gali užpildyti tik Dievas, tik Jis gali pasotinti aistringą, meilės alkstančią širdį. Dievo malonė brangiai perkama savo širdimi, savo gyvenimu. Šie epizodai jaudina ne dėl pikantiškų istorijų, kurios kutena smalsumą, o kaip radikalus gyvenimo apsisprendimas. Viliuosi, kad kada nors Augustino gyvenimas įkvėps kūrėjus didingam meno kūriniui.

Šv. Augustino gyvenimas, raštai mums yra didelė paguoda, kad įmanoma siekti šventumo, kad maldos galia yra tokia stipri, jog praplėšia dangų. Aktorius labai skaudina tokios frazės kaip „Jūs, aktoriai, visada tik vaidinate...“ ar pan. Reikalas tas, kad tikri aktoriai nevaidina – jie išgyvena širdimi. Savo darbe ieškome radikalios tiesos apie žmogų, jo širdies gelmės, vilties ir nevilties požemių, laimės ir meilės troškulio. Kiekvienas vaidmuo reikalauja širdies atsivertimo ir geliančio nuoširdumo, kartais labai skaudaus. Tačiau kad netaptume mūsų sukurtais personažais, imitacijomis ar klastotėmis, mums gyvybiškai svarbus santykis su Aukščiausiuoju per tikrą Dievą ir tikrą Žmogų – Jėzų Kristų, kad nepamirštume, pagal kieno paveikslą ir panašumą esame sukurti.