Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Sausio viduryje vykusios Europos Parlamento plenarinės sesijos metu kalbinome prof. LIUDĄ MAŽYLĮ apie tai, kokios naujos iniciatyvos gimsta ES, ką tai žada Europai ir, konkrečiai Lietuvai. Europarlamentaras, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugumo komiteto narys dalijosi įžvalgomis, kaip EP pasitinka naujosios Komisijos remiamą Žaliąjį kursą, su kokiomis problemomis susiduria jo įgyvendinimas. 

Europos ateities konferencija teigia siekianti suteikti galimybę piliečiams prisidėti prie ES pokyčių, kurie nebuvo numatyti pasirašant Lisabonos sutartį. Kalbama apie demokratinio funkcionavimo stiprinimą, įtraukiant įvairias visuomenės grupes, viliantis europiniu, nacionaliniu, regioniniu bei vietos lygiu išskirti ES prioritetus. Kokia jūsų nuomonė šios iniciatyvos atžvilgiu?

Kol kas posėdyje vykstančioje diskusijoje pasisakymai labai fragmentuoti. Nuomonės skiriasi – kiekvienas konferenciją mato priklausomai nuo angažavimosi temai, pro savo nagrinėjamo sektoriaus akinius. Panašu, kad ES tenka apsispręsti, kokios ateities norėtų. Apie tai kalbėti reikia, nes matome akivaizdžias dezintegracijos tendencijas. Tą rodo Didžiosios Britanijos išstojimas, globalūs iššūkiai, susiję su pasauline prekyba, klimato kaita. Apsibrėžti save dabar tinkamas laikas.      

Dėl siekio labiau įtraukti piliečius, manau, apskritai žmonėms reikia priminti ES demokratinio veikimo mechanizmus, tai ir europarlamentarų užduotis. Pačioje Lietuvoje ir kitose valstybėse trūksta supratimo, kad mes atstovaujame ne šaliai, į frakcijas jungiamės pagal politines pažiūras, bet kartu tariamės ir susivienijame įvairiausioms iniciatyvoms. Tad žmonėms reikėtų daugiau veikti per savo išrinktus atstovus. Antra, kaip žinome, yra teisės akto galimybė piliečiams inicijuoti peticiją, surinkus milijoną parašų. Tai žinodami galime kalbėti, gal tikrai per dideli reikalavimai ir reikia specialaus formato, leidžiančio geriau įtraukti gyventojus į ES reikalus.

Tačiau ar nėra taip, kad šis iš pažiūros kilnus projektas tik padeda realizuoti Prancūzijos ES viziją siaurinti pačių valstybių narių politinį savarankiškumą, kuriant įvairius tarpinstitucinius mandatus?

Tai būtų ne pirmas kartas, kai Prancūzija ir kitos didžiosios valstybės stengiasi sukurti tarpinstitucinius mechanizmus, kurie leistų veikti greičiau, efektyviau, apeiti ilgas diskusijas ir taip į periferiją nustumti tuos, kurie yra toliau nuo Briuselio, išsiskiria mažumu ar žemesniu pragyvenimo lygiu. Išvedant istorines paraleles, rengiant ES konstitucijos projektą 2005 m., kalbos buvo panašios – sušauktas ES konventas (kaip dabar konferencija), tačiau periferinės valstybės tuomet sukluso ir nesileido didesnei centralizacijai, didesnėms valstybėms dominuotiui. Visas konstitucijos priėmimo, derinimo procesas atrodė panašiai. Lietuva dalyvavo, nors iki 2004 m. nebuvo ES narė. ES konstitucijos atveju būtent Prancūzija procesą užblokavo referendumu, o Didžiosios Britanijos referendumas, atrodęs nuosaikus, pasibaigė pasitraukimu.

Tad mėginimai sudėtingus ES reikalus spręsti referendumais, suaktyvinant piliečius ir įtraukiant į reikalus, gali atvesti prie negatyvių rezultatų. O būdų, formatų, kaip įtraukti piliečius, kad jų balsas būtų labiau girdimas, ir šiandien daug, tačiau reikia juos naudoti. Žiniasklaida viena iš jų. 

Mūsų frakcijos atstovas gerai apibrėžė situaciją, kad Žaliajame susitarime mes kalbame apie kažkokį miglotą anglies dioksido išlakų sumažinimo procentą – 50 ar 55 procentais, tuo tarpu paprastas žmogus bet kurioje ES gyvenvietėje paklaus: o kodėl ne 100 procentų? Tai, kas mums kasdienybė, kur atkakliai remiame vieną ar kitą susitarimo rezultatą, žmogui iš šalies nieko nesako. Todėl tampa nuolatiniu iššūkiu apie tai kalbėti kiekvienam, kuris išrinktas, tam reikalingas tinkamas šalių narių atstovavimas.

Šiame formate taip pat kalbama apie bendrus europinių partijų sąrašus, kaip tai keičia Europos identitetą?

Jau kuris laikas apie tai kalbama. Mano nuomone, didesnėms valstybėms skirtumo nėra, o mes, kaip ir sakiau, esame renkami tam, kad prisijungtume prie vienos ar kitos frakcijos, tad, jei pokyčiai atvestų prie menkesnio atstovavimo tokių valstybių kaip Lietuva, aš priešinčiausi. Abejoju, kad valstybės dėl to ras sutarimą ir nemanau, kad tai gerintų atstovavimą. Dabartinė Lietuvos padėtis tinkama, tik reikia naudoti esamus mechanizmus.

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

O kaip mūsų supratimą ir kalbėjimą apie ES keičia Europos žaliasis kursas? Koks santykis tarp to, kad suvokiama klimato kaitos svarba ir neatidėliotinumas veikti bei praktinių realių veiksmų, tokių kaip finansinės sistemos padėti šalims, patiriančioms didžiausius klimato kaitos padarinius?

Pabuvus čia atrodo, gal jau optimistas pasidariau, kad kiekvienas europietis supranta, jog, kiek tai susiję su tarša, ES yra ambicingiausia lyginant su kitomis pasaulio dalimis – nei Rusijoje, nei Kinijoje, nei Amerikoje tokių didelių tikslų nėra. Turiu omenyje Paryžiaus susitarimą, kurio link Europa juda. Esame jautrūs aplinkai, todėl inicijuojame ir priimame tokius teisės aktus.

Laukiant 2019 m. rinkimų atrodė, kad einama ant tos žaliosios bangos ir politine prasme. Manyta, kad žaliosios partijos dominuos ES Parlamente, bet taip neatsitiko – ir toliau Europos Liaudies partija liko pagrindine jėga kartu su socialdemokratais, liberalais, žaliaisiais. Turime kritinę masę, kuri tą kontinento žalinimą apimančias nuostatas stumia pirmyn. Jos ambicingos, bet realistinės – nekalbama, kad nuo 2030 m. nustosime skraidyti lėktuvais – mes ir toliau tai darysime, kaip ir nenustosime gaminti švarkų ir neimsime jų vien persiuvinėti.

ES komisijos parengtas Žaliojo kurso paketas su įvairiomis įgyvendinimo priemonėmis yra pakankamai išsamus, su aiškiai sudėliotais skaičiais ir terminais. Todėl ne visiškai supratau, kam dar šituo klausimu reikia rezoliucijos, kurią inicijuoja ES Parlamentas. Panašiai dirbant Kauno miesto taryboje mums iš pradžių atrodė, kad reikia kuo daugiau iniciatyvų, ir tik paskui atėjo suvokimas, kad tam yra vykdomoji valdžia, ji turi instrumentų. Šiuo atveju Parlamentas patvirtina biudžetą, o finansais disponuoja vykdomoji valdžia. Komisija šiam darbui turi tūkstančius žmonių, tad kodėl mes dar mokome Komisiją, kaip ji turi įgyvendinti žaliąjį kursą? Šiandieniame balsavime rizikuojame jį atverti kraštutinių jėgų nuostatomis, kurios tik skamba gražiai, bet jeigu jos atsirastų EP žaliojo kurso rezoliucijoje, rizikuojame logišką, protingą Komisijos planą sujaukti keistokais Parlamento siūlymais. Kartu negaliu balsuoti prieš rezoliuciją, nes tada pasiųstume žinią, kad tai, ką pasiūlė Komisija, Parlamentui nepatinka. Taip judėtume tik tolyn nuo konstruktyvumo.

Jei dar ginčijamasi dėl terminijos, kaip apibrėžti, kas yra „ambicijos“, koks tai normos gyvenimo ciklo etapas – pripažinimas ar internalizacija?

Tai geras klausimas apie tolesnį įgyvendinimą. Komisija darys tai, ką yra deklaravusi, bet įgyvendinimas lieka valstybių narių reikalu. Tegul nesupyksta valstybių tautos, bet juk turime ne vieną pavyzdį, kai yra chaltūrinama – prisižadama, o po to neįgyvendinama to, kas priklausytų. Tad čia jau valstybių narių gėda.

Viena realių istorijų yra kai Graikija gavo lėšų tam, kad apelsinmedžiai vestų vaisius be sėklyčių. Ėjo ataskaitos, jie tarsi naikino senuosius apelsinų miškelius, užsodino naujais, o kai atvažiuoja patikra ir prapjauna apelsiną, mato, kad jis su sėklytėmis. Vadinasi, nedaryta nieko, kas žadėta, o lėšos paimtos. Tokių išskirtinių atvejų tikrai yra, meluojama kartais visais lygiais. Tad čia ir sąžiningos valstybės atskaitomybės klausimas. Ir žaliasis kursas atveria galimybes nesilaikyti įsipareigojimų ar tik iš dalies laikytis – į vadinamojo Teisingo perėjimo fondo lėšas gali pretenduoti daugelis. Bet šiaip ar taip susitarimas pasiektas, ir jis turėtų persmelkti visų valstybių savivoką. Visa valstybių politika turės derėti su žaliuoju kursu. Tai konkretūs teisiniai dalykai, apibrėžiami skaičiais, kurie išmatuojami, tad to stebėsenai pakanka.     

Vis dažniau girdime kalbas apie antropoceną – požiūrį, kad žmogus daro didžiulį poveikį Žemei ir klimato kaitai. Savo ruožtu Parlamentas perspėja apie besitęsiantį biologinės įvairovės nykimą, skatinama į biologinės įvairovės tikslus atsižvelgti visose ES politikos srityse. Kaip Lietuva atrodo šiame kontekste?

Jūsų minimas sąmoningumas yra paskatintas tokių liūdnų dalykų kaip gaisrai Australijoje, kur biologinė įvairovė nyksta iškart ir neatsistato, žmogus jau savo kailiu jaučia, kad klimatas kinta, šiltėja, mažai kas abejoja, jog tai dėl žmogaus veiklos.

Dar kol kas Lietuvos gamtinė būklė palanki biologinės įvairovės išsaugojimui. Būtent seni miškai, sengirės prie to prisideda, todėl jų apsauga turėtų būti reglamentuojama europiniu mastu. Vis dėlto valstybės narės nesutiks perkelti miškininkystės reguliavimo ES lygmeniu, tad tai liks iššūkiu valstybėms narėms.

Lietuvos išskirtinumas tas, kad, nors mėgstame viktimizaciją, dėl klimato kaitos klausimų yra atvirkščiai – nesuprantame, kad pagal objektyvius skaičius Lietuva labiausiai visoje ES yra nukentėjusi dėl klimato kaitos. Realaus masto mes dar nejaučiame, bet turint omenyje ryškiausiai padidėjusią vidutinę temperatūrą ir smukusį šulinių, upių lygį, abejonių nelieka. Tik dėl to, kad dar viskas žalia ir drėgna, situacija neatrodo tokia dramatiška, kokią ją rodo skaičiai. Žinome, kokia prasta yra vandenų būklė, tačiau kai dar išgirstame, kas vyksta iš pramoninkų pusės (kaip „Grigeo“ teršimas), tai juo geriau matome, kad problema nėra vien eilinių balsuotojų lygmens – svarbu, kaip save suvokia verslas, vietos valdžia, valstybės valdžia ir, deja, jie šituos dalykus vertina gana atsainiai. Nėra pirminio sutarimo, kad mes neteršime, kaip ir nuostatos, kokia kaina bus gaminama viena ar kita produkcija. Tai rodo mūsų aplinkosauginę filosofiją ir ypač verslo, politinio elito – būtina keisti mąstymą ir visų pirma – Lietuvoje.