Buvęs Stepono Batoro universiteto bendrabutis (į kiemo pusę). Rimos Žilinskaitės nuotrauka. 2019 m.

Vilniuje, Tauro kalno rytiniame šlaite prie pat Tauro gatvės (Tauro g. 5, tarpukariu – Góra Buffalowa 4) stovi 1930–1936 m. pastatytas stačiakampio plano masyvus namas – tarpukariu Vilniuje veikusio lenkiškojo Stepono Batoro universiteto (SBU) bendrabutis studentams, žinomas kaip Dom Akademicki. Tai vienas iš Varšuvos architektų suprojektuotų tarpukario modernistinės architektūros pavyzdžių Vilniuje, kuris buvo modernus ne tik architektūros požiūriu, bet funkcionaliu studentiško gyvenimo organizavimu: mokytis ir ilsėtis. Bendrabučio projektas rengtas atsižvelgus į studentų išsakytas pastabas ir pageidavimus, todėl čia buvo sukurtos pagrindinės studentų gyvenimui reikalingos sąlygos: skalbykla, virtuvė, valgykla, gimnastikos salė, mokymuisi skirtos erdvės. 

Pastatas nuo pat jo pastatymo intensyviai naudotas. Iki pat Antrojo pasaulinio karo čia veikė studentų bendrabutis. Tarp daugelio žymių asmenybių, jame gyveno Czesławas Miłoszas, baigęs Stepono Batoro universitetą 1934 m., o vėliau – poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas, kai Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinis fakultetas, kuriame jis studijavo, 1940 m. buvo perkeltas į Vilnių. Nacistinės okupacijos metais pastate įsikūrė vokiečių karininkų viešbutis ir klubas. Po karo pastatas naudotas kaip Vilniaus universiteto bendrabutis. Dabartiniu metu Vilniaus universitetui vis dar priklauso dalis pastato patalpų. Kitos patalpos yra fizinių asmenų nuosavybė. Pagrindinė pastato paskirtis – gyvenamoji – iki šiol nėra pakitusi. (il. 1, 2, 3)

Buvęs Stepono Batoro universiteto bendrabutis (vaizdas užkilus Tauro gatve). Rimos Žilinskaitės nuotrauka. 2019 m.
Buvęs Stepono Batoro universiteto bendrabutis (vaizdas nuo Kalinausko g. pusės). Rimos Žilinskaitės nuotrauka. 2019 m.

Bendrabutis statytas 2 etapais

Kai buvo nuspręsta, kad Stepono Batoro universiteto studentams reikia modernaus bendrabučio, buvo sudarytas statybos komitetas, kuris sprendė ne tik statybos, bet ir studentų pragyvenimo klausimus. Siekiant, kad bendrabučio kambarių kainos būtų kuo mažesnės, kad studentams nereikėtų imti paskolų, kurios vėliau apkrautų pastato eksploatavimą papildomomis išlaidomis, komitetas nusprendė bendrabutį statyti dalimis – kiekvieną kartą tokią dalį, kurią universitetas galėtų padengti turimais grynaisiais pinigais. Pirmoji 4 aukštų bendrabučio dalis (dešinysis pastato sparnas) baigta 1931 m. ir tų metų rudenį pradėta naudoti. Šiame korpuse buvo gyvenamosios patalpos studentams (44 dviviečiai kambariai, 16 vienviečių kambarių, iš viso 104 gyventojams), bendrabučio biuro patalpos, ūkinės patalpos (katilinė, skalbykla, virtuvė, kt.) ir gimnastikos salė.

1934 m. rugsėjį universitetas pateikė bendrabučio antrosios dalies pristatymo planą, kurį 1934 m. lapkričio mėn. Vilniaus miesto statybos skyrius patvirtino ir nuo 1935 m. pavasario buvo leista universitetui statyti antrą bendrabučio korpusą – kairįjį sparną. Naujojoje dalyje buvo numatyta gyvenamosios patalpos dar 160 studentų bei patalpos valgyklai (mensa akademicka). Abiejų pastato sparnų sujungimas gerai matyti pastato dalyje iš kiemo pusės. (il. 6) Archyviniai šaltiniai liudija, kad 1937 m. birželį antrasis sparnas baigtas statyti, nors pagal Lenkijos skaitmeniniame archyve (Narodowe Archiwum Cyfrowe) teikiamą ikonografiją ir jos datavimą panašu, kad bendrabučio antrasis sparnas vis dėlto jau buvo baigtas 1936 m. lapkričio mėn. 1938/39 m. bendrabutyje gyveno 256 studentai. (il. 4, 5)

Stepono Batoro universiteto bendrabutis, Lenkijos skaitmeninis archyvas; nurodoma data – 1936 m. lapkritis.

Stepono Batoro universiteto bendrabučio koridoriaus nuotrauka, Lenkijos skaitmeninis archyvas.

Pastato projekto autorystė

Iki šiol manyta, kad bendrabučio projekto autorė – Varšuvos modernizmo architektūros atstovė Irena Heilmanowa (jos suprojektuotas lombardo pastatas Vilniuje, Smetonos g. 5). Visgi, remiantis archyviniais šaltiniais, pastato projekto autorius – inžinierius-architektas Aleksanderis Kodelskis iš Varšuvos, vienas iš modernizmo architektūros atstovų. 1927 m. baigė architektūros studijas Varšuvos politechnikos mokykloje, projektavo butus ir visuomeninės paskirties pastatus daugiausia Varšuvoje. Nemenkai prisidėjo ir prie sporto paskirties pastatų projektavimo, 1935 m. buvo bendrovės, stačiusios keltuvų liniją Zakopanėje, direktoriumi ir techniniu vadovu. Lenkijoje ne kartą apdovanotas už nuopelnus profesinėje srityje. Prie bendrabučio statybos įgyvendinimo svariai prisidėjo ir projekto techniniu vadovu dirbęs Franciszekas Wojciechowskis, taip pat 1930 m. iš Varšuvos į Vilnių atvykęs architektas. Gali būti, kad F. Wojciechowskis yra ir kito įdomaus vilnietiškojo modernizmo architektūros komplekso – terasinių gyvenamųjų namų kvartalo Antakalnyje (T. Kosciuškos g., Olandų g., M. Dobužinskio g., 1932 m.) projekto autorius.

Architekto Aleksandr Kodelski pradinis 1929 m. balandžio mėn. projektas, LCVA, F. 175.

Pradinis bendrabučio projektas smarkiai skiriasi nuo įgyvendintojo

Palyginus 1929 m. A. Kodelskio parengtą bendrabučio projektą (il. 7) su pastatytuoju, matyti žymūs skirtumai. Projektas realizuotas mažesne apimtimi, nei buvo numatyta. Pradiniame projekte pastatas kur kas didesnis, susidedantis iš pagrindinio korpuso ir su juo sujungtų šoninių sparnų, išdėstytų pastato kiemo dalyje. Sprendžiant iš to meto spaudoje pasirodžiusių žinučių buvo planuojama realizuoti projektą didesne apimtimi nei faktiškai pavyko. 1935 m. laikraštyje Słowo skelbta, kad jau pastatytasis sparnas ir planuojamas naujas sparnas bus tik dalimi numatyto bendrabučio statybos plano. Gali būti, kad realizuoti projektą visa apimtimi sutrukdė finansinės galimybės, bet labiau tikėtina, kad vis dėlto tam pagrindinės įtakos turėjo SBU uždarymas 1939 m.

Pastato projekto ir įgyvendinto varianto skirtumus panašu, kad galėjo paveikti ir tai, kad projektas buvo ne kartą taisytas ir koreguotas, atsižvelgus į už pastatų projektų tvirtinimą ir įgyvendinimą atsakingų to meto Vilniaus miesto institucijų pastabas. Šios institucijos gana griežtai žiūrėjo į tai, ar projektai atitinka sveikatos ir higienos normas bei nustatytus statybos reikalavimus. Dėl bendrabučio projekto Vilniaus vaivadijos skyriaus Viešųjų darbų direkcija (Wilenski urząd Wojewodski Dyrekcja Robót Publicznych oddzial budowlany) projekto autoriui teikė pastabas dėl projekto neatitikimo higienos ir sveikatos normoms (pvz., buvo nurodyta, kad suprojektuoto keliasdešimties metrų koridoriaus gale numatytas per mažas langas, dėl ko koridoriuje bus tamsu), neekonomiško bei nepatogaus pastato patalpų išplanavimo, tobulintinų pastato konstrukcijų sprendinių ir kt. 1930 m. kovo mėn. pataisytas bendrabučio pastato projektas buvo patvirtintas su sąlyga, kad bus išpildyti minėtos direkcijos nurodyti papildomi reikalavimai, pvz., viena iš rekomendacijų buvo atsisakyti terasos pirmajame aukšte prie gatvės, nes tai žymiai padidina statybos kainą ir kad jos išdėstymas (iš rytų į šiaurę) sveikatos sąlygų atžvilgiu nėra tikslingas.

Buvusio Stepono Batoro universiteto bendrabučio holas. Rimos Žilinskaitės nuotrauka, 2019 m.

Autentiškas modernizmo architektūros pastatas ir jo dabartinė būklė

SBU bendrabučio pastatui būdingi Lenkijoje (Varšuvoje) tarpukariu susiformavusio modernizmo bruožai. Pastatą sudaro 5 aukštų pusapvalis rizalitas (tai fasade per visą pastato aukštį išsikišusi pastato dalis) ir ilgas stačiakampio plano 4 gyvenamųjų aukštų su palėpe (mansarda) korpusas. Nors pastatas masyvus, tačiau nesukelia sunkumo jausmo. Masyvumą palengvina sumaniai panaudotos ir išdėstytos formos, proporcijos ir detalės. Rizalito ir korpuso tūrių santykis (aukštas rizalitas atsveria ilgą ir masyvų stačiakampio plano korpusą), korpuso priekiniame fasade eilėmis išdėstyti įgilinti langai, pastate spalvų kontrastą sukuriančios rizalito ir korpuso cokolinės dalies fasaduose panaudotos tamsiai rudos keraminės plytelės, balkonų turėklai iš metalo strypų suteikia pastatui lengvumo. Bendrabučio architektūroje panaudotos ir tarpukario modernizmui būdingos suapvalintos formos: balkonai apvalintais kampais, apskrito plano kolonos ir puskolonės, tokių pat formų holo laipų apačia. Kolonos pastate atlieka viso pastato konstrukcinę-atraminę, taip pat ir dekoratyvinę funkciją (il. 8). Jų pusapvalės formos matyti ir kiekviename pastato aukšte ties įėjimais į sparnus-koridorius. Laiptams ir palangėms naudota moderni tarpukariu medžiaga – teracas. Holas ir į viršų kylanti laiptinė jungia abu pastato sparnus, kaip minėta, statytus skirtingu laiku.

Pastato tūris ir iš esmės pati jo esminė struktūra iki šių dienų yra išlikę. Tik prie pastato šiaurinės sienos, panašu, kad sovietiniu ar posovietiniu laikotarpiu pristatytas nedidelis stačiakampio formos priestatas. Pastato fasade panaudotas dekoras keraminėmis plytelėmis taip pat išlikęs, nors dalis pastato priekinio fasado cokolį dekoruojančių keraminių plytelių nudažytos rudos spalvos dažais. Didžioji dalis pastato langų ir balkonų langų medinių rėmų pakeista į plastikinius, taip pakeičiant autentiškas langų konstrukcijas. Priekinis pastato fasadas yra patenkinamos būklės, tačiau jo nugarinės pusės (į kiemą) būklė jau yra bloga.

Rima Žilinskaitė yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Paveldosaugos studijų magistrantė


Literatūra
Magdalena Gavronska-Garstka, Uniwersytet Stefana Batorego w Wilnie. Uczelnia ziem polnocno-wschodnich Drugiej Rzeczypospolitej (1919–1939) w swietle zrodel, p. 215, [interaktyvus], in: https://www.academia.edu/36068769/Uniwersytet_Stefana_Batorego_w_Wilnie.
Vilnius 1900–2013. A Guide to the City’s Architecture, Vilnius, 2013.

Periodinė spauda
Wladyslaw Bodek, Dom Akademicki, Slowo, 1935, Nr. 85.

Nepublikuoti šaltiniai
LCVA, Stepono Batoro universiteto Vilniuje F. 175.
LCVA, Vilniaus vaivadijos valdybos komunikacijų ir statybos skyriaus F. 154.
LCVA, Vilniaus miesto magistrato F. 64.
Narodowe Archiwum Cyfrowe, www.audiovis.nac.gov.pl