Algimanto Kunčiaus fotografija

Pamenu save penkerių ar šešerių. Kaimas. Vasara. Guliu aukštielninka pievoje, kvepia žolynai, smilgos kutena veidą, o aš bėgu mintimis paskui debesis. Štai pilis, o ten – fantastiškas garvežys. Tačiau po akimirkos jis staiga virsta drakonu.

Įtariu, kad ne mano vienos tokios patirtys. Vėliau mokykloje mus mokė apie plunksninius debesis Cirrus (lygiagrečius, vingiuojančius ar išsiskiriančius plaušais, besitęsiančius viena ar skirtingomis kryptimis), kamuolinius Cumulus (išgaubtos ar kūgiškos formos, kylančius aukštyn nuo horizontalaus pagrindo) ir sluoksninius Stratus (plačiai pasklidusius ir toli besitęsiančius horizontalius sluoksnius, augančius iš apačios).

Debesis fotografavo ne vienas „istorinis“ fotografas. Štai Alfredas Stieglitzas pradėjo fotografuoti debesis 1922 m., norėdamas sukurti abstrakčius paveikslus. Anot jo, tai buvo visų jo fotografinių studijų kulminacija. Fotografuodamas debesis A. Stieglitzas išreiškė savo gyvenimo filosofiją – debesys ir jų grožis skirti visiems, už jų stebėjimą nereikia nieko mokėti. Jis sukūrė 350 debesų fotografijų.

Nors Lietuvoje nėra kalnų (kur keliautojai fiksuoja įspūdingus kalnų ir debesų peizažus), tik kalvos ir lygumos, debesys ir čia traukia fotografus.

Alfredo Stieglitzo fotografija
Alfredo Stieglitzo fotografija

„Debesų knyga“, kurią Algimantas Kunčius parašė bendradarbiaudamas su debesimis, pribloškia itin tapybiškais vaizdais. „Kas gali būti mažiau žmogaus paveikiamas, jei ne dangus ir jo debesys?“ – klausia autorius. Jis skirsto dangų kvadratais. Kvadrato pagautas dangaus lopinėlis turi savo nuotaiką ir gali būti raminantis, taikus, bet gali būti ir nuožmus, gąsdinantis. A. Kunčiaus „Debesų knygą“ kritikai vadina dangaus mandalomis, sustabdytos būties akimirkomis.

A. Kunčių 2009 metais kalbino Aistė Kisarauskaitė ir jo mintis atskleidė tekste „Nuo palangės į debesis“. A. Kunčius pasakoja, kad daug debesų nufotografuota Vilniuje, ant Šeškinės kalvų, kur dabar yra „Akropolis“. Nemažai Žemaitijoje. Fotografuoti debesis A. Kunčius eidavo kaip darbus numatantis valstietis. Jo debesys nespalvoti. Kai seriją pirmą kartą rodė parodoje, šalia pridėjo Charles'io Baudelaire‘o tekstus.

Stebėti debesis – atrodo, vaikiškas užsiėmimas. Bet yra žmonių, kuriems jų stebėjimas – tai gyvenimo būdas. Toks yra fotografas Mindaugas Macaitis, debesis fotografuojantis nuo 2014 metų. Jis taip pat prisimena vaikystės patirtis, kai gaudė akimis lengvus, žydrame danguje plaukiančius plunksninius debesis ir pasitelkęs fantaziją įsivaizduodavo visokius objektus, gyvūnus. M. Macaitį labiausiai domina pikti audros debesys, todėl, vos tik išgirdęs griaustinį ar pamatęs tolumoje juoduojant dangų, sėda į automobilį ir važiuoja į tą pusę. Tai savotiška loterija – atsidurti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.

Mindaugo Macaičio fotografija
Mindaugo Macaičio fotografija
Mindaugo Macaičio fotografija
Mindaugo Macaičio fotografija
Mindaugo Macaičio fotografija

M. Macaitis suprato, kad debesys bus jo aistra, kai vieną dieną pamatė didelį atmosferos frontą ir juodus atslenkančius debesis, tačiau tuomet fotoaparato neturėjo. Po kelių dienų pavyko vėl pamatyti įspūdingą debesį, fotoaparatas jau buvo rankoje. Debesų gaudymas nėra lengvas užsiėmimas. Anot autoriaus, retai kada debesis atslenka tiesiai „ant lėkštutės“, reikia stebėti jų judėjimą, radarų informaciją, tinkamai užsiimti fotografavimo vietą. Jos beieškant tenka ir kaimo keliukais pasivažinėti. Besivaikant audros debesis dažnas palydovas – stiprus vėjas, žaibai. Sąlygos kartais tampa itin pavojingos.

Anot M. Macaičio, debesų gaudytojui sėkmę gali atnešti kantrybė ir tinkama fototechnika, tačiau svarbiausia – noras.

Į debesis akis pakelia dažniausiai vaikai. Taip pat tie, kurie turi drąsią vaiko sielą ir išgirdę artinantis audrą susikrauna fototechniką ir lekia pro duris gaudyti debesų.