Unsplash.com nuotrauka

Danielis T. Willinghamas yra Virdžinijos universiteto (JAV) psichologijos profesorius, tiriantis, kaip būtų galima pritaikyti kognityvinės psichologijos ir neuromokslo atradimus vidurinio ugdymo procese. 2009 m. D. Willinghamas išleido amerikietiškoje spaudoje puikiai priimtą knygą „Kodėl vaikai nemėgsta mokyklos?“ (angl. Why Don’t Children Like School?). Šioje knygoje autorius aptarė daugybę su kasdieniu mokyklos gyvenimu susijusių problemų ir pabandė pasiūlyti atsakymus, pagrįstus neuromokslo ir kognityvinės psichologijos atradimais. 

Neseniai aptarėme pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį knygos skyrius. Taip pat D. Willinghamas kalbėjo ir apie tai, kokias savybes turi geri mokytojai. Autorius ketvirtajame knygos skyriuje svarsto, kodėl taip sunku suvokti abstrakčias idėjas ir kuo paviršutiniškos žinios skiriasi nuo gilių. 

D. Willinghamas ketvirtą knygos „Kodėl vaikai nemėgsta mokyklos?“ skyrių pradeda pabrėždamas, kad pagrindinė mokyklos ir mokymosi funkcija turėtų būti pagalba vaikui suprasti abstrakčias idėjas. Kitaip tariant, daugelis nori, kad mokykloje išmokti dalykai (abstraktūs principai) būtų lengvai perkeliami į „realaus gyvenimo“ situacijas. 

Dažniausiai mokydamiesi abstrakčias idėjas jas suprantame per pavyzdžius ir analogijas, todėl pagrindinis šį knygos skyrių grindžiantis principas skamba taip: naujus dalykus suprantame tik dalykų, kuriuos jau gerai žinome, kontekste. O dažniausiai gerai suprantame konkrečius dalykus. Būtent dėl šio principo, apibūdinančio kaip veikia smegenys, mums abstrakčias idėjas labai sunku įsisavinti: jos nuolat turi būti susietos su mums pažįstamais, konkrečiais pavyzdžiais. 

„Supratimas yra besislapstantis prisiminimas“

D. Willinghamas knygoje jau aptarė faktų svarbą ir tai, kaip tuos faktus galima būtų įsiminti, t. y. apie juos tikslingai galvoti, tačiau visi šie patarimai susiję su prielaida, kad mokiniai iš tiesų supranta, ko yra mokomi. Dažniausiai mūsų smegenys supranta naujas idėjas (ar dalykus, kurių nežinome), susiedamos juos su jau suprantamomis idėjomis (arba dalykais, kuriuos žinome). Tokiu būdu veikia ir žodynai: juose nežinomi žodžiai paaiškinami paprastesniais, galimai žinomesniais skaitytojui. 

Mokymosi procese taip pat svarbios analogijos ir įvairūs besimokantiems pažįstami ir suprantami pavyzdžiai. Jeigu norite, kad vaikai suprastų, kas yra hegzametras, nepakanka pateikti jo apibrėžimo (nors tai reikalinga), tačiau būtina pateikti ir kelis pavyzdžius, kuriuose matosi, kaip jis naudojamas. Mokiniai turi pasirinktus pavyzdžius suprasti, ir jie jiems turi būti pažįstami. 

D. Willinghamas knygoje taip pat paaiškina keturias galimas skaičių skales ir jų ypatumus per visiems puikiai suprantamus pavyzdžius tam, kad iliustruotų ką turi omenyje sakydamas, jog mokantis abstrakčias idėjas itin svarbūs pavyzdžiai. Tarkime, nominalioji skalė nurodo į tokią skaičių seką, kurioje kiekvienas skaičius nurodo į vieną objektą, bet skaičiai yra pasirinkti arbitraliai. Pavyzdžiui, futbolo žaidėjų marškinėlių numeriai nenurodo žaidėjų žaidimo kokybės. Ranginėjė (angl. ordinal) skalėje skaičiai yra prasmingi, tačiau jie nepasako nieko apie tai, kaip objektai, į kuriuos skaičiai nurodo, yra nutolę vienas nuo kito. Pavyzdžiui, Formulės-1 lenktynėse užimtos pirmoji ir antroji vieta nurodo tai, jog vienas lenktynininkas atvažiavo pirmas, o kitas – antras, tačiau ši skaičių skalė nekalba apie tai, koks atstumas ar laikas juos skyrė. Intervalinėje skalėje svarbūs ne tik patys skaičiai, bet ir atstumai tarp jų. Tarkime, termometro skalėje žinome, kad skirtumas tarp 10 ir 20 laipsnių ir 80 ir 90 laipsnių yra visiškai toks pat. Santykių matavimo skalėje, pavyzdžiui, matuojant žmogaus amžių, svarbu, kad skalė turi realų, o ne sutartą, nulį, t. y. jeigu sakome, kad žmogaus amžius lygus nuliui, tai ir reiškia, kad jis neturi jokio amžiaus. 

Matome, kad D. Willinghamas pademonstruoja, ką reiškia pavyzdžiais paaiškinti abstrakčias idėjas. Taigi, norint suprasti naujas idėjas reikia seniai turėtas ir įsimintas idėjas ištraukti iš ilgalaikės atminties, patalpinti į „darbinę“ atmintį ir tuomet perdėlioti jas taip, kad būtų lengviau suprasti naujas idėjas. Kitaip tariant, pamatyti panašumus, kurių anksčiau nematėme. 

Dabar turėtų būti aišku, sako psichologas, kodėl kognityvinių mokslų specialistai galvoja, kad supratimas yra užsislapstęs prisiminimas. Labai sunku į mokinių galvas „įkrėsti“ naujų žinių tiesiogiai: naujos idėjos turi būti „aplipdomos“ dalykais, kuriuos jie jau žino ir supranta. Lygiai taip pat svarbu, kad pavyzdžiuose būtų akcentuojamos tos vietos, kurios padeda vaikui suprasti, o ne tik dar labiau jį suklaidina. Juk nepakanka vaikui sakyti: „Pagalvokite apie termometrą ir apie Formulės-1 varžybas. Palyginkite šiuos du dalykus.“ Galbūt vaikai tikrai galvos apie Formulę 1, tačiau nesupras, kodėl tai daro ir kaip tai susiję su skaičių skalėmis. 

Kas yra paviršutiniškos žinios? 

Kiekvienas mokytojas yra susidūręs su patirtimi, kai užduoda kokį nors klausimą mokiniams kontroliniame darbe ir gauna lygiai tokį patį atsakymą, kaip pats buvo suformulavęs klasėje. Nors šis atsakymas teisingas, bet mokytojai tikrai susimąsto, ar vaikai iš tiesų supranta tai, ką jie išgirsta, ar tiesiog aklai įsimena tai, ką mokytojas sako. 

Unsplash.com nuotrauka

Dažniausiai tokias žinias, kurios yra tiesiog perskaitytų žodžių atkartojimas, vadiname mechaniškai įsimintomis žiniomis. Anot D. Willinghamo, kur kas dažniau mokymosi procese pasitaiko, kad žinios būna ne mechaniškai iškaltos, o tiesiog paviršutiniškos. Paviršutiniškos (angl. shallow) žinios reiškia, kad jos yra „pririštos“ prie analogijos, pavyzdžio ar paaiškinimo, kurį suformulavo mokytojas. Kitaip tariant, supratimas nėra perkeliamas į kitus kontekstus. Tos pačios idėjos nėra atpažįstamos svetimuose, t. y. mokytojo nepristatytuose kontekstuose. 

Mokinys, turintis gilių žinių, žino daugiau apie dalyką, ir paskiros detalės jo galvoje daugiau labiau susijusios tarpusavyje. Jis supranta ne tik kokio nors dalyko dalis, tačiau ir visumą. Pavyzdžiui, jeigu mokinys puikiai išmano kokio nors poeto nagrinėjamas temas, tai jis pastebės panašias temas ir kitų poetų kūryboje ar literatūroje apskritai. Nors poezijos formos bus labai skirtingos, tačiau paviršius jo nesutrikdys, jis matys esmę. 

Lygiai taip pat mokinys gebės svarstyti „o kas, jeigu…“ klausimus, pavyzdžiui, kaip būtų pasikeitusi A. Nykos-Niliūno poezija, jei jis nebūtų susidūręs su sovietų okupacija ir Antruoju pasauliniu karu? Mokiniai gali kelti šiuos klausimus dėl to, kad dalykai jų galvose yra glaudžiai tarpusavyje susiję, jų žinios funkcionuoja kaip mechanizmo dalys ir klausimai „o kas, jeigu…“ reiškia, kad vieną mechanizmo dalį bandoma pakeisti kita. Mokiniai gali spėti ir spekuliuoti, kaip kitaip veiktų mechanizmas, jeigu viena ar kita jo dalis būtų pakeista. 

Įsivaizduokite, kad norite pamokoje pirmos klasės mokiniams pristatyti valstybės idėją. Pagrindinis pamokos tikslas: vaikai turi suvokti, jog žmonės, gyvenantys ir dirbantys kartu, turi apsibrėžti taisykles, kurios jiems visiems pagelbėtų. Pamokos metu naudosite pavyzdžių iš vaikų gyvenimo, kalbėsite apie taisykles, kurių jie laikosi namie, vėliau po truputį pereisite prie to, kad ir labai dideli dariniai (valstybės) turi savas taisykles, kad žmonės sutaria, jog laikysis šių taisyklių, kad gyventų darniai. 

Pamokos pabaigoje atmintinai „iškalęs“ mokinys jums turbūt tiesiog atsakys, kad „valstybė yra kaip klasė, nes abu šie dariniai turi taisykles“. Paviršutiniškas žinias turintis vaikas supras, jog klasė ir valstybė yra žmonių bendruomenės, kurios susikuria taisykles, kad viskas vyktų sklandžiau ir kiekvienas jaustųsi saugus, tačiau jis nesugebės atsakyti į klausimą – o kuo gi valstybė ir klasė skiriasi? Šis klausimas mokinį gali sutrikdyti, nes nebuvo aptartas klasėje. Gilių žinių turintis vaikas reaguos kitaip: jis atsakys į klausimą ir, tikėtina, kad gebės šią paralelę pritaikyti ir kitose situacijose, pavyzdžiui, futbolo varžyboms, kuriose taip pat egzistuoja taisyklės, kurios leidžia darniai ir saugiai žaisti šį žaidimą. Kitaip tariant, jeigu mokinys nesupranta, kad klasė, bendruomenė, valstybė ir šeima yra panašios tuo požiūriu, nes visos susikuria taisykles tam, kad lengviau ir sklandžiau funkcionuotų, tai reiškia, kad jis nesupranta temos giliai. Gilios žinios nurodo į tokį supratimą, kai žinomi ne tik paskiri pavyzdžiai, bet suprantamas ir abstraktus principas.

Kaip tai pritaikyti klasėje? 

Tam, kad atsirastų gilesnis suvokimas, pateikite daugiau pavyzdžių ir prašykite vaikus juos palyginti. Nuolat duodami įvairius tą pačią idėją ir gilią mąstymo struktūrą atspindinčius pavyzdžius ir prašydami, kad vaikai juos palygintų, organizuosite pamoką taip, kad vaikai iš tiesų galvos apie giliąją struktūrą, kuri slepiasi po pavyzdžiais. Ir galiausiai jie gebės atpažinti šią struktūrą ir jiems anksčiau nematytuose pavyzdžiuose. Juk prisimename tuos dalykus, apie kuriuos ilgai ir atidžiai galvojame. 

Visuomet klauskite savęs, ar užduotys reikalauja gilaus suvokimo. Galima vaikams aiškiai pasakyti, kad jūs iš jų norėsite gilaus, o ne paviršutiniško supratimo, tačiau vien pasakyti nepakanka. Mokytojas pats turėtų galvoti apie tai, kokias užduotis vaikams pateikia. Pavyzdžiui, galbūt užduodami klausimus prašote tik paprastos faktinės informacijos? Paprasti faktai yra svarbūs mokantis, tačiau vien jai apsiriboti nereikėtų. Turite savęs paklausti, ar užduotys, kurias atlieka jūsų mokiniai, reikalauja giluminio suvokimo? O gal vaikas su gana paviršutiniškomis žiniomis taip pat ją atliks nesudėtingai? 

Realistiškai žiūrėkite į gilaus suvokimo mokymą. Nepaisant to, kad jūsų tikslas yra gilus suvokimas, tačiau reikėtų blaiviai žiūrėti į savo ir kitų galimybes. Gilus suvokimas yra sudėtingo darbo rezultatas, reikalaujantis labai daug susitelkimo ir praktikos. Nesijaudinkite, jei kai kurie vaikai neįgauna gilesnio suvokimo. Paviršutiniškos žinios yra geriau nei jokių žinių. Gali užtrukti metų metus, kol vaikai iš tiesų įgis giluminį dalyko suvokimą. 

Pagal Danielio T. Willinghamo knygą „Kodėl vaikai nemėgsta mokyklos?“ parengė Kristina Tamelytė