Kompozitorius Vidmantas Bartulis (1954–2020). Arūno Baltėno nuotrauka

Sausio 30-ąją Palangoje mirė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kompozitorius Vidmantas Bartulis (g. 1954 m.). Jam buvo 65-eri.

Pildant kompozitoriaus valią, laidotuvės vyks artimųjų rate.

Vidmantas Bartulis Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasę baigė 1980 metais. Trejus metus dėstė Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1982–1993 m. dirbo Kauno dramos teatre muzikos dalies vedėju, 1999–2003 m. – Kauno dramos teatro vadovu. Ilgus metus buvo Kauno valstybinės filharmonijos vadovo pavaduotojas meno reikalams. 2001–2007 m. vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriui bei naujosios muzikos festivaliui „Iš arti“.

1996 metais V. Bartulis pripažintas geriausiu muzikos teatrui kompozitoriumi, 1998 metais apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2005-aisiais išrinktas iškiliausiu Kauno miesto menininku.

2003 metais V. Bartulis laimėjo prizą už geriausią orkestrinį kūrinį (oratorija „Nelaimėlis Jobas“ simfoniniam orkestrui, chorui ir solistams) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame geriausių metų kūrinių konkurse ir buvo paskelbtas Metų kompozitoriumi; 2012 m. tarp šio paties konkurso laureatų pateko jo kompozicija „Auksiniai angelai“ dviem styginių kvartetams, 2014 m. – „Liūdnai tįstantis peizažas“ styginių kvartetui, o 2015 m. už stiliaus grynumą apdovanojimą pelnė kompozicija „Voyage du Silence“ baritonui, violončelei ir fortepijonui (žodžiai Paulo Eluard'o). 

Stilių, žanrų, manierų, nuotaikų ir potyrių įvairove V. Bartulio muzika pranoksta daugelio lietuvių kolegų kūrybą, kaskart stebindama netikėtais posūkiais ir rakursais. Jis galėjo rašyti bet ką – nuo kamerinių miniatiūrų iki operos ir stambių orkestrinių kūrinių, nuo liaudies dainų harmonizacijų iki didžiulių masinių renginių, nuo monumentalaus Requiem iki muzikos mados kolekcijų pristatymams, popdainų aranžuočių ir t. t.

V. Bartulio ankstyvosios kompozicijos išsiskyrė intravertiškumu, kontempliatyvumu, elegiška nuotaika, pabrėžtinu lakoniškumu, poslinkiu minimalizmo link ir dažnai šmėsčiojančiais gamtos įvaizdžiais, būdingais visiems 8-ojo dešimtmečio pabaigoje debiutavusiems kompozitoriams.

Didelė teatro kompozitoriaus patirtis vėliau paskatino jį kurti ir režisuoti savo paties „dramas“ – efektingas siurrealistines, makabriškai ironiškas instrumentinio teatro kompozicijas, sukėlusias ažiotažą 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Beveik visose savo kompozicijose V. Bartulis atsigręžia į pamėgtąją praeities muziką, cituodamas ir perprasmindamas ją paradoksaliuose šiandienos kontekstuose. Kartais „svetimos“ muzikos V. Bartulio kūriniuose tiek daug, kad kompozitoriaus tapatybė, regis, ištirpsta jos gausybėje.

Lietuvos kompozitorių sąjungos informacija