Unsplash.com nuotrauka

„Visi tėvai retsykiais pasielgia blogai. Auklėdama savo vaikus padariau keletą didelių klaidų, dėl kurių jiems (ir man) teko daug kentėti. Jokie tėvai negali būti ištisai emociškai teigiami. Tačiau yra daug tėvų, kurių neleistinas elgesys nuolat kartojasi visą vaiko gyvenimą. Tokie tėvai kenkia savo vaikams...“ – knygoje „Toksiški tėvai“ rašo jos autorė Susan Forward, visame pasaulyje garsi psichologė psichoterapeutė, grupinių terapinių užsiėmimų vadovė. Kenksmingą tokių tėvų elgseną ji įvardija kaip toksišką, apnuodijančią visą vaiko gyvenimą. Tokio auklėjimo pasekmės – menka žmogaus savivertė, kaltės jausmas ir negebėjimas užmegzti artimų ir šiltų santykių su kitais žmonėmis.  

Knyga „Toksiški tėvai". Autoriai Susan Forward, Craig Buck. Rasos Baškienės nuotrauka

Tobulų tėvų nėra, ir dažnai mes patys nesuprantame, kodėl santykiai su tėvais tokie komplikuoti. Tačiau tai dar nereiškia, kad tėvai mus tikslingai žalojo. Susan Forward savo knygos skaitytojams siūlo atsakyti į 27 klausimus, kuriuos suskirsto į 3 grupes: santykiai su tėvais vaikystėje, santykiai su tėvais bei kitais žmonėmis, kai esame suaugę. Teigiamai atsakiusieji bent į trečdalį klausimų knygoje ras sau naudingos informacijos, kuri padės atrasti būdų nusimesti tėvų primestų traumų naštą ir susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą. Svarbiausia, pasak autorės, suprasti, kad nesame atsakingi už tai, kaip su mumis buvo elgiamasi vaikystėje, tačiau suaugę turime prisiimti atsakomybę elgtis teisingai ir keisti savo gyvenimą. 

Knygoje pateiktos tikros istorijos su pakeistais žmonių vardais ir juos atpažinti galinčia informacija. Skaitant šias istorijas man šiaušėsi plaukai: jos atrodė kaip anomalijos, tačiau autorė nuolat pabrėždavo, jog tokios istorijos – žmogiškosios elgsenos dalis. Vaikai skriaudžiami ir respektabiliose, ir vadinamosiose socialinės rizikos šeimose. Vieni žalojami nuolat, kitiems pakanka net ir vienos traumos, palikusios pėdsakų visam gyvenimui. 

„Kai vaiko asmenybė gniuždoma, didėja ne tik jo priklausomumas, bet ir poreikis įsitikinti, kad tėvai jo nepaliks, jį saugos ir juo pasirūpins. Su emociniu smurtu arba fizinėmis bausmėmis vaikas gali susitaikyti tik tuomet, jei jis prisiima kaltę už toksišką tėvų elgesį“, – teigia Susan Forward, pirmojoje knygos dalyje aprašydama būdus, kuriais savo vaikus skaudino ir tebeskaudina tėvai. 

 „Jei jums teko augti su įgūdžių stokojančiais ar ydingais tėvais, tikriausiai užaugote net nesusimąstęs, kad būtumėte galėjęs nesijausti už juos atsakingas. Šokti pagal jų nuotaikų melodiją jums teko todėl, kad tokia buvo gyvenimo realybė, o ne jūsų pačių laisvas apsisprendimas...“ 

Net ir būdami suaugę esame linkę pateisinti smurtingą tėvų elgesį: „Mane mušė, ir nieko, žmogumi užaugau...“ Dažnas, vaikystėje garbinęs savo tėvus kaip dievus, net ir užaugęs būna linkęs kaltinti save, nes taip lengviau neigti skausmingą tiesą, kad tėvai smurtavo prieš silpną, negalintį pasipriešinti vaiką. Vaiką galima nuolat žeminti, kaltinti, reikalauti besąlygiško paklusnumo, mušti, tačiau ne mažiau žalojantis yra ir įgūdžių stokojančių ar alkoholiu piktnaudžiaujančių tėvų elgesys. Tuomet iš vaiko, priversto rūpintis mažesniaisiais šeimos nariais, o neretai netgi savo tėvais, atimama jo vaikystė. Tokia sumaištis nepraeina be pėdsakų: užaugęs žmogus jaučia nuolatinę įtampą ir nesugeba atsiverti kitam žmogui. Susan Forward pažymi, kad įgūdžių stokojančių tėvų daroma žala, atsirandanti ne dėl jų veiksmų, o dėl neveiklumo, yra sunkiai įžvelgiama, o patys vaikai ir toliau yra linkę rūpintis savo infantiliais tėvais, nesuvokdami viso problemų konteksto. „Jei jums teko augti su įgūdžių stokojančiais ar ydingais tėvais, tikriausiai užaugote net nesusimąstęs, kad būtumėte galėjęs nesijausti už juos atsakingas. Šokti pagal jų nuotaikų melodiją jums teko todėl, kad tokia buvo gyvenimo realybė, o ne jūsų pačių laisvas apsisprendimas...“ – rašo knygos autorė. Tačiau suvokus šią tiesą atsiranda galimybė apsispręsti daugiau nebešvaistyti savo jėgų toksiškiems tėvams, o skirti jas sau. 

Tuo tarpu itin kontroliuojančių ir net į suaugusių vaikų gyvenimą nuolat nosį kišančių tėvų vaikus kamuoja bejėgystė: jie dažnai nesugeba atskirti savo poreikių nuo tėvų poreikių. Vaikams, be abejo, reikia dėmesio ir kontrolės, tačiau normaliose šeimose vaikai išmoksta tvarkytis patys pasibaigus paauglystės periodui. Tačiau toksiškose šeimose tai gali niekada neįvykti. 

Žmogų laužo ir žodinis, ir fizinis smurtas. Skirtumas tarp jų toks, kad po žodinio smurto aplinkiniai nemato lūžių ir kraujosruvų, jos lieka žmogaus viduje. Jei mūsų visuomenėje palengva atsiranda supratimas, kad reikia pažaboti fizinį ir seksualinį smurtavimą prieš vaikus, tai prieš emocinį smurtą išorės institucijos yra bejėgės. Vaikai, iš kurių nuolat šaipomasi, kurie nuolat plūstami, užauga su giliais psichologiniais randais. Vaikystėje tėvo užgauliota moteris ieškos žiaurių arba užsisklendusių (kaip ir tėvas) partnerių, stengdamasi gauti meilės, kurios niekada nepatyrė iš tėvo. O nuolat perfekcionistės motinos žeminama dukra visiškai praras pasitikėjimą savimi ir bijos priimti gyvenimo iššūkius. 

Defendyourfuture.com nuotrauka

Apie fizinį smurtą prieš vaikus girdime daug. Susan Forward nuomone, vaikus mušantys tėvai visiškai nemoka valdytis staiga užplūdus pykčiui. Net ir nieko bloga nepadaręs vaikas tokiems tėvams tampa bokso kriauše. Patys užaugę smurtaujančiose šeimose tokie tėvai tęsia smurto ratą, nes smurtas jiems yra tapęs vieninteliu būdu išlieti emocijas. „Emociškai jie vis dar yra vaikai. Dažnai į savo pačių vaikus tokie tėvai žvelgia kaip į pakaitinius tėvus, kurie turi patenkinti tuos jų emocinius poreikius, kurie niekada nerūpėjo jų tikriesiems tėvams. Įsiutęs, kad vaikas jo poreikių patenkinti negali, smurtautojas pratrūksta“, – rašo knygos autorė. Tačiau ant žemiausio laiptelio stovi tie, kurie, regis, vaikus augina tik tam, kad galėtų juos skriausti. Yra ir tokių, kuriuos autorė vadina ne tėvais, o pabaisomis, kurių elgesys nesuvokiamas protu. 

Tačiau didžiausia išdavyste Susan Forward laiko seksualinį smurtą, kurio aukas vadina incesto aukomis. Pasak mokslininkės, incestas pasiglemžia pačią vaiko sielą – jo nekaltumą. Šiame žemiausiame pragaro rate jokių pateisinimų būti negali, nes seksualinis išnaudojimas yra tyčinis piktavalis veiksmas. Naujausi tyrimai atskleidžia, kad bent vieną iš dešimties vaikų iki pilnametystės tvirkino šeimos narys arba artimas giminaitis, kuriuo vaikas pasitiki, ir tai vyksta visuose visuomenės sluoksniuose. 

Dmitry Ratushny/unsplash.com

Kyla natūralus klausimas: jei vienas tėvas smurtauja, ką veikia kitas? Ar jis negirdi, nemato ar paprasčiausiai nenori matyti ir girdėti to, kas vyksta? Susan Forward rašo: „Toksiškoje šeimoje bandymas išsaugoti pusiausvyrą – tai rizikingas vaikščiojimas aukštai ištemptu lynu. Tokiose šeimose įsitvirtinęs chaotiškas gyvenimo būdas yra vienintelis pastovus visiems šeimos nariams puikiai žinomas dalykas. Visas iki šiol mūsų aptartas skaudinantis tėvų elgesys – net ir mušimas, ir lytinė prievarta – padeda išsaugoti šią trapią pusiausvyrą. Tiesą sakant, toksiški tėvai pažeistą pusiausvyrą dažnai stengiasi atkurti didindami chaosą.“ 

Labai dažnai „užmiršti ir atleisti“ reiškia „apsimesti, kad nieko neįvyko“. Taip pat manau, kad atleisti galima tuomet, kai tėvai savo elgesiu vienaip ar kitaip to nusipelno...“

Pirmojoje knygos dalyje išvardijusi visus būdus, kuriais tėvai nuodija savo vaikų gyvenimą, antrojoje dalyje, pavadintoje „Grįžimas į gyvenimą“, autorė pasakoja apie traumuojančios patirties įveikos būdus, pabrėždama, jog nereikia atsisakyti psichoterapinės pagalbos – ypač patyrusiems fizinį ir seksualinį smurtą vaikystėje. 

„Žmonės turi atleisti savo toksiškiems tėvams, tačiau tai turi daryti tik iki galo suvokę savo jausmus, ne anksčiau. Žmonės privalo supykti dėl to, kas jiems nutiko. Jie turi liūdėti, kad niekuomet taip ir nepatyrė taip trokštamos tėvų meilės. Jie privalo nustoti manyti, kad jiems padaryta žala yra mažesnė, negu ji iš tikrųjų yra, arba kad ji nereikšminga. Labai dažnai „užmiršti ir atleisti“ reiškia „apsimesti, kad nieko neįvyko“. Taip pat manau, kad atleisti galima tuomet, kai tėvai savo elgesiu vienaip ar kitaip to nusipelno“, – teigia Susan Forward. Smurtaujantys tėvai turi pripažinti, kas įvyko, prisiimti atsakomybę ir parodyti norą ištaisyti klaidas. Jei tai neįvyksta, saugiau būtų nuo jų emociškai atsitraukti. Žmogus tampa tvirta asmenybe, pajutęs, kad gali elgtis, galvoti ir jausti nepriklausomai nuo tėvų nuomonės. Nesiteisindamas, nevengdamas būti apkaltintas savanaudžiu, nebijantis pasakyti „nenoriu“ arba „negaliu“. Tai nėra trumpas kelias, tačiau jis įmanomas. 

Man paliko įspūdį autorės pasiūlymas nustoti jaustis kaltam ir perleisti tą kaltę ir atsakomybę tiems, kurie ir turi ją prisiimti. Tačiau nuostata „Tai – jų kaltė“ neatleidžia nuo asmeninės atsakomybės už kenksmingą savo paties elgesį. Tėvai jau nebestovi už suaugusio žmogaus nugaros, ir atsakomybę už savo gyvenimą tenka priimti pačiam. 

Sunkiausia sveikimo dalis – santykių išsiaiškinimas su tėvais. Tai gali būti laiškas arba susitikimas (autorė nepataria aiškintis telefonu), tačiau būtina tam pasiruošti. Šis pokalbis gali būti sunkiausias gyvenimo iššūkis, jis gali ir nepavykti. Kai kada jis vyksta ir psichoterapeuto kabinete. „Visiems mums baisu sužinoti tiesą apie savo tėvus. Visiems baisu pripažinti, kad iš jų negavome ir iki šiol negauname to, ko mums reikia. Tačiau neišsiaiškinus santykių belieka ir toliau gyventi apimtiems šių baimių. Jei nepasiryšite žengti teisingo žingsnio savo paties labui, savyje tik dar sustiprinsite jausmą, kad nieko negalite ir nesugebate, taip dar labiau pamindami savo savigarbą. Išsiaiškinti svarbu ir dėl dar vienos be galo svarbios priežasties: tai, ko negrąžinsite, perduosite kitiems“, – teigia knygos autorė. O tie kiti – vaikai arba partneris. 

Kad ir kas nutiktų po tokio aiškinimosi – santykių pagerėjimas, atšalimas ar net visiškas nutrūkimas – bet kuriuo atveju tai bus milžiniškas žingsnis susigrąžinant gyvenimo kokybę ir vaduojantis iš praeities šešėlių. Netgi mirusiems tėvams galima parašyti laišką ir perskaityti jį prie tėvų kapo ar nuotraukos. Knygos autorės patirtis rodo, kad tai labai veiksminga priemonė išlieti susikaupusias nuoskaudas. Galima pasikalbėti ir su artimu giminaičiu, kuris yra tėvų kartos. 

Paskutinė knygos dalis skirta incesto aukų gijimui. Susan Foward teko dirbti daugiau nei su tūkstančiu tokių aukų. Įprasta manyti, kad pedofilija palieka pėdsakų visam gyvenimui, tačiau mokslininkės patirtis rodo, jog žmonės gali išgyti, gaudami tinkamą psichoterapinę pagalbą grupėse (kartais tik individualiai), nors pats procesas gali trukti daugiau nei metus ar pusantrų. 

Bandymas iš tikrųjų tapti suaugusiu žmogumi nėra tolygus procesas. Kilsite, krisite žemyn, pasistūmėsite į priekį, o tada – vėl atgal. Nusiteikite tam, kad ne viskas pavyks, kad neišvengsite kluptelėjimų. Niekuomet galutinai neatsikratysite nerimo, baimės, kaltės ir sumaišties jausmų. Tai neįmanoma. Tačiau šios demoniškos jėgos daugiau nebegalės jūsų valdyti – tai ir yra svarbiausia“ (Susan Forward).