Mato Šiupšinsko nuotrauka

Kolektyvinė sodininkystė sovietmečiu buvo savitas reiškinys, su kuriuo susidūrė daugelis miestų gyventojų – gamyklų darbininkai, prekybininkai, rašytojai, universitetų dėstytojai ir net partinis elitas. Sodininkystė buvo tokia paplitusi, kad ir šiandien, kompanijoje prabilus šia tema, atsiras bent vienas galintis ir norintis papasakoti savo ar artimųjų istoriją apie nutikimus kolektyviniame sode.

Kolektyvinė sodininkystė įdomi ne tik dėl masiškumo, bet ir ją formavusių sąlygų – politinių, ekonominių, kultūrinių ir socialinių – daugiasluoksniškumo. Bene ryškiausias šių skirtingų veiksnių susidūrimo pavyzdys yra sodo namelis. Į masiškai statomus blokinius daugiabučius kėlėsi naujakuriai, kurių daugelis buvo augę kaime, o nauji miegamieji rajonai ne visuomet atitiko jų lūkesčius. Šlubavo ir sparčiai augančių miestų aprūpinimas produktais, o vietos lysvei greta namų planuotojai nenumatė. Individuali gyvenamoji statyba miestuose apskritai buvo ribojama, todėl sodo namelis tapo bene vienintele proga turėti kad ir nedidelį, neapšiltintą, bet visgi nuosavą vasarnamį.

Kaip nutiko, kad kolektyvinis sodas sovietmečiu tapo individualios statybos oaze? Oficialiuose sovietiniuose dokumentuose sodininkystė įvardijama kaip visuomenei itin naudingas ir taurus užsiėmimas. Tipiniai sodininkų bendrijų įstatai teigė: „Svarbiausiais sodininkų bendrijos, kaip visuomeninės organizacijos, tikslas įkurti kolektyvinį sodą ir jį ugdyti, kad būtų išauginama papildomai vaisių, uogų, daržovių ir gėlių, taip pat sudarytos sąlygos geriau praleisti laisvalaikį, stiprinti darbininkų ir tarnautojų sveikatą, įpratinti dirbti paauglius.“

Kiek vaizdingiau perfrazuojant įstatų, nutarimų ar įsakymų teiginius, kolektyvinės sodininkystės nauda nušviečiama spaudoje: sodai leidžia pasireikšti kūrybinei iniciatyvai, taurina žmogų, padeda užmegzti draugiškus santykius, ugdo komunistinę dvasią, puošia miestą ir t. t. Žodžiu, jie yra neabejotinas ekonominis (maisto užsiauginimas), edukacinis (gamtos pažinimas), rekreacinis (poilsis po monotoniško darbo mieste) ir estetinis (gražėjanti aplinka) gėris.


Tačiau kolektyviniuose soduose paplitusios praktikos ne visuomet derėjo su tauriais oficialiais tikslais. Spaudoje, ypač satyros forma, nevengiama užsiminti apie taisytinas negeroves – savininkiškumą, pelnymąsi iš sodo derliaus, pažeidimus arba nesaikingumą statant sodo namelius. Valdžiai ir sodininkams dažni bandymai paversti sodo sklypą į pelningą tulpių plantaciją, ne visai legaliais būdais įgytos statybinės medžiagos ar didinamas namelio plotas nebuvo paslaptis.

Mato Šiupšinsko nuotrauka
Autoriaus asmeninio archyvo nuotrauka
Mato Šiupšinsko nuotrauka

„Kaip čia dabar jums, nepriklausomos Lietuvos žmogui papasakoti, kad tas namelis buvo pastatytas iš vogtų lentų? O pavogė kolūkio pirmininkas, mano mamos draugas, va, sukombinavo ten lentas tokias, rąstus, paskui visą kitą ir iš Marijampolės atvežė. [...] Dabar tai viskas juokas, bet tada nebuvo juoko“, – pasakoja sodininkė iš Vilniaus.

Su pažeidimais soduose kovota, bet pati sodininkystė beveik visą sovietmetį buvo skatinama, vis daugiau žemių perduodant sodininkų žinion, o apribojimai palaipsniui mažinami. Kodėl? Sodų reikėjo žmonėms, taip pat ir to meto valdžiai. Sodininkystė pasaulio miestuose egzistuoja ne vieną amžių, o sodų steigimo skirtingose šalyse dažnai buvo griebiamasi kaip priemonės, padedančios dorotis su nuosmukiu ar socialinėmis įtampomis. Panašiai elgtasi ir sovietmečiu. Po karo trūkstant maisto produktų, daržininkystė matyta, kaip būdas spręsti aprūpinimo problemą – suteikti miesto gyventojams meškerę, o ne žuvį. Pavyzdžiui, 1946 metais vasario 23 dieną Klaipėdai skirtame laikraštyje „Raudonasis švyturys“ rašoma, kad „visos įmonės, organizacijos, ir atskiri asmenys turi tuojau pradėti rūpintis individualių bei kolektyvinių daržų reikalu“.

Būtinybė prasimanyti papildomo maisto visoje Sovietų Sąjungoje tapo ypač aktuali po 1946–1948 badmečio. 1949 metais TSRS Ministrų Taryba nurodė respublikų ministrų taryboms organizuoti laisvos žemės plotų skyrimą individualiai ir kolektyvinei daržininkystei bei sodininkystei, taip pat padėti sodininkams apsirūpinti daigais ir visuomeninio transporto bilietais. Prireikė keleto metų, kad kolektyvinių sodų steigimo procesas įsibėgėtų ir Lietuvoje, bet netrukus (apie 1953 m.) ir čia atsirado pirmieji oficialūs kolektyviniai sodai ir miestų draugijos.

Lėtai augant visos Sovietų Sąjungos žemės ūkiui, sodai reguliariai prisimenami ir vėliau. 1977 metais TSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą, kuriame aptariamos priemonės, skirtos didinti maisto produktų ir žemės ūkio produkcijos kiekį, taip pat skatinant kolektyvinę sodininkystę bei daržininkystę. Po dešimties metų (1987 m.) vėl pasirodo gana panašus nutarimas, kuriame teigiama, kad respublikos nepakankamai vertina galimybes auginti žemės ūkio produktus asmeniniuose daržuose ir kolektyviniuose soduose, todėl mažėja gyvulių skaičius, pieno, mėsos, daržovių, bulvių ir kitų produktų kiekis.

Mato Šiupšinsko nuotrauka
Mato Šiupšinsko nuotrauka
Mato Šiupšinsko nuotrauka

Taigi, sodų reikėjo ne tik nuo miesto monotonijos ir darbo fabrike pavargusiai liaudžiai, bet ir valdžiai, mačiusiai buksuojantį žemės ūkį ir nepakankamą gyventojų aprūpinimą. Tačiau tai nepaaiškina, kodėl buvo toleruojami ne tik sodai, bet ir juose įsisiūbavusios namelių statybos. Sodininkystę Sovietų Rusijoje tyrinėjusi Aleksandra Kasatkina teigia, kad valdžiai reikėjo imtis priemonių, galinčių pagerinti visuomenės kasdienybę ir buitį, todėl kolektyvinių sodų, kaip žemesnės klasės gyventojų vasarnamio, vaidmuo buvo žinomas, bet dėl priešpriešos ideologijai niekada oficialiai neįvardijamas.

Kolektyvinis sodas ir galimybė jame statytis namelį tapo viena iš privilegijų, kuria buvo galima apdovanoti sovietinį pilietį. Tiesa, ne iš karto, nes kurį laiką namelių statyba Lietuvoje nebuvo aiškiai apibrėžta ir įteisinta. 1959 m. įkūrus visos Lietuvos sodininkystės draugiją (Bronušas, 1988). ir pradėjus leisti žurnalą „Mūsų sodai“, jame kone iškart pasirodė užuominų apie sodo namelių poreikį, skųstasi, kad „atitinkamos įstaigos dar neparuošė vasarinių namelių pavyzdžių projektų“, o kaip sektini atvejai minimi Estija, Lenkija ir Rusija, kur nameliai jau buvo statomi. Atrodo, kad sodininkai neapsiribojo žodžiais, nes 1962–1963 m. Lietuvoje pradėta griežtinti statybų soduose kontrolę ir siekta užkirsti kelią vykstantiems pažeidimams.

Kardinalūs pokyčiai prasidėjo nuo 1966 metų, kai Lietuvoje įteisinta galimybė statyti iki 25 kv. m. dydžio sodo namelius. Sprendžiant projektų stygiaus problemą, LTSR valstybinis statybos reikalų komitetas ėmė kuruoti tipinių projektų katalogo atsiradimą, o Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerija buvo įpareigota pradėti gaminti sodo namelių detales ir tiekti jas gyventojams. Vis dėlto pradžia nebuvo sklandi, nes viešai imta kritikuoti aukšta namelių kaina ir lėtas aprūpinimo jais tempas. Pasak nuomonių spaudoje 1967 m., Vilniuje „buitininkų“ siūlomų namelių pastatyta vos 40, o 1968 m. užsakyta 50, kai pačių sodininkų mieste jau buvo apie 10 tūkst..

Mato Šiupšinsko nuotrauka
Mato Šiupšinsko nuotrauka
Mato Šiupšinsko nuotrauka

Daugumai „gatavo“ namelio negavusių sodininkų tekdavo patiems leistis į nelengvas medžiagų ir darbo jėgos paieškas. Statybos medžiagoms įsigyti buvo būtina gauti paskyrimus, bet net ir juos turintis asmuo nebuvo garantuotas, kad medžiagų bus prekybos vietoje. Bijodami patikrinimų, kai kurie tarnautojai pedantiškai kaupdavo visų namelio statyboje panaudotų medžiagų įsigijimo dokumentus: „Jeigu daug, sakysim, tos šaliuotės [...] turi būti kvitai, kvitai, kvitai. Dėl vinių tų, visos smulkmės, net nereikėdavo (kvitų), aš tik tyčia pasiėmiau (kvitus vinims) [...], sakau, tegul būna.“ Pasak senųjų sodininkų, įsigijimo dokumentų ar kelionės lapų reikėjo ir transportavimo metu, nes automobilis galėjo užkliūti draugovininkams arba kelių milicijai.

Net ir leidus statyti sodo namelius įtampa dėl statybos pažeidimų niekur nedingo. Nusižengimai tęsėsi, su jais bandyta kovoti, leista, bet nerekomenduota statyti individualius namelius, kol galų gale tonas sugriežtėjo ir prasidėjo kelerius metus trukusios masinės sodininkų drausminimo akcijos. 1974 m. LTSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą, visiškai uždraudžiantį individualių sodo namelių statybą ir nebeleidžiantį skirti žemės sklypų naujiems kolektyviniams sodams steigti. Sodininkams paliekamas vienintelis pasirinkimas – pensiono tipo vasarnamiai. Tai sublokuoti, bendri statiniai, tad juose privatumo ar erdvės asmeninei „kūrybinei iniciatyvai“ buvo gerokai mažiau.

Panašūs disciplinavimo vajai vyko ir vėliau. Apie 1982-uosius imtasi patikrinimų ir atšaukti leidimai statyti didesnius nei 25 kv. m. namelius Lietuvoje, o 1985 m. didesni nameliai uždrausti ir visoje Sovietų Sąjungoje. Vienas Kauno sodininkas prisimena: „Atėjo laikas toks, ir viskas, uždraudė – 45 kvadratų nebegalima statyti. Visi, kas nespėjo iki tam tikro lygio (pabaigti statybų) [...], turėjo persiprojektuoti ir sumažinti iki 25 kvadratinių metrų. [...] tada, kai kurie statėsi net naktimis – atvažiuodavo mašinos, įjungdavo šviesas ir dirba naktimis.“ Nespėję įteisinti savo pusšimčio kvadratinių metrų namelių gudraudavo, pavyzdžiui, pervadindami virtuvę į ūkinį priestatą.


Sovietų Sąjungos ekonomikai buksuojant, disciplinavimo bangos neilgai trukus būdavo atšaukiamos ir vėl leisti nutarimai, raginę respublikas labiau remti sodininkus ir taip didinti užauginamų žemės ūkio produktų kiekį. Po tokių akcijų papildomi apribojimai statyboms ne tik panaikinti, bet sušvelnintas ir ankstesnis reglamentavimas. Pavyzdžiui, po 1974–1977 m. drausminimo periodo sodininkams leidžiama statyti ne tik 25, bet ir 45 kvadratinių metrų namelius, o po 1982–1987 m. laikotarpio maksimalus namelio dydis padidėja iki 50 kvadratinių metrų.

Mato Šiupšinsko nuotrauka
Mato Šiupšinsko nuotrauka
Mato Šiupšinsko nuotrauka

Taip tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Sovietų Sąjungoje susiformavo dviprasmiška, kone šizofreniška situacija, kai kolektyvinė sodininkystė buvo vienu metu ir ribojama, ir skatinama. Gyventojų siekis soduose statyti individualius namelius buvo juntamas nuo pat sodininkystės kūrimosi pradžios, o apie pažeidimus buvo žinoma ir net oficialiai konstatuojama, kad kai kur sodo namai naudojami kaip priedanga norint pasistatyti „dačią“. Tačiau stagnuojant ekonomikai procesas buvo ne tik toleruojamas, bet ir nuolat raginama aktyviau plėtoti sodininkystę.

Bėgant metams pakito ne tik namelių dydis, bet ir estetika. Lakoniškus ir gana kukliai atrodančius tipinius sodo namelių projektus keitė sudėtingesnės konfigūracijos „postmodernesni“ pastatai, daugėjo dekoro, etnografinių motyvų. Daugiau improvizacijos ėmė sau leisti ir patys statytojai. Aštuntajame dešimtmetyje spaudoje galima aptikti tekstų ar karikatūrų, kritikuojančių saiko trūkumą ir nukrypimus nuo projekto, o devintojo dešimtmečio pabaigoje jau skelbiami straipsniai apie tipinį sodo namelį drastiškai transformavusio šeimininko sumanumą ir kantrybę arba apie gudrų namelio interjero dekoravimą.

Taip iš poreikio aprūpinti gyventojus maistu kilęs kolektyvinės sodininkystės procesas Lietuvoje palaipsniui virto individualios statybos ir šeimininkų saviraiškos erdve. Soduose užauginamas derlius buvo svarbus tiek sodininkų šeimoms, tiek ir sodininkystę skatinusiai valdžiai, bet tuo pat metu tapimas sodininku atverdavo galimybes realizuoti tai, ko negalėjai padaryti masinės statybos daugiabučių rajonuose – kolektyviniai sodai teikė privatumo, galimybę pabėgti į gamtą ir savo rankomis suręsti individualų vasarnamį, nors oficialiai ir vadintą sodo nameliu.

Matas Šiupšinskas yra architektas ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas.

Straipsnis yra Lietuvos mokslo tarybos projekto „Gyvenamoji architektūra sovietinėje Lietuvoje: tarp masinės ir individualios“ (S-MOD-17-21) sklaida.