Antanas Masionis (pirmas iš dešinės) ir kiti Vyžuonų vidurinės mokyklos abiturientai. Bronius Radzevičius – viduryje. 1960 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Rašytojo Broniaus Radzevičiaus (1940–1980) gimimo 80-metis skatina prisiminti kūrinius, kurie pastūmėdavo mus reflektuoti įvairias kasdienybės ar nekasdienybės grimasas. Tiesą sakant, skatina prisiminti ir save: skaitantį, daug ką suprantantį ar kai kurių situacijų pajusti nesugebantį.

Kažkodėl rečiau grįžtu prie novelių, o romaną „Priešaušrio vieškeliai“ dažnokai atsiverčiu: ar skaitau atskirus epizodus, ar ir ištisai. Prisirašydavau pastabų, prisilankstydavau puslapių. Anksčiau net pasižymėdavau datą, kada studijavau šį kūrinį. Tokį knygos egzempliorių padovanojau dukrai, vėliau ir sūnus gavo lyg kokią testamento dalelę. Gruodį vėl sėdėjau prie romano, vėl stebėjausi, kad tiek daug anksčiau nesu suvokęs.

Laikas su „Priešaušrio vieškeliais“ yra ypatingas: gęsta nereikšmingos nuoskaudos, rimsta dirglesnės emocijos. Svarbiausia, kad nereikia skubėti, kad yra galimybė susikaupti. Jau tikrai yra.

Tada, gruodį, vis grįždavau prie šio fragmento (jis yra beveik kūrinio pabaigoje):

Supranti, – pasakė kartą brolis (o gal tik norėjo pasakyti). – Aš tarsi perėmiau tą šviesą – iš šių laukų, vandens... Sielos šviesą, supranti, iš jų, iš šitų žmonių; tokia jos gausybė, ir aš noriu, kad ji išsiveržtų iš manęs, vėl visa nutviekstų. Tuos akmenis, laukus, žmones... Tai kažkas dieviška, supranti...“

Man tuomet, būtent tuomet atrodė, jog galvosiu apie romaną atsiremdamas į šią citatą. Ne, gal ne taip: galvosiu pasiremdamas ir šia citata. Pajusti kiekvieno (?) veikėjo sielos šviesą, mėginti suprasti, kokie yra žmonės, kai būna su kitais ir kai lieka vieni. (Atsimenu sakinį „Kaip mes bijome pasilikti vieni!) Bronius Radzevičius ne visiems vienodai suteikia progą įsiklausyti, įsižiūrėti, kad daugiau pamatytų, kad kitiems labiau atsivertų. Stabtelėjimas atliekant įprastinius darbus ir gebėjimas pajusti ką nors daugiau yra unikalus. Iki šiol stebiuosi, kaip toks jaunas rašytojas galėjo tiek daug pasakyti ir apie dvasios aukštumas, ir apie žemumas.

Vienu metu gal ir naiviai vis galvodavau, jog „Priešaušrio vieškeliai“ turėtų būti psichologų, pedagogų atrama. Daugybę metų žavėjausi Broniaus Radzevičiaus sakinio gražumu. Kurį laiką ieškojau tik ilgų sakinių: man buvo smalsu, kaip mintis šakojasi, lyg pereina visai kitur. Sakinys tarsi atskiras kūrinys, tarkim, miniatiūra – esu net taip mąstęs.

Apie šį rašytoją galvoju dar vienu aspektu. Nuo 1978 m. gyvenu Utenoje. Dažnai būnu Vyžuonose, Broniaus Radzevičiaus žemėje. Esu kalbėjęs su rašytojo tetomis, su seseria, su poeto Antano Masionio broliu Stasiu (Radzevičių kaimynu; dvi šeimas skyrė Vyžuonos upė). Man buvo ir yra įdomu, ką jie išgyveno skaitydami noveles ar romaną. Ne kartą pajutau, jog tą kraštą geriau pažįstantys asmenys lyg ir nenorėdami ieško kūrinio prototipų. Kartais, regis, net nyksta riba tarp grožinės literatūros ir dokumentikos. Esu paprašęs Stasio Masionio, kad atsiųstų galimų prototipų sąrašą, – perdaviau Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.

Vienu metu gal ir naiviai vis galvodavau, jog „Priešaušrio vieškeliai“ turėtų būti psichologų, pedagogų atrama. Daugybę metų žavėjausi Broniaus Radzevičiaus sakinio gražumu. Kurį laiką ieškojau tik ilgų sakinių: man buvo smalsu, kaip mintis šakojasi, lyg pereina visai kitur. Sakinys tarsi atskiras kūrinys, tarkim, miniatiūra – esu net taip mąstęs.

Kodėl tai rašau? Būtų smagu, jei šiais metais gal ir dirbtine proga pasakotume, kaip skaitėme, skaitome Bronių Radzevičių: kada kuris kūrinys ar kuris fragmentas padarė didelį įspūdį, ką išgyvenome, ką supratome. Nežinau, kas turėtų priglausti tokius rašinius ar padrikesnes pastabas, bet tikiu, kad, šalia oficialių projektų, toks žvilgsnis – džiaugsmas skaityti Bronių Radzevičių – būtų prasmingas dėl įvairių priežasčių. Beje, rašytojas gimė per Kūčias.