Jėzus kalbėjo minioms:
    „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“.
    Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.
    Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Šios dienos Gerojoje Naujienoje skaitome du palyginimus: apie pjūtį ir apie garstyčios grūdą. Jų dėka Jėzus bando išaiškinti Dievo karalystės prasmę. Įdomu tai, jog palyginimai tarpusavyje yra akivaizdžiai susiję, nes iš pradžių kalbama apie grūdą, o vėliau pasakojama apie iš jo išaugančią varpą arba krūmą. Kitaip sakant, čia kalbama apie mažumą, kuris vėliau virsta svarbiu didumu.

Sėja remiasi tuo, kad Jėzus lyg šauklys skelbia Evangeliją Galilėjos ir Judėjos gyventojams. Sėja taip pat ir Jėzaus mokiniai. Derlius – tai tie žmonės, kurie įtikėjo ir tapo Jėzaus sekėjais bei mokiniais. Nuo tos akimirkos jų gyvenime akivaizdžiai kinta visi įsitikinimai, troškimai, tikslai ir laikysenos. Tačiau juos visus patraukia Dievas, tie žmonės tiesiog nesako Jo kvietimui ne, bet sako taip. Apskritai gyvenime sakyti Dievui ne, vargu ar yra išmintinga. Asmeniškai esu tikras, jog tai yra labai klaidinga.

Dievas yra nepriklausomas Karalystės valdovas ir kūrėjas. Juk Jo galios dėka žmogus girdi, supranta, tiki, auga, džiaugiasi, šlovina Jį ir Jam tarnauja. Dievo Karalystė auga visuotinumo ir plataus Evangelijos skelbimo paveikta. Dievo Karalystės nariu tampama juk ne per pažintis, bet asmeninio (į)tikėjimo dėka. Vaizdžiai ir labai tiksliai yra pasakęs apaštalas Paulius: „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino“ (1 Kor 3, 6). Augimas iš tiesų vyksta vien Dievo dėka. Nes tik Jis vienas žmogaus gyvenime padaro tai, ko negali padaryti joks žmogus. Karalystės augimą prižiūri pats Dievas ir veda Ją galutinės pilnatvės link, o Jo atėjimas yra paslaptingas, kaip ir pjūtis, kuri ateina po sėjos.  

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai