Skulptorius Leonas Strioga. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Visą gyvenimą norėjau paprastumo ir aiškumo, o tai šiame gyvenime nėra taip jau lengvai atrandami dalykai, – 2015-aisiais švęsdamas 85-metį interviu Gediminui Kajėnui sakė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, vyriausias Lietuvos modernistas Leonas Strioga (g. 1930). – Todėl pasikviečiau į pagalbą angelus ir pradėjau juos dirbti. Šį ciklą pavadinau „Angelai žemėje“, nes tie mano angeliukai labai žmogiški – ir nuogi, ir kreivi, ir linksmi, ir liūdni. Jų dėka atradau sau naują stilių – nuvalyti tai, ko nereikia, apsiriboti mažu. Tai visiškas minimalizmas – tik forma, faktūra. Lyg jūros nugludintas akmenėlis. Man nebereikia jokių papildomų detalių – nei plaukų, nei drabužių, nieko, – kuo paprasčiau, tuo aiškiau. Juk esmė atsiskleidžia per archajišką, galima net sakyti, primityvią formą. Indai sako, kad pasiekti paprastumą – pats sunkiausias dalykas. Man viso gyvenimo tam prireikė, užtat dabar džiaugiuosi tai suradęs…“ 

2020 metų vasario 1-ąją L. Striogai sukanka 90-dešimt, tačiau net ir sulaukęs tokio amžiaus jis nepadėjo nei kirvuko, nei pieštuko: toliau kala medžio skulptūras ir piešia. Dailėtyrininkė prof. dr. GIEDRĖ JANKEVIČIŪTĖ, viena iš šiuo metu Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ veikiančios retrospektyvinės L. Striogos parodos kuratorių, teigia slapta besivilianti, kad L. Strioga auklėja savo žiūrovus: patraukęs regimu paprastumu, ilgainiui padeda suprasti, kad jo menas nėra toks jau paprastas.

Man atrodo, kad jis nuolat mąsto ir bando įteigti kitiems, kad ir menas, ir gyvenimas nėra vienalypiai, svarbu nebijoti tai pripažinti, kitaip viskas tampa lėkšta ir nuobodu. Strioga – gana dramatiškas menininkas, jis vengia slysti paviršiumi, be to, jis jautrus ir reiklus formai, techninio atlikimo kokybei, išmano ir perteikia medžiagiškumo reikšmę. Pastarojo pojūčio mums grėsmingai trūksta“, – svarsto dailėtyrininkė. 

Po parodos „Su gimimo diena, Leonai!“ atidarymo G. Jankevičiūtė sutiko atsakyti į keletą klausimų. 

Leonas Strioga. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Leono Striogos retrospektyvinės parodos atidaryme minėjote, kad jis yra vyriausias Lietuvos modernistas. Ką tuo norėjote pasakyti? 

Norėjau atkreipti susirinkusiųjų dėmesį į tai, kokie iš tiesų mums svarbūs iš pirmo žvilgsnio lengvi, naivūs, mieli, savo forma kone efemeriški Striogos kūriniai, kokį iš tiesų ilgą ir nelengvą kelią nuėjo jų autorius, kaip atkakliai visą savo gyvenimą jis laužė įvairius stereotipus, siekė įveikti savo paties galimybių ribas. Taip pat akcentuoti, kad šiandien Strioga yra vienas iš nedaugelio sovietinio modernizmo epochos aktyvių menininkų, kuris net ir sulaukęs 90-ies nepadėjo nei kirvuko, nei pieštuko: toliau kala medžio skulptūras ir piešia. Nesakau, kad jis įtakingiausias, reikšmingiausias, svarbiausias lietuviškojo modernizmo kūrėjas, pabrėžiu, kad jis yra „vienas iš“ ir raginu įsižiūrėti į jo kūrinius, pagalvoti, kokiame kontekste jie atsirado, ką reiškia mums ir ką galėjo reikšti Striogos amžininkams. 

Striogai, kuris visą savo dailininko gyvenimą nugyveno Kaune, buvo sunkiau negu jo kartos vilniečiams – Valentinui Antanavičiui, Vincui Kisarauskui, Teodorui Kazimierui Valaičiui, Vladui Vildžiūnui, Kazei Zimblytei. Vilniečiai vienas kitą aktyviai palaikė, kas be ko, ir varžėsi tarpusavy, neleisdami nurimti, apsnūsti, atsipalaiduoti. Kauną gal silpniau prižiūrėjo cenzūra, bet ir energijos, naujovių siekio čia būta mažiau, nors šalia Striogos dirbo toks galingo talento bei temperamento menininkas kaip Robertas Antinis vyresnysis, ilgainiui atsirado jaunesnių veržlių menininkų, Striogos draugė ir kaimynė daug metų buvo puiki skulptorė ir grafikė Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė. Vieną iš Striogos sukurtų jos portretų eksponuojame parodoje. Puikus kūrinys!

Apskritai Striogos portretų galerija ne tik atskleidžia jo įspūdingą gebėjimą pagauti portretuojamojo išorės ir charakterio būdingus bruožus, perteikti juos minimaliomis priemonėmis, bet ir pristato asmenybes, kurios imponavo dailininkui, padeda įsivaizduoti, kas su kuo bendravo, kas kuo rėmėsi, į ką orientavosi. Iš tikrųjų, o ne pagal oficialiąją versiją, kurią iki šiol dažnai tikima ir remiamasi. 

Parodoje tai dramaturgas Juozas Grušas, jau minėti Striogos kolegos Klemkienė ir Antinis, poetas Antanas Vienažindis, Prancūzijoje gyvenęs vizionierius Oskaras Milošas. Vargu ar tokį rinkinį sudėliotumėm pasiskaitę knygų apie sovietų kultūrą, ten vis dar dominuoja kiti vardai. Žinoma, Strioga vaizdavo ir savo šeimos narius – žmoną Dalią, anūkę Eleną, sukūrė autoportretų. Man, tiesa, gražiausi ne mediniai, bet pieštuku ir sangvinu piešti jo autoportretai. Tie, kuriuos pristatome, beje, labai puikiai leidžia pasekti Striogos kelią nuo natūralistinės vaizduosenos iki beveik ženkliško atvaizdo, kuris vis dėlto išsaugo glaudų ryšį su prototipu, nepaisant stipraus apibendrinimo, yra iš karto atpažįstamas. Vieną iš tokių minimalistinių vėlyvųjų jo autoportretų reprodukavome parodos plakate.

Parodos „Su gimimo diena, Leonai!“ atidarymas. Kolekcininkas Ramutis Petniūnas, skulptorius Leonas Strioga su žmona, mūza Dalia ir parodos kuratorė Giedrė Jankevičiūtė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Leono Striogos dirbtuvėje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Iš parodos „Su gimimo diena, Leonai!“ Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Iš parodos „Su gimimo diena, Leonai!“ Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Iš parodos „Su gimimo diena, Leonai!“ atidarymo. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Iš parodos „Su gimimo diena, Leonai!“ Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

GIEDRĖ JANKEVIČIŪTĖ: Visos šios skulptūros byloja apie tuos pačius dalykus: meilę, švelnumą, rūpestį, ištikimybę, jaukumą, saugumą, namus, bet taip pat liūdesį, ilgesį, netektį, skausmą. Nesu sutikusi žmogaus, kuris joms būtų likęs abejingas. Jos tarsi apie būtuosius išgyvenimus, apie praeitį, tiksliau praeities nostalgiją, apie gyvenimą, kuris iškyla mūsų svajonėse: teisingas pasaulis, pagrįstas žmogaus santarve su savimi, kitais žmonėmis, gyvūnais ir visa gamta. Tikrovėje viskas vyksta kitaip, bet mums reikia šio idealo, jis aktualus visiems, nesvarbu, kur gyvename: kaime, mieste, savoje ar svečioje šalyje.

Kuo Leonas Strioga unikalus kaip modernistas? Kuo jo kūryba praturtina Lietuvos dailę?

Strioga paprastai yra tapatinamas su savo brandžiaisiais kūriniais, vadinamaisiais medinukais – virpančios faktūros apibendrintų formų figūrinėmis kompozicijomis, vaizduojančiomis dažniausiai žmogų, bet nebūtinai. Tai gali būti paukščiai, avys, ožkos, šunys, net Šiaurės elniai. Strioga yra vaizdavęs ir batus, ir avilį, ir tėvo kepurę, kurioje gyvena bitės, ir arklio traukiamą medinį vežimą. Visos šios skulptūros byloja apie tuos pačius dalykus: meilę, švelnumą, rūpestį, ištikimybę, jaukumą, saugumą, namus, bet taip pat liūdesį, ilgesį, netektį, skausmą. 

Nesu sutikusi žmogaus, kuris joms būtų likęs abejingas. Jos tarsi apie būtuosius išgyvenimus, apie praeitį, tiksliau praeities nostalgiją, apie gyvenimą, kuris iškyla mūsų svajonėse: teisingas pasaulis, pagrįstas žmogaus santarve su savimi, kitais žmonėmis, gyvūnais ir visa gamta. Tikrovėje viskas vyksta kitaip, bet mums reikia šio idealo, jis aktualus visiems, nesvarbu, kur gyvename: kaime, mieste, savoje ar svečioje šalyje. Juo labiau kad Strioga tuos universalius dalykus perteikia labai šiuolaikiškai, universalia kalba, kurią priima ir suvokia įvairių kultūrų žmonės.

Strioga neturi komunikacijos problemų, nesvarbu, kur atsidurtų jo kūriniai – Danijoje, Izraelyje, Italijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Klausiate apie Striogą Lietuvos kontekste. Kito tokio kaip jis nėra. Jo stilius nesupainiojamas su niekuo. O kalbant apie analogijas pasaulio modernizmo dailėje, pirmiausia į galvą man, ir turbūt ne tik man, ateina šveicarų modernistas Alberto Giacometti, beje, siejamas ir su siurrealizmu, ir su ekspresionizmu, ir su dada, ir su abstrakčiąja daile. Giacometti kūrybą vienu metu stipriai paveikė etruskų menas. Pagarbiai ant lentynos pastatytą etruskų statulėlės bronzinę kopiją mačiau ir Striogos kambaryje. 

Parodoje stengėmės parodyti, kad Strioga yra įvairesnis, jo kūrybos palikimas didesnis, nei dažnai įsivaizduojama. Gaila, kad ribojo salės plotas ir negalėjome išplėtoti Striogos kubistinio laikotarpio pristatymo, plačiau parodyti ankstyviausią jo kūrybos dalį. Nemažai įdomių kūrinių dar liko muziejų, ypač Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus saugyklose, vertingų dalykų turi ir privatūs meno mylėtojai. 

2004 m. buvo išleistas jūsų sudarytas albumas „Leonas Strioga“, kuriame pristatoma šio menininko kūrybos visuma. Papasakokite apie esminius jos etapus, virsmus, atradimus.

Na, pokalbio formatas, deja, neleis išsamiau atsakyti į šį klausimą. Esmė ta, kad Strioga atėjo į skulptūros pasaulį tais metais (studijas Leningrado Iljos Repino dailės institute jis baigė 1958-aisiais), kai pastangos įveikti socialistinio realizmo dogmas jau buvo šiek tiek įsisiūbavusios. Jis dar gavo paragauti kūrybingumą varžančio, griežtų taisyklių susaistyto stalininio diktato, bet palyginti greitai pradėjo plėsti draudimų ribas. 

„Kiaulininkė“ (1963) ir skulptūra „Motina maudo vaiką“ (iki 1964), kurias galima apžiūrėti parodoje, gerokai skiriasi nuo kumetį vaizduojančio Striogos diplominio darbo, ar vienos ankstyviausių jo kompozicijų iš ąžuolo „Kolūkietis skaito laikraštį“ (1961), kuri yra reprodukuota minėtoje knygoje apie skulptorių. Tai tokios prancūzų impresionisto Renoiro stiliaus vešlių formų gyvybingos moterys, į kurias smagu žiūrėti ir gyvenime, ir mene. Beje, Strioga yra užsiminęs, kad Renoiro tapybą jis iš karto įsidėmėjo ją pamatęs, jam patiko Renoiro paveikslai, tad būtų galima teigti, kad jie paveikė ir jo kūrybą. Įtakos, žinoma, turėjo ir vietiniai autoritetai, pirmiausia Juozas Mikėnas, suformuotas prancūzų mokyklos, siekęs neoklasicizmo idealų, kuriuos, beje, toleravo sovietų režimas. Mikėnas buvo didelis autoritetas, ir amžininkai, ir jaunimas juo žavėjosi, sekė, nepaisant Stalino premijos už Pergalės paminklą Kaliningrade, Marytės Melnikaitės ir vargšo Petro Cvirkos, kuris, matyt, nebeilgai stovės bevardžiame Vilniaus skvere prie Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sankryžos. 

Po studijų atvykęs į Kauną Strioga dirbo tuometinio „Dailės“ kombinato keramikos ceche. Turėjo lipdyti etalonus dekoratyvinėms statulėlėms. Meno komisijai patvirtinus etaloną kombinato meistrai pagamindavo tiražą, kuris buvo paskirstomas po „Dailės“ parduotuves ir jų padalinius visoje Lietuvoje. Atskiroje vitrinoje eksponuojame keletą šių etalonų pavyzdžių iš Lietuvos dailės muziejaus, tikimės, kad gal atsišauks tie, kurie turi paveldėję iš tėvų ar senelių pagal Striogos etaloną pagamintų tiražinių skulptūrėlių. Būtų įdomu jas pamatyti. Viena, beje, vaizduojanti katiną ar kiaunę, jau atsirado. Mūsų vitrinoje yra ne tik kiaunė, bet ir žvejai, šienpjovys, peleninė-kalnų ožys, peleninė-velnias, taip pat ir egzotiška juodai glazūruota laiba „Negrė“(1964) bronziniais auskarais. 

Striogos statulėlės niekuo nesiskiria nuo tų, kurias matome to paties laikotarpio Vakarų taikomosios dailės ir dizaino rinkiniuose: tai lygiai toks pats trikampių staliukų arba Swinging Sixties stilius. Strioga puikiai pagavo tos epochos dvasią ir stilių. Skirtingai nuo lietuviškų baldų, kurie savo formomis artimi vakarietiškiems prototipams, bet technologiškai gerokai nuo jų atsilieka, Striogos statulėlės nesiskiria nuo to, kas plito Prancūzijoje, Italijoje ir kitose dizaino madas bei kryptis diktavusiose šalyse. Na, o „Negrė“ paskatina atsigręžti į jo piešinius, atrasti keletą Afrikos meno studijų, primenančių XX a. pirmosios pusės kubizmo dailininkų formos analizės pavyzdžius, ir pasižiūrėti, kokią įtaką tai padarė jo skulptūroms. 

Šios stilistinės krypties poveikio mūsų meno atsinaujinimui po stalininio sąstingio apskritai dar nesame įvertinę. Prieš akis – dar daug atradimų. Kubistinį formų skaidymą sugeometrintais segmentais rasime visų didžiųjų mūsų ir ne tik mūsų modernistų mene. Tai buvo pats trumpiausias kelias nuo natūros imitavimu pagrįstos vaizduosenos pereiti prie laisvesnių raiškos būdų. Juo prieš Antrąjį pasaulinį karą, taip pat ir jam pasibaigus, ėjo sovietų kontroliuojamoje kultūros erdvėje atsidūrę latviai, estai, lenkai, čekai, tačiau ir prancūzai, ir ispanai, ir net amerikiečiai. Strioga šiuo požiūriu tipiškas menininkas modernistas.

Parodoje pristatome tik keletą medinių ir akmeninių jo kubistinio periodo skulptūrų. Daugiau netilpo. Dvi iš jų dažytos. Taip Strioga siekė papildyti, suintensyvinti skulptūros raišką, bet polichromija jis domėjosi neilgai. Žinoma, įvertinti kubistinį Striogą būtų įdomiau, jei būtų buvusi galimybė išplėsti kontekstą ir parodyti, kuo panašūs ir kuo skirtingi jo ir kitų tos epochos mūsų kubistų – Ambraziūno, Kisarausko, Valaičio, Vildžiūno – kūriniai. Analogijų rastume ir Vakaruose atsidūrusių lietuvių dailininkų kūryboje. Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau tokia paroda bus surengta. Man asmeniškai iš šio laikotarpio Striogos kūrinių ypač graži susidomėjimo primityvu, bet gal ne tiek Afrikos, kiek kokios Meksikos menu, inspiruota galingų masyvių formų skulptūra „Susigūžusi“ (1966). Turime unikalią progą ją pamatyti natūroje, nes kūrinys iš dailininko dirbtuvės nukeliavo į privatų rinkinį, tad nežinia kada vėl bus paviešintas.

Na, o aštunto dešimtmečio pabaigoje Strioga jau pradeda artėti prie to Striogos, kurį visi gerai pažįstame ir mylime. Įvertinti įvykusį posūkį iš parodoje esančių darbų ypač gerai padeda skulptūros „Mama“ (1977), „Geras žmogus“ (1981). Nedailioje mamos figūroje akcentuojamos didžiulės nudirbtos, tačiau viską mokančios ir galinčios rankos. „Geras žmogus“ – tarsi raibuliuojančioje migloje ryškėjanti rami stovinčio vyro nuleistais pečiais figūra, atsargiai ir saugiai glėbyje laikanti mažą padarėlį – gal avinėlį, o gal kūdikėlį. Erdvėje sustingusi poezija.

Leonas Strioga „Geras žmogus“ (1981 m., medis). Iš Lietuvos dailės muziejaus kolekcijos
Iš parodos „Su gimimo diena, Leonai!“ Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Leono Striogos dirbtuvėje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Iš parodos „Su gimimo diena, Leonai!“ Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Iš parodos „Su gimimo diena, Leonai!“ Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Iš parodos „Su gimimo diena, Leonai!“ Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

GIEDRĖ JANKEVIČIŪTĖ: Parodą pavadinome šiek tiek bravūriškai: „Su gimimo diena, Leonai!“ Tai ne vien proginis šūkis, pasakantis, kad ji skirta Striogos jubiliejui. Paroda iš tiesų yra skulptoriaus šeimos ir bičiulių dovana jam gimtadienio proga. Visi dirbome savanorystės pagrindais. Rengėjų komandą subūrė Leono žmona ir jo mūza Dalia.

Kokie būtų jūsų pasvarstymai apie Leono Striogos kūrybą kaip dvasinę vertikalę, amžinųjų vertybių – harmonijos, paprastumo, dvasingumo, nuolankumo, skaidrios emocijos – siekį?

Į šį klausimą turbūt geriausia atsakė žiūrovai – per atidarymą salė lūžo, lankytojų parodoje ir toliau netrūksta. Strioga žinomas ir mėgstamas. Tai talentingas menininkas ir labai mielas žmogus. Jis ir pats asmeniškai, ir savo kūriniais dovanoja skaidrią emociją, jis negali būti nemylimas. Tie geri jausmai, išgyvenimai, be abejo, labai svarbūs ir reikšmingi. Tačiau aš taip pat slapta viliuosi, kad Strioga auklėja savo žiūrovus. Patraukęs regimu paprastumu, ilgainiui padeda suprasti, kad jo menas nėra toks jau paprastas. Man Strioga – gana rafinuotas menininkas. Skaidri emocija atidžiau įsižiūrėjus į jo darbus irgi atsiveria kitokiais aspektais, priverčia susimąstyti, ką iš tiesų siekia perteikti Strioga: nuraminti, paguosti ar pajusti, kokia trapi ta pusiausvyra, kurios visi siekiame, kiek dėl jos reikia stengtis ir aukoti.

Man atrodo, kad jis nuolat mąsto ir bando įteigti kitiems, kad ir menas, ir gyvenimas nėra vienalypiai, svarbu nebijoti tai pripažinti, kitaip viskas tampa lėkšta ir nuobodu. Strioga – gana dramatiškas menininkas, jis vengia slysti paviršiumi, be to, jis jautrus ir reiklus formai, techninio atlikimo kokybei, išmano ir perteikia medžiagiškumo reikšmę. Pastarojo pojūčio mums grėsmingai trūksta. Manau, kad ir įvairios mūsų gyvenamosios aplinkos pertvarkymo problemos, architektūros bėdos kyla iš nesugebėjimo suvokti medžiagos vertę ir reikšmę. 

Paroda gana didelė, joje yra daugiau kaip 50 skulptūrų, kai kurios gana didelio formato, be to, ant sienų sukabinti piešiniai. Didžiosios skulptūros kaip įprasta pakeltos ant atskirų postamentų, o mažosios sustatytos ant peršviečiamų lentynų, kurios atrodo lyg kabančios ore. Kaip kūrėte tokią instaliaciją?

Šią instaliaciją sugalvojo ir įgyvendino skulptorius Vladas Urbanavičius. Jis šiuo atveju yra parodos architektas. Pasak Vlado, jį įkvėpė Striogos dirbtuvė su lubas siekiančiomis lentynomis, kurios, kad ir kada ten nuvyksi, pilnos medinukų. Kai kurie lentynose stovi nuo seno, skulptorius jų nepaleidžia, o kiti migruoja – kai vieni iškeliauja pas pirkėjus, jų vietas užima nauji. Striogos dirbtuvę ir šias įspūdingas lentynas yra užfiksavęs ne vienas iš mūsų fotografų. Parodoje panaudojome keturias Kęstučio Stoškaus nuotraukas iš 2004 m. jo sukurto Striogos dirbtuvės ciklo. 

Nuotraukas ant gana neįprasto pas mus storo plastiko paviršiaus, kuris dera prie organinio stiklo lentynų, mums padėjo atspausdinti „Vilniaus galerijos“ savininkas Audrius Klimas. Vieną didelį skaidrų postamentą pastatėme priešais Kęstučio nuotraukas. Ant jo sudėjome Striogos mažųjų medinukų miškelį, kad parodos žiūrovai, ypač tie, kurie nesilankė Striogos dirbtuvėje, bent susidarytų įspūdį, kaip ta skulptūrų minia atrodo apsilankius pas skulptorių. Be to, eksponuoti po vieną medinukai praranda dalį jėgos ir žavesio, o būdami kartu vienas kitą tarsi papildo, sustiprina. 

Parodą pavadinome šiek tiek bravūriškai: „Su gimimo diena, Leonai!“ Tai ne vien proginis šūkis, pasakantis, kad ji skirta Striogos jubiliejui. Paroda iš tiesų yra skulptoriaus šeimos ir bičiulių dovana jam gimtadienio proga. Visi dirbome savanorystės pagrindais. Rengėjų komandą subūrė Leono žmona ir jo mūza Dalia. Be Dalios šioje komandoje buvome keturiese – skulptoriai Ksenija Jaroševaitė ir Vladas Urbanavičius, kolekcininkas Ramutis Petniūnas ir aš. Eksponuojant įsitraukė ir daugiau žmonių – Striogų sūnus Aidas, mūsų bičiulis skulptorius Marius Šlektavičius, Jonas Aničas. 

Ramutis yra dar ir pagrindinis parodos mecenatas, nes valstybės lėšų turėjome tiek, kiek savo veiklai per Lietuvos kultūros tarybą gauna „Titanikas“. VDA apmokėjo plakato spaudą, padėjo eksponuoti iš muziejų, skulptoriaus dirbtuvės ir privačių kolekcijų atrinktus kūrinius, prižiūri parodą. Esu labai dėkinga, kad parodų sa lių „Titanikas“ direktorius Vidas Poškus įtemptame savo institucijos tvarkaraštyje surado Striogos parodai laiką, sutampantį ir su menininko gimtadieniu, ir su vasario 16-ąja, kuri Striogai itin svarbi data. Be to, Vidas pasirūpino, kad gautume pirmojo aukšto salę, tad kai sutemsta ir įsižiebia šviesos, paroda tarsi prasitęsia į lauką. Einant Maironio gatve galima jaukiai apžiūrinėti Striogos kūrinius pro langą. Tikiuosi, kad dėl to smagu ne man vienai.

Dešinėje – parodos „Su gimimo diena, Leonai!“ architektas – skulptorius Vladas Urbanavičius, centre – parodos kuratorė Giedrė Jankevičiūtė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Leonui Striogai – 90. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Leono Striogos dirbtuvėje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka