Greta Klimaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Startas! Atidaroma registracija į katalikišką jaunimo festivalį – „Aš esu (Iš 3, 14). O kur tu?“ Iki Lietuvos jaunimo dienų (LJD) liko 146 dienos. Tad rezervuokime laiką šventei Šiauliuose, 2020 m. birželio 27–28 d. Kas yra šios šventės dalyvis? Ar iš tiesų LJD subalansuotos tikinčiam ir tikėjimo ieškančiam jaunam žmogui? Kviečiame į pažintį su GRETA KLIMAITE – devyliolikmete iš Vilniaus. Jos didžiausia aistra – muzika, tad šiuo metu ji studijuoja „The British & Irish Modern Music Institute“ ir žavi praeivius plačia šypsena. Taigi – autentiškas Gretos žvilgsnis į paauglio kasdienybę bei padrąsinimas išlipti iš savo šešėlio.

Greta, žinau, kad esi tikinti, bet taip buvo ne visada. Kaip apibūdintum savo santykį su Dievu ankstyvoje paauglystėje?

Kas yra Dievas? Kokia yra tikėjimo esmė? Tokie klausimai man neiškilo. Ir ne dėl to, kad puikiai žinojau atsakymus. Man tiesiog šių atsakymų nereikėjo. Užaugau netikinčioje šeimoje ir tikėjimas man buvo nesvarbus. Tik tušti žodžiai. Tačiau į tikėjimą nežiūrėjau neutraliai. Nekenčiau Dievo, keikiau jį, niekada jo nevertinau ir negerbiau, man jis buvo tolimas ir neįdomus.

Gal galėtum prisiminti kokia buvai sulaukusi 15-os?

Kai suėjo 15 metų, nėriau į visus paauglystėje siūlomus „malonumus“. Vartojau nesaikingą kiekį alkoholio, siekiau nepriklausomybės, nuolatinių linksmybių, dėmesio. Nevengiau visų dėmesį atkreipiančios aprangos, pašaipaus požiūrio į skaistumą, didelio keiksmažodžių kiekio. Buvau abejinga mokymuisi, neatsakinga, pernelyg atsipalaidavusi ir t. t. Šį sąrašą galėčiau tęsti.

Greta Klimaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Panašu, kad šiandienė tavo šypsena netiktų apibūdintai penkiolikmetei. Kas pasikeitė?

Tuo metu vis grimzdau žemyn, bet vieno vakarėlio metu mane užklupo tėvai. Pamačiau liūdną tėvo žvilgsnį, artėjantį prie namo durų, ir išgirdau jo sielvartu perpildytus žodžius: „Pasitrauk, leisk man praeiti.“ Tuomet suvokiau, jog nuvyliau savo tėvą. Ši patirtis man buvo labai skaudi. Norėjosi sustoti ir apgalvoti, ką su savo gyvenimu daryti toliau. Prisimenu, jog gan ilgai visa aplinka man šaukė: „Stok, užteks!“ Tačiau to negirdėjau ar, tiksliau, nenorėjau girdėti. Gal tiesiog netikėjau, kad gali būti kitoks gyvenimo būdas.

O kaip supratai, kad įmanoma bandyti iš naujo?

Pradėjusi abejoti dabartinio gyvenimo prasmingumu, savo veiksmais ir tariamais draugais, nusprendžiau pakeisti draugų ratą ir pradėti kurti naują save.

Drąsu. Ir skamba kiek utopiškai.

Tikrai taip! Atsisakiau žalingų įpročių, pradėjau mokytis, domėtis psichologija, savęs pažinimu, lankyti įvairius kursus. Bet to nebuvo gana. Niekada nesijaučiau pasiekusi savo tikslo ir pakankamai išsigydžiusi ar išsivaliusi, jaučiau, kad man reikia kažko daugiau, kažko giliau. Būtent tada iškilo kantriai savo eilės laukęs klausimas: „Kas yra Dievas?“ Laiku ir vietoje atsirado draugė, kuri pakvietė į šv. Mišias. Dar pasakojo apie krikščioniškus renginius ir tai, kas yra tikėjimas. Labai nedrąsiai ryžausi pabandyti tikėti.

Kaip atrodė tikėjimo kelionės pradžia?

Kažkurią dieną viena, be draugės, nuvykau į šv. Mišias. Tąkart supratau esanti pakankamai stipri pati ieškoti savo vietos Bažnyčioje. Pradėjau lankytis skirtingose parapijose, kol vienoje iš jų per pamokslą išgirdau žodžius, kurie giliai įstrigo į širdį. „Atsuk kitą skruostą“ – po šios frazės viduje kažkas suvirpėjo, suvokiau pajutusi artimą ryšį su Dievu. Šv. Mišių pabaigoje kunigas pranešė apie renkamą naują sutvirtinamųjų grupę. Nusprendžiau prie jos prisijungti. Pasiruošimo Sutvirtinimo sakramentui metu norėjau pažinti viską, kas susiję su Dievu. Kiekvienas dalykas man buvo vertas didžios garbės ir meilės. Pradėjau besąlygiškai pasitikėti Dievu, Jis tapo mano pavyzdžiu, mano išgelbėtoju iš mano dvasios ligų.

Dievas kaip pavyzdys. Koks dar?

Sutvirtinamųjų išvykoje atsitiko ypač svarbus įvykis. Vieną popietę vaikštinėjau netoli ežero ir klausiausi aplinkos: šunų lojimo, lapų šnarėjimo, vandens čiurlenimo. Nieko neįprasto. Tik tą popietę buvome pakviesti apmąstyti vieną klausimą: „Kas man yra Dievas?“ Pasivaikščiojimo metu klausiau: „Viešpatie, kas Tu, ar Tu esi?“ Tuo metu staiga visa nutilo, o iš dangaus prapliupo lietus, man tai buvo reikšmingas Šv. Dvasios pasirodymas. Tą akimirką aš išlipau iš savo šešėlio ir pirmą kartą po ilgo laiko pajutau laimę, kuri mane pripildė pilnatvės. Dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia pilna ir pakylėta. Tą momentą supratau, kad pagaliau radau atsakymą į ilgai kirbėjusį klausimą: „Viešpats visada buvo, yra ir bus, tereikia su pasitikėjimu atverti Jam širdį.“

Dažnai sutinku žmonių, kurie taip pat turi daug klausimų Dievui. Gal turi kokią lengvai pasiekiamą rekomendaciją?

Iš tiesų iš savo šešėlio išlipti padėjo ir Lietuvos jaunimo dienos. 2017 m. jos vyko Vilniuje. Siemens arenoje vykęs šlovinimas mane sugraudino iki širdies gelmių. Ir mane labai drąsino žinojimas, jog kartu su manimi meldžiasi 6 tūkstančiai jaunų žmonių. Mes giedojome, šypsojomės ir šokom iš laimės!

Jaučiuosi dėkinga Dievui ir stengiuosi būti aktyvi katalikė: dalyvauju šv. Mišiose; skiriu laiką Biblijos skaitymui ir asmeninei maldai; lankau jaunimo maldos grupę; dalyvauju rekolekcijose; planuoju dalyvauti birželio 27–28 d. vyksiančiose Lietuvos jaunimo dienose Šiauliuose! Esu pasiruošusi švęsti.

Daugiau informacijos ir registracija