Raffaellino del Colle. Marijos apsivalymas ir Kristaus paaukojimas šventykloje. 1535-1536 m. Šaltinis: museocivicosansepolcro.it

Kristaus paaukojimą, arba Grabnyčias, Bažnyčia švenčia vasario 2-ą dieną. Ši šventė buvo svarbi ir kitoms kultūroms bei religijoms. Ji siekia romėnų, senovės graikų, žydų, keltų, germanų tradicijas ir savaip jas aiškina. Šventiška šios dienos nuotaika išliko, kito tik šventės prasmė.

Romėnai šią dieną šventė požemio dievo Plutono ir deivės Cereros šventę. Vykdavo procesijos žemės derlingumo ir požemio karalystės deivei Proserpinai atminti, būdavo maldaujama taikos. Bažnyčia šiai procesijai suteikė savą prasmę: šviesa, kurią paskleidė gimęs Jėzus, dabar turi būti nešama per visą miestą. Ji turi nušviesti ir perkeisti kasdienybę. Taip pat ji turi nušviesti požemius, pasąmonės karalystę ir visa, kas iš požemių veikia miestą.

Nešdami šviesą per miestą tikintieji norėjo liudyti, kad jie per Jėzaus gimimą savo širdyje tapo šviesos nešėjais. Jie, kaip ir Simeonas, norėjo skelbti, kad su Jėzumi į pasaulį atėjo šviesa. Ir tai yra „šviesa pagonims apšviesti“ (plg. Lk 2, 32). Šviesa, kuri manyje nušviečia viską, kas pagoniška, pasaulietiška, kuri siekia apšviesti pasaulį su jo tamsybe.

Grabnyčios tapo jungiamąja Kalėdų laikotarpio švenčių grandimi. Kalėdų žinia, turinti veikti visus metus. Šviesa, kuri suspindo Betliejaus tvartelyje, turėtų prasiskverbti į visas mūsų gyvenimo sritis.

Procesija priminė Proserpinos pagrobimą. Romėnų mitas pasakoja, kad požemių dievas Plutonas pagrobė derlingumo deivės Cereros dukterį Proserpiną. Nelaiminga Cerera su degančiu fakelu visą naktį ieškojo savo dukters Proserpinos. Grabnyčių šventės kontekste šis mitas įgauna kitą prasmę. Su Jėzaus Kristaus šviesa mes žengiame per savo gyvenimo miestą, ieškodami to, kas iš mūsų pagrobta. Susimąstykime, ką iš mūsų yra pagrobęs požemio dievas, kažkas, iškilęs iš mūsų sielos tamsos. Plutonas priklauso požemio pasauliui.

Kartais abejonė ar nepaaiškinamos nuotaikos iš mūsų pagrobia draugystę. Tai, kas kyla iš apačios, kas svetima, ko negalime sutvarkyti, gali iš mūsų atimti tarpusavio meilę. Pagrobti saugumą ir tvirtumą, sunaikinti savastį. Tamsa gali pagrobti ir mūsų vertybes. Tai, kas buvo mums šventa, netikėtai galime prarasti. Tada beliks aimanuoti, kaip kad mylimos dukters, kurios jau pats vardas Proserpina siejamas su vaisingumo pažadu, aimanavo jos motina Cerera. Visa, į ką sudėjome savo viltis, gali būti iš mūsų atimta.

Suprantama, tai turi būti apverkta. Tačiau negalime nuskęsti liūdesyje ir tamsoje. Mums reikia žvakės, mums reikia Jėzaus Kristaus šviesos, kad kartu su ja tamsiausiose savo sielos kertelėse ieškotume, ką praradę.

Mes ieškome neišsipildžiusių svajonių, praėjusio susižavėjimo, žlugusių idealų, iššvaistytų jėgų, prarastos meilės ir savasties.

Palaimintajam Jokūbui Voraginiečiui Grabnyčių šventė primena senovės romėnių paprotį su žibintais ir deglais ieškoti pražuvusių savo dukterų. Jis aiškina, kaip krikščionybė perėmė šį paprotį. Pakrikštyti romėnai nenorėjo atsisakyti šio seno papročio. Tuomet popiežius Sergijus nurodė, kad krikščionys, pagerbdami Dievo Motiną, kiekvienais metais šią dieną su degančiomis žvakėmis ir pašventintu vašku turi apšviesti visą pasaulį; taigi pamaldumas išliko, tačiau prasmė pasikeitė. Tą patį galima pasakyti apie daugelį pagoniškų papročių. Bažnyčia buvo išmintinga, kad jų neuždraudė, bet suteikė jiems kitą prasmę.

Atradimo motyvą Jėzus panaudojo palyginime apie pamestą drachmą (žr. Lk 15, 8–10). Vertinga drachma simbolizuoja tikrąją savastį. Jei pametame drachmą, prarandame savo esmę. Išsibarstome. Moteris, kuri, pasak Grigaliaus Nisiečio, yra sielos simbolis, ieško pamestos drachmos. O radusi, susivadina drauges ir švenčia radybas. Taip ir mes Grabnyčias galėtume švęsti kaip atradimo šventę. Mes vėl atradome Kristų.

Vasario pradžioje, kai žiema labai lėtai juda pavasario link, mūsų nuotaika kartais kažkodėl subjūra. Mes išleidžiame save iš akių. Todėl ir einame su degančiomis žvakėmis per savo sielos buveines, per savo santykių raizgalynę, kad rastume visa, kas buvo pagrobta ar pamesta, ir švęstume. Žvakės šviesoje mes ieškome neišsipildžiusių savo svajonių, praėjusio susižavėjimo, žlugusių idealų, iššvaistytų jėgų, prarastos meilės ir savasties.

Vasario 2-ą dieną keltai švęsdavo Brigitos šventę. Brigita buvo deivė, išmintinga mergelė, sugrįžtanti iš žemės gelmių ir pažadinanti miegančių augalų sėklas, supurtanti medžius, kad pradėtų tekėti jų syvai. Tai buvo apsivalymo šventė. Tamsą keltai prilygino purvui. Kai dienos pailgėja, visa, kas suteršta, turi būti nuplauta.

Krikščionys išmintingosios mergelės įvaizdį perkėlė į nuodėmės nepaliestą skaisčiausiąją Švč. Mergelę Mariją. Vasario 2 d. yra Dievo Motinos apsivalymo diena. 40-a diena po dieviškojo Kūdikio gimimo: „Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui“ (Lk 2, 22).

Pal. Jokūbas Voraginietis rašė: „Lygiai taip, kaip šviesa išsklaido sutemas, o šešėliai turi užleisti vietą saulei, taip ir simbolinis apsivalymas užsibaigia, nes įvyko tikrasis apsivalymas.“ Motinoms jau nebereikia apsivalyti. Mes visi esame švariai nuplauti Jėzaus Kristaus. Taigi ši šventė kviečia apsivalyti nuo visko, kas drumsčia mūsų sielos spindesį, ir pasitikėti vidine šviesa.

Meditacija

Sielos gilumoje

Vakare tyliai įsitaisyk savo maldos kertelėje ir užsidek žvakę. Žiūrėk į žvakę, o kartu ir į savo vidų. Pradžioje apniks daugybė minčių apie šią ir būsimą dieną. Po to užplūs jausmai: pyktis, pavydas, baimė, o gal ir liūdesys. Neužsibūk prie jausmų ir aistrų. Kreipk savo žvilgsnį vis giliau.

Tada kils minčių apie Dievą. Tačiau, kaip ragina vienuolis Evagrijus Pontikas, turime leistis dar giliau. Savo sielos gilumoje išvysi vidinę šviesą. Tai sielos, tikrosios savasties spindesys. Kartu tai Dievo šviesa. Vienuoliai vadina ją Nesukurtąja Šviesa.

Tu negali prisiversti žvelgti į ją. Paprasčiausiai įsivaizduok, kad sielos gilumoje ji yra. Galbūt kartais ją nujausi arba bent akimirką pamatysi. Tada bus lengva atsakyti į poeto Friedricho Hölderlino klausimą: „Iš kur man žiemą gauti gėlių, iš kur saulės šviesos?“ Tavyje šviečia tikroji saulė – Kristus. Tavyje, nepaisant supančios tamsos, spindi nesunaikinama šviesa, kuri viską sušildo ir nušviečia.

Ištrauka iš Anselmo Grüno knygos „Tiesiog gyventi“