Filosofas Pierre'as Manent'as. Claire Manent / asmeninio archyvo nuotrauka

„Globalistų“ ir „nacionalistų“ kaltinimai vienų kitiems dėl šiuolaikinės Europos Sąjungos prolemų tik temdo europietišką dvasią, žemina pilietinių diskusijų lygį ir trukdo kurti išmintingą Europos politiką, įsitikinęs pasaulinio garso politikos filosofas PIERRE'AS MANENT'AS (g. 1949). Pasak jo, šiandien nacijas reikia konsoliduoti, nes jos yra pavojingai susilpnintos.

Profesorius dėsto Aukštųjų socialinių mokslų tyrimų mokykloje (École des Hautes Etudes en Sciences Sociales) Paryžiuje. Yra parašęs apie 20 knygų, iš kurių dvi yra publikuotos lietuvių kalba: „Žmogaus miestas“ (vert. P. Račius, Margi raštai, 2005) ir „Demokratija be tautų: apie savivaldos pabaigą Europoje (vert. J. Navakauskienė, Versus aureus, 2008). Savo tekstuose P. Manent'as atlieka gilią Europos politinės minties genezę, atskleisdamas fundamentalų krikščionybės vaidmenį. Jo mąstymo centre – žmogaus ir nacijos sąvokos.

Prancūzų filosofas yra įžvalgus socialinių procesų stebėtojas ir kritikas, nevengiantis aštriai pasisakyti viešoje erdvėje. 2016 metais Prancūzijos Akademija jam įteikė Kardinolo J. M. Lustiger premiją už visus gyvenimo darbus. Profesorių Pierre'ą Manent'ą kalbina Mykolo Romerio universiteto docentas Povilas Aleksandravičius. www.mruni.eu.

Šiandien daug ir įvairiais aspektais kalbama apie „Europos krizę“: nacijos krizę, tradicinių vertybių krizę, kultūros apskritai krizę, antieuropietiškųjų populizmų iš dešinės ir kairės iškilimą, nepajėgumą spręsti socialinės nelygybės problemos, daugiakultūrės visuomenės nesėkmę, nesugebėjimą užimti specifiškai europietiškos ir vieningos pozicijos globalizacijos procese, „Brexitą“, separatizmą etc. Ar įmanoma suformuluoti kokią nors bendrą visoms šioms problemoms priežastį? Kokia, pasak Jūsų, yra fundamentali šiuolaikinės Europos problema, kurią europiečiai visi kartu turėtų įsisąmoninti ir imtis spręsti? O galbūt ši sąvoka „europiečiai, visi kartu“ yra beprasmė ir jokia reali europiečių vienybė neegzistuoja?

Aš manau, kad galima kalbėti apie „europiečių vienybę“, kaip ir apie bendrą visos „Europos krizę“. Europa ir europiečiai egzistuoja: yra europietiška žmogiška visuma, pasižyminti specifinėmis savybėmis ir besiskirianti nuo kitų.

Kaip apibūdinti dabartinę šios visumos būklę? Manau, kad pamatinė problema yra pasitikėjimo savomis jėgomis praradimas, vis didėjantis mūsų nepajėgumas priimti strateginius, reikšmingus sprendimus. Tai pastebime ir nacionaliniu, ir europiniu lygmeniu. Mes stebime, kaip greitai ir laisvai cirkuliuoja prekės, paslaugos, kapitalas ir žmonės, bet šis spektaklis mus pavertė aklais kitu požiūriu: nematome, kad bendras europietiškas gyvenimas yra kiekvieną dieną vis labiau paralyžiuojamas, tarsi sustingęs.

Brexitas yra to pavyzdys. Buvo galima tikėtis, kad visos šalys, perpildytos kompetentingų administratorių ir juristų, per šešis mėnesius susiderės dėl visiems priimtino susitarimo. Ir štai Jungtinės Karalystės vyriausybė ir parlamentas, kurių racionalaus mąstymo ir išradingų sprendimų pajėgumai žavėjo Europą ir pasaulį daug šimtmečių, pasirodė neįgalūs net trejus metus imtis nors kiek rimtesnio mąstymo, kuris vestų prie vienokio ar kitokio koherentiško sprendimo. Iš Europos Sąjungos pusės sulaukėme to, ką vienintelio ji ir moka daryti, t. y. administruoti taisykles. Žinoma, buvo bandymų, kurių aš nenuvertinu, parodyti Jungtinei Karalystei jų sprendimo kainą ar „pasiųsti žinutę“ toms šalims, kurios norėtų ja sekti, bet, mano nuomone, tai liko antrame plane. Michelis Barnier, kuris vedė derybas iš ES pusės, yra nepaprastai išmintingas žmogus, suvokiantis poreikį pakilti aukščiau sentimentų, ir esu įsitikinęs, kad savo darbą jis atlikto sąžiningai. Bet pasikartosiu: mes norėjome „pagal taisykles“ įgyvendinti svarbų politinį sprendimą toje situacijoje, kuri reiškė kaip tik tai, kad mūsų taisyklės jau nebegali galioti, ir kuri reikalavo, kad senos taisyklės būtų pakeistos kitomis. Trumpiau tariant, ši situacija reikalavo politinių sprendimų – to, kam jau nebesame pajėgūs.

Mes norime, kad tos pačios taisyklės, kurios galiojo iki Brexito sprendimo, galiotų ir toliau. Mes norime būti tikri dėl visų ir tikslių taisyklių, kurios reglamentuos mūsų santykius po Brexito išpildymo. Žinoma, yra gerai numatyti, ko norime ir kas bus. Bet reikia suprasti ir tai, kad svarbus sprendimas visada atveria nežinomybės zoną. Todėl ir reikia pasitikėti savomis jėgomis, nes jos leidžia priimti nežinomybės iššūkį. O dabar mums ypač reikia šio pasitikėjimo, nes privalėsime spręsti netikėtus sunkumus, iškilsiančius po Brexit išpildymo, kuris pagaliau realizuosis Boriso Johnsono sprendimų dėka.

Banksio (Banksy) freskos ant sienos Doveryje, Anglijoje, fragmentas. EPA nuotrauka

Kaip Europoje, istoriškai be galo kūrybingoje erdvėje, įsivyravo ši taisyklių obsesija?

Politinio mąstymo pakeitimas administraciniu reguliavimu buvo nulemtas iš pat pradžių pasirinkus „statyti Europą“ ne pagal politinių sprendimų priėmimo, o pagal „vadovavimosi taisyklėmis“ logiką. Toks valdymo būdas, kad ir nenoriai, buvo perimtas nacijų. Valstybių nacionaliniai lyderiai ėmė vis mažiau save suvokti kaip politikus, prisiimančius atsakomybę už bendrą savosios nacijos gėrį, ir vis labiau – kaip administratorius, pildančius taisykles. O taisyklės tapo tokios, kad jau nekyla iš nacijos poreikių. Jos yra išvedamos iš tam tikros bendrybės ir legitimuojamos tik per ją.

Gal galite pateikti pavyzdžių?

Žinoma, pateiksiu pavyzdį – Žmogaus teisių ir Laisvos bei teisingos konkurencijos taisyklių. Abu šie dalykai tapo išimtiniais teisėtumo principais ir nacionaliniu, ir europiniu lygmeniu. Šie principai, ypač Žmogaus teisės, buvo nepaprastai svarbūs, legitimuojant moderniąsias respublikas ir demokratines nacijas po Amerikos ir Prancūzijos revoliucijų, bet jie buvo tik tam tikras (žinoma, esminis) „bendro reikalo“ ar „bendro gėrio“ elementas: jie sudarė svarbų, netgi lemiamą kriterijų, sprendžiant apie bendrą gėrį, tačiau nebuvo vienintelis bendro gėrio turinys ar apibrėžtis.

Šiandien Žmogaus teisės ir laisva bei teisinga konkurencija yra paverstos vieninteliais bendro gyvenimo principais. Jos jau nėra bendro gėrio kriterijus arba modalumas, bet sudaro ir visiškai išsemia bendro gėrio turinį. Tokiu būdu ir nacijų viduje, ir Europos lygmeniu valdantieji, kartu su „apšviestąja“ bendrąja opinija, tendencingai siekia tokio mūsų kolektyvinio gyvenimo, kuris būtų reguliuojamas išimtinai teisės ir ekonomikos principų. Ši orientacija lėmė daugybę socialinio Europos modelio patobulinimų. Tačiau to kaina, kaip jau ir sakiau, yra vis didėjantis bendro europietiško gyvenimo paralyžius ir nepajėgumas europiniu bei nacionaliniu lygmeniu priimti „svarbius sprendimus“. O juk šis paralyžius tokius sprendimus daro vis labiau būtinus ir skubius.

Europos tapatybė vystosi jau šimtmečius ir net tūkstantmečius. Kaip Jūs apibrėžiate Europos tapatybę? Ką reiškia būti europiečiu?

Aš vengiu žodžio „tapatybė“, kalbėdamas tiek apie Europą, tiek apie europietišką naciją. Tai – baisiai abstraktus ir statiškas terminas. Be to, kiekvienas gali pagal savo norus išsirinkti kokį nors bruožą ir jį projektuoti į europietiškos ar prancūziškos, lietuviškos, itališkos tapatybės apibrėžtis. Juk kiekvienas gali tarti: europietiška tapatybė – tai toks ir toks dalykas, bet dar ir šitas, dar ir anas... Ir jis bus teisus, nes daugybė dalykų charakterizuoja šią tapatybę. Bet mes turime ne vardinti tai, kas akivaizdu, bet mąstyti. Mes turime tirti šimtmečius ar, kaip sakote, tūkstantmečius besidriekiančią Europos istoriją ir klausti: kas „Europoje yra specifiško“, kas savito yra būdinga šiam istoriniam vyksmui, kas išskiria jį iš milžiniškos žmogiškųjų dalykų įvairovės? Nors į šį klausimą nebūtinai turi atsakyti istorikai, reikia labai rimtai istoriją įvertinti, ir visi piliečiai turėtų išmokti ypač kompleksiškoje Europos istorijoje atskirti, kas yra esminio, o kas – tik priedai.

Tad kas yra savito europietiškos istorijos procese?

Mielai išdėstysiu savo požiūrį. Po to, kai atsirado raštas, labiausiai paplitusi kolektyvinio organizavimosi forma žmonijoje tapo imperija – radosi asirų, partų, seleukidų, sasanidų, romėnų, bizantinų, kinų ir t. t. imperijos. Tačiau atsirado dar dvi politinės formos, kurios mus labiausiai ir domina – miestas ir nacija. Imperijoje politinė forma ir civilizacija iš esmės sutampa: visada kalbame apie tą pačią imperiją ir civilizaciją. O miestai ir nacijos gali priklausyti vienai atskirai civilizacijai: yra daug miestų ir nacijų, sudarančių vieną civilizaciją. Kas yra graikų civilizacija? Tai – gyvenimo forma, kylanti iš karinio, bet taip pat intelektualinio ir meninio įvairių graikų miestų savitarpio poveikio. Be Spartos, Atėnų, Tėbų varžymosi nebūtų nei graikų istorijos, nei civilizacijos.

Europietiškosios civilizacijos politinė matrica – gyvenimo organizavimasis, kylantis iš aistringo atskirų miestų polėkio būti nepriklausomiems. Tą patį ar analogiškai galima būtų pasakyti, ir tai dažnai sakoma, apie nacijas: būtent nacijos, trokštančios gyventi nepriklausomai, organizuojasi į tokią visumą, kuri ir sudaro europietiškosios tapatybės politinę matricą. Šis fundamentalus pamatas galioja ir mūsų dienomis. Mano galva, didelė klaida yra priešinti Europą ir europietiškas nacijas. Nėra Europos be ją sudarančių gyvų elementų – nacijų, kaip ir nėra jokios nacijos Europoje, kuri nebūtų susijusi su kitomis europietiškomis nacijomis, be to bendro europietiško horizonto, kuris įvairiais istorijos etapais buvo vadinamas, tarkim, krikščionybe, europietiškąja tvarka, Europos Sąjunga ar tiesiog Europa.

Pexels.com nuotrauka

Tokiu būdu viena iš Europos krizės priežasčių būtų nacionalumo krizė?

Taip, intelektualinė klaida, dėl kurios bendro europietiško gyvenimo programa patiria nesėkmę, yra ši: mes užsimanėme atskirti europietiškąją civilizaciją nuo nacionalinės gyvenimo formos, kuri sudaro mūsų civilizacijos politinį pagrindą. Mes atsiejome civilizacijos taikos klausimą nuo karo tarp nacijų problemos... Be abejo, privalome siekti taikos. Tačiau turime suprasti, kad vienintelė ir tikra taika visada bus taika tarp nacijų. Ši atskirtoji nuo nacijų, t. y. nuo savo politinės bazės civilizacija, ši iš esmės ir laisvu pasirinkimu abstrakti civilizacija savo principais pavertė Žmogaus teises ir laisvą bei teisingą konkurenciją – dalykus, kurie nėra specifiškai europietiški... O tikras Europos gyvenimas yra neatskiriamas nuo ją sudarančių nacijų gyvenimo, nuo jų vienas kitai daromo poveikio. Ir, simetriškai, kiekvienos nacijos gyvenimas yra neatskiriamas nuo europinio horizonto, kadangi, jei nacija imtų pretenduoti save suvokti „be Europos“, be siekio būti europietiška, ji jau nebebūtų nacija, ji virstų imperija.

Tačiau dažnai girdime kaltinimą, kad būtent nacijos yra karo priežastis. Ir kartais siūloma išeitis – politinė žmonijos vienybė, atsisakant nacionalinių sienų. Ką apie tai manote?

Yra žmonija kaip rūšis, bet nėra tokio dalyko kaip „visos žmogiškosios rūšies visuomenė“. Nuoroda į žmoniją yra būtina moralinė nuoroda, tačiau ji nesukuria politinio koncepto. Žmonija nėra politinė asociacija, ji neformuoja jokios politinės bendruomenės. Žinoma, egzistuoja „bendras žmonijos gyvenimas“, kuris reiškiasi per intelektualinius, meninius mainus ar sportinius įvykus, bet tai nėra bendras politinis gyvenimas. Kai kas siūlo įvesti pasaulinę vyriausybę... Nelaimėliai, jie nežino, ką sako. Jeigu tokia pasaulinė vyriausybė būtų sukurta, mes turėtume pačią baisiausią tironiją, kokią tik žmonija buvo patyrusi. Ir nebūtų įmanoma niekur pasislėpti! Jeigu žmonės siekia bendrystės ir laisvės, o kartu laisvės ir lygybės, tai reikia suprasti, kad šie aukšti tikslai geriausiai gali būti pasiekti tik nacijose. Daugybė istorinių katastrofų, dėl kurių yra kaltinamos nacijos, iš tiesų kilo ne dėl nacionalinės, o dėl imperinės elgsenos, nes daugybė imperinio pobūdžio valstybių ilgai nesugebėjo tapti nacijomis (pvz., Vokiečių imperija) arba kai kurios nacijos vėl ėmė virsti į imperijas, grobdamos kolonijas. Aš nenoriu visiškai išteisinti nacijų, jos taip pat kariavo tarpusavyje, kaip miestai ir imperijos, bet taip vyko būtent dėl kai kurių iš jų tendencijų tapti imperijomis.

Ar Jūs manote, kad šiandienės nacijos yra atsikračiusios imperinių tendencijų? Kai kas tokių tendencijų įžvelgia atgimstančiuose nacionalistinio tipo judėjimuose.

Turime pastebėti, kad šiandien mūsų nacijos turi mažai ką bendro su į karą linkusiomis nacijomis. Tam tikra opinija, save laikanti „apšviestąja“, deda lygybės ženklą arba mato tęstinumą tarp tironiško ir kariauti linkusio nacionalizmo, kurį matėme įsiplieskusį po Pirmojo pasaulinio karo totalitarinėse Italijos ar Vokietijos valstybėse, ir to „nacionalizmo“, dažnai vadinamo „populizmu“, kurį Europoje regime šiandien kaip gynimosi reakciją prieš globalizaciją. Pastarasis judėjimas niekaip nesiekia plėsti nacionalinio dominavimo į kitas šalis, bet nori pasipriešinti nacionalinių gyvenimo formų naikinimui. Iš tiesų kartais šios nacionalinės ar populistinės „reakcijos“ nėra taiklios ir nepasiūlo pozityvios perspektyvos, kartais jos kelia antipatiją, bet jų negalima painioti su 4-ojo dešimtmečio nacionalistiniais arba fašistiniais judėjimais. Tie, kurie veda į šią painiavą, tik dar labiau aptemdo europietiškąją dvasią, kaip ją aptemdo ir tie populistai, kurie tesugeba šaukti: „Čia mūsų namai!“ Keitimasis kaltinimais tarp „globalistų“ ir „nacionalistų“ yra sterilus. Jis tik žemina pilietinės diskusijos lygį ir trukdo kurti išmintingą Europos politiką.

Audriaus Ufarto / Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Kas yra nacija, kurią turime saugoti kaip savosios tapatybės, taip pat europietiškosios, savastį?

Šiuo klausimu savo poziciją reziumuosiu taip. Mums labai pasisekė, kad vis dar galime gyventi nacijose. Ši politinė forma yra ir be galo lanksti, ir galingai vienijanti. Lanksti – tai reiškia, kad nacija sugeba įkūnyti plačią visuomenės formų ir politinių režimų įvairovę, ką be vargo pastebėsime, tyrinėdami Europos istoriją. Jokia kita politinė forma nėra pasiekusi tokio intensyvaus plastiškumo. Vienijanti – tai reiškia, kad nacija yra pajėgi sujungti į visumą įvairias socialumo formas, labai skirtingus „bendrus dalykus“. Šeimos, įmonės, sindikatai, Bažnyčios ir religinės bendruomenės, įvairių rūšių asociacijos – visa yra nacijos suvienyta į galingą ir gyvą vienovę. Turime pabrėžti, kad respublika ir modernioji demokratija galėjo išsivystyti tik dėl šių nacijos bruožų. Modernios europietiškos nacijos gyvenimo intensyvumas, vidinė įvairovė ir moralinio pobūdžio vieningumas leido europiečiams sukurti moderniosios politikos šedevrą – atstovaujamąją demokratiją. Tik nacijos teikiamų resursų dėka europiečiai galėjo valdyti patys save, „kurti save pačius iš savęs pačių“ atstovavimo procese.

Ar valstybinės sienos būtinai įeina į nacijos apibrėžtį?

Nacijos išraiškos yra neatskiriamos nuo jos formos, t. y. jos ribų. Nacija turi sienas, ir tik jas turint yra įmanoma nacijų įvairovė, kuri savo ruožtu yra nacijos, kaip politinės formos, egzistencijos ir vaisingumo sąlyga. Giliai nemąstantys protai mėgsta kartoti, kad sienos yra nustatytos savavališkai, todėl nėra teisėtos. Tai – labai klaidingas mąstymas. Be abejo, jokia ontologinė ar kosminė būtinybė neverčia išvesti sieną vienur ar kitur. Tačiau skirtingos nacijos ilgai trukusiu darbu – ir kiekviena atskirai, ir visos kartu – sukūrė ir vis kuria kiekvienai iš jų savitą politinę ir socialinę substanciją. Tai neturi nieko bendro su savivale.

Siena randasi dėl to, kad mes, iš prigimties politiniai gyvūnai, vienoje ar kitoje vietoje savo prigimtį panaudojome „bendram dalykui“ sukurti – vieni iš mūsų sukūrė savitą „bendrą gėrį“ vienoje vietoje, kiti jiems savitą „bendrą dalyką“ sukūrė kitoje vietoje. Žinoma, turime pripažinti, kad šį procesą lydėjo tarpusavio karai. Tačiau tai konstatavę, privalome tuoj pat pridurti, jog ir taikos niekada nebuvo be aiškiai apibrėžtų ir stipriai saugomų sienų. Vakarų europiečiai daug kariavo tarpusavyje, visi tai žinome. Bet matome ir tai, kaip sienų nestabilumas ir kaita Rytų Europoje pavertė šį regioną „kruvinomis žemėmis“. Svajoti apie „žmoniją be sienų“ – tai nekreipti dėmesio į universalią žmogišką patirtį, kurios nenuginčysi.

Tačiau sienos juk neturėtų reikšti užsidarymo? Ar atvirumas taip pat nėra būtinybė? O galbūt mūsų visuomenių būklei apibūdinti labiau tiktų ne atvirumo, o kiaurumo metafora?

Du didieji mūsų dabartinės situacijos komponentai yra šie: iš vienos pusės – nacijos, o iš kitos – kapitalo, paslaugų, informacijų, žmonių cirkuliacija pasaulio mastu. Yra aišku, kad mes privalome rasti būdą, kaip suderinti nacijų gyvenimą su čia paminėtais srautais. Yra epochų, kuomet nacijos turi atsiverti tokiems srautams, leisti jiems veikti, leisti jiems įsismelkti. Bet šiandien, mano požiūriu, mūsų nacijos turi būti konsoliduotos. Jos jau yra pavojingai susilpnintos. Tik pamąstykime: ar žmogaus gyvenimas gali būti mielas ir patrauklus, jeigu vienintelis teisėtas jos tikslas – paklusniai adaptuotis prie srautų? Koks bendras ir koherentiškas piliečių švietimas yra įmanomas, jeigu jų pagrindinė pareiga – nenustojamai ir nereiškiant abejonių adaptuotis prie visko, kas į juos srūva iš išorės – prie prekių, kapitalų, papročių, žmonių?

Žinoma, mes turime būti pasaulio įvairovei atviri piliečiai, pajėgūs protingai ir geranoriškai santykiauti su kitomis tautomis ir žmonių bendruomenėmis, bet to negalima daryti rimtai, turint tik turistinę vaizduotę, įaudrintą savaitės kelionės Venecija–Stambulas–Kairas. Savo pačių nacijose negalime būti turistais, negalime siekti paversti jų kiek įmanoma platesne įvairove. Mūsų tikslas turėtų būti savo nacijose kurti ir saugoti tokią gyvenimo formą, kuri būtų mūsų. Be abejo, ši gyvenimo forma turėtų būti kiek įmanoma plati ir geranoriška, bet – mūsų, nes, jeigu nebus mūsų, paprasčiausiai nustos egzistuoti.

Filosofas Pierre'as Manent'as. Claire Manent / asmeninio archyvo nuotrauka

Vienas iš labiausiai aptariamų klausimų pastaraisiais dešimtmečiais buvo „Europos krikščioniškųjų šaknų“ klausimas, sukėlęs diskusijų audrą, kai buvo svarstomas ES Konstitucijos projektas. Kokios yra šios šaknys? Ar jos turėjo būti įvardintos šios Konstitucijos preambulėje? Ar krikščionybė dar gali kažką duoti Europai ir pasauliui?

Aš dažnai sakau, kad simpatizuoju tiems, kurie pabrėžia krikščioniškąsias Europos šaknis ir netgi siektų jas įrašyti europietiškosios Konstitucijos įžangoje. Bet aš nesu linkęs vartoti „šaknų“ termino. Jis mielas širdžiai, tačiau netenkina proto. Šiuolaikinis mąstymas yra apvaldytas sekuliarizacijos koncepto, kuris postuluoja, jog didžiąja dalimi „modernybė“ kyla iš „krikščionybės sekuliarizacijos“. Taigi, kalbėti apie „krikščioniškas šaknis“ visiškai nereiškia prieštarauti tam, kad esame galutinai „išėję iš krikščionybės“ ir kad turime tai priimti be jokios nostalgijos. Norime to ar ne, svarstymai apie „šaknis“ mus uždaro praeityje. Tuo tarpu aš galvoju, kad krikščionybė yra mūsų žemyno dabarties ir ateities – gyvas – klausimas.

Kodėl?

Labai trumpai išdėstysiu tai, ką esu išplėtojęs savo darbuose. Kai bandau aiškintis pagrindinius šaltinius, iš kurių kyla visas europietiškasis gyvenimas, juos matau du: iš vienos pusės, „politinis ir pagoniškas“ šaltinis, kuris reiškiasi noru „gerai save valdyti“, „geros vyriausybės“, „geros santvarkos“ troškimu; iš kitos pusės, „religinis ir krikščioniškas“ šaltinis – troškimas ir valia siekti Dievo, tapusio žmonių draugu, visų žmonių Dievu, o ne tik kokio nors miesto ar vienos tautos dievybe. Pastarasis šaltinis reiškia begalinio gyvenimo troškimą, kurį mums inspiruoja Dievas, tapęs žmogumi. Abu šie šaltiniai yra nepaprastai galingi, o tarp jų kyla tam tikra įtampa: europietis yra intymiai pasidalijęs tarp dviejų pašaukimų – piliečio ir tikinčio žmogaus.

Ši įtampa ir buvo europietiškojo gyvenimo variklis, suteikęs jam daugybę metamorfozių ir nepaprasto vaisingumo. Pastaraisiais laikais dėl įvairių priežasčių, kurių čia negalime detaliai aptarti, krikščioniški siekiai gyventi pagal Dievo Sandorą buvo eliminuoti iš viešosios erdvės, pasaulietiškumo vardu išstumti į gyvenimo pakraščius, politiškumas ir religiškumas „atskirti siena“. Taip mes patys save siaubingai deformavome. Reikia nieko nesuprasti apie fundamentaliausius žmogaus klausimus, kad teigtum, jog privalomas religijos ignoravimas reiškia proto ir laisvės pažangą. Krikščioniška pasaulėžiūra Europoje buvo kruopščiai kuriama, diskutuojama, kritikuojama, konfrontuojama su mokslo ir istorijos duomenimis, ir ji čia sukėlė galingiausias intelektualines ir dvasines energijas. Šiandien kyla klausimas, ar mes dar norime ir ar esame pajėgūs tinkamai įvertinti šią pasaulėžiūrą. Jeigu ne, tai labai greitai tapsime intelektualiai ir dvasiškai skurdesni už ankstesnes kartas, į kurių religinius siekius mes žvelgiame su menkai pateisinamu pranašumo jausmu.

Pridėčiau ir tai, kad krikščioniškojo šaltinio išsekimas lemia ir politinio bei pilietinio šaltinio, apie kurį užsiminiau, silpnėjimą. Viską apibendrinčiau taip: šiandien esame įkritę į obsesinę savisaugą prieš netoleranciją, kuria kaltiname religiją, ir prieš karą, kuriuo kaltiname politiką. Todėl Europoje ėmėme kurti žmogiškai skylėtą atmosferą, tarsi būtume abstraktūs individai, kurių gyvenimą galima būtų organizuoti pagal abstrakčias taisykles. Be jokios abejonės, mes visi sutinkame su imperatyvu priešintis netolerancijai ir karui. Bet mums taip pat yra būtinas krikščioniškas ir pilietinis šaltinis, kad gyventume išties kilnų žmogišką gyvenimą, atliepiantį visai iki šiol įgytai europietiškai patirčiai. Ir tik nacijos ribose bei nacijai globojant yra įmanoma atgaivinti kartu abu šaltinius.

Interviu su Pierre'u Manent'u Povilas Aleksandravičius parengė atlikdamas tyrimą „Europietiškoji tapatybė kaip esminis atvirosios visuomenės Lietuvoje formavimosi faktorius: filosofinė analizė ir juridinė interpretacija“, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-MOD-17-19).