Vaidotas Žukas „Trys karaliai“ (1988 m., freska „al seco“). Viliaus Orvido (1952–1992) išsaugota Gaidžio koplyčia prie Salantų, skirta Švč. Mergelės Marijos pagarbinimui. Dabar vėl sunykusi. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vaidotas Žukas per 40 metų bažnyčioms nutapė apie pusšimtį paveikslų, suprojektavo apie pusšimtį šiuolaikinės liturginės tekstilės pavyzdžių – antepedijų, arnotų, stulų, vėliavų, dar nutapė apie pusšimtį kvadratinių metrų freskų. O ir kitoje autoriaus meno kūryboje svarbus religinis aspektas, imamas iš įvairių pasaulio civilizacijų, kultūrų paveldo – su bibline tematika ir forma, sakraliniais ar bestiariniais ženklais bei simboliais, atėjusiais iš kasdienės buities, gamtos pavidalų ir bažnytinio gyvenimo.

***

Joks menininkas negali nieko padaryti Bažnyčiai, jeigu jo nepakvies klebonas arba vyskupas. Todėl pirmiausia čia yra iššūkis dvasininkams. Ir būtent nuo jų pasitikėjimo, vidinės kultūros ir inteligencijos priklauso, ar menininkas bus pakviestas dirbti bažnyčioje, ar jo darbai bus įsileisti į krikščionių šventyklą. Sovietmečiu man teko dirbti su keliais puikiais, prie valdžios neprisitaikiusiais kunigais – Jonavos klebonu Vincu Pranckiečiu, Alantos klebonu Kaziu Girniumi ir Anykščių dekanu Albertu Talačka.

Kuo jie visi pasižymėjo? Jie visiškai pasitikėjo jaunu menininku, visiškai nesikišo į kūrybos procesą. Tai, ką menininkas nutapė, pakabino bažnyčioje, sumokėjo honorarą. Talačka netgi norėjo, kad šitie darbai būtų priimti vyskupų, atsiuntė juos pasižiūrėti, bet hierarchai tokio meno atsisakė. Dar Lietuvoje Atgimimo metais patyriau gerus užsakymus iš atsikuriančių pranciškonų – Edmundo Atkočiūno, kun. Sigito Jurčio ir kitų. Jų dėka pagaminome keliasdešimt modernios liturginės tekstilės pavyzdžių, kuriuos pasiuvome kartu su profesionaliomis tekstilininkėmis Teodora Každailiene ir Gaiva Lingiene. Ant šios bangos buvo sukurtos ir kelios didelės liturginės vėliavos. Vieną jų žemaičių dvasininkai ingreso proga dovanojo kardinolui Vincentui Sladkevičiui.

Vaidotas Žukas „Kančios triptikas“ (1995 m., freska). Šv. Bonifaco koplyčia, Lauterbachas, Vokietija. Triptiko kairėje – išganymo ženklai: viršuje – Dievo ranka siunčiamas Šv. Dvasios balandis, viduryje – Veronikos drobulė su atsispaudusiu Kristaus veidu (suteikiau Justino Mikučio bruožų), apačioje – eucharistinė taurė. Dešinėje – nuodėmės ženklai: viršuje – išdaviko Petro gaidys, viduryje – lietuviškas medinis žaislas su iššokančia gyvatėle, apačioje – kaukolė, padėta ant panašios lėkštės, kaip ir eucharistinė taurė. Centre – laibas kryžius, apjuostas pražystančiu erškėčių vainiku. Po kryžiumi – paaukotas avinėlis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Vaidotas Žukas „Kančios triptikas“ (1995 m., freskos fragmentas). V. Žukas: „Kai tapiau gulintį avinėlį, į koplyčią atėjo Lauterbacho klebonas Heinrichas Schäferis ir pažiūrėjęs paprašė vienintelio dalyko: „Aplly some bloode“ („Uždėk truputį kraujo.“). Pamerkiau teptuką į rudų dažų kibirėlį ir užtėškiau kelis lašus, nutekėjusius nuo kryžiaus.“ Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip liturgijai skirti kūriniai gali būti vertinami pasaulietiniame šiuolaikinio meno kontekste?

Pradžioje susitarkime dėl sąvokų. Kas yra liturgija? Tai yra tarnyba. Šventoji tarnyba, kurios metu vyksta aukščiausio lygio suartėjimas su Dievu, kai kulminacijos arba pakylėjimo metu įvyksta tikrasis duonos ir vyno konsekravimas, perkeitimas. Manau, kad meno žmonėms, kurie artimai ir giliai išgyvena liturgijos veiksmą, tai yra suvokiama, sava, nes tai patirta ne tik Mišių metu, bet ir per išgyvenamą kūrybinį aktą.

Todėl aš negaliu pakęsti, kai šioje sakralioje, didingoje Mišių aplinkoje atsiranda imitacijų, fabrikinių štampuočių, ana visa menkavertiška puošyba. Už kelių žingsnių nuo Bažnytinio paveldo muziejaus (BPM) yra Šv. Onos bažnyčia – užeikite į vidų ir pagrindiniuose altoriuose pamatysite tebestovinčias fabrikines šventųjų štampuotes. Nuvykite į Vilniaus Savanorių gatvės rajone esančią Gerosios vilties bažnyčią. Ten yra ne puošyba, bet liturginės imitacijos sandėlis. Šitą blogosios vilties pavyzdį minėjau viešai prieš 25 metus, bet iki šiol niekas nepasikeitė.

Pirmiausia – visas bažnytinis arba liturginis menas turi būti visavertis, žmogaus rankomis sukurtas – su biblinės temos ar jos ženklų aktualumu ir formos originalumu. Tai gali būti ir naujosios technologijos, bet būtinai vienetiniai, autoriniai darbai, o ne sakraliniai trafaretai. Religinis siužetas nesuteikia menui jokių lengvinančių sąlygų. Ir šiuolaikinis, ir klasikinis, ir viduramžinis menas geras buvo ir bus tik tada, kai jį kurs gabūs menininkai. Fabrikinės šventųjų štampuotės niekada nebus vertingos, talentingos.

Vaidotas Žukas „Nuėmimas nuo kryžiaus“ (1989 m., aliejus, drobė). 14 stacijų buvo nutapyta Viliaus Orvido užsakymu. Dabar kabo Naujosios Akmenės bažnyčioje.
Vaidotas Žukas „Trečiasis parpuolimas“ (1996 m.). Freskinių stacijų ciklas buvo užsakytas Kauno soborui, bet tąsyk sutartis su kunigu Ričardu Mikutavičiumi nutrūko.

Kokių pokyčių galima įžvelgti kalbant apie Bažnyčios ir meno pasaulio bendradarbiavimą per tris laisvės dešimtmečius?

Aš galiu šį bendradarbiavimą palyginti maždaug iš 40-ies pastarųjų metų – nuo 10 metų iki Atgimimo ir 30 metų jau laisvėje. Gal kitų likimai kitokie, bet man sovietmečiu su kunigais užsakovais buvo lengviau bendrauti, nes laisvės laikais mūsų Bažnyčia suklerikalėjo ir visai užsidarė. O menininkus palaikę puikieji kunigai – Česlovas Kavaliauskas, Vaclovas Aliulis, vyskupas Juozas Tunaitis – visi nuseno ir pasimirė.

Ar ką per tą laisvės laiką pavyko padaryti Bažnyčiai? Taip, bet prieš ketvirtį amžiaus, ir ne Lietuvoje, o Vokietijoje. Čia 1995 m. Šv. Bonifaco koplyčioje patyriau tai, apie ką gali svajoti kiekvienas šiuolaikinis dailininkas, kuriantis Bažnyčiai. Užsakovas buvo Lauterbacho klebonas Heinrichas Schäferis, kuris pats turėjo iniciatyvos ir gerą skonį. Dar prieš atskrendant į Frankfurtą nupirko sąlygose numatytą baltą maltą marmurą kalkėms, kelių rupumų žvyrus, smėlį, visų spalvų pigmentus ir kitą technologinę įrangą, reikalingą freskoms ant šlapio tinko.

Kas porą dienų ateidavo pažiūrėti, kaip sekasi, gal ko trūksta, buvo išties patenkintas rezultatu, sukvietė į atidarymą spaudą, sumokėjo honorarą ir pan. Ir visa tai padarė tuomet, kai oficialiai Vokietijos vyskupų konferencija buvo uždraudusi parapijose surinktas lėšas skirti naujam bažnytiniam menui. Tuomet vokiečių katalikų lėšos ėjo Rytų katalikų bažnyčioms – Kirche in Not. Lauterbacho klebonas nepažeidė savo vyskupų draudimo, nes projektą finansavo ne parapija, bet trys privatūs asmenys – klebono mama, pats klebonas ir tokia miela 90-metė meno pedagogė ponia Thiemann.

Vaidotas Žukas „Pieta“ (1996 m., freska, stacija, 70 x 120 cm).

Ką dabartinio sakralinio meno raida leidžia pasakyti apie Lietuvos visuomenę?

Šiuo atveju visuomenė arba sakralinio meno vartotoja yra ta Dievo tauta, kuri yra praktikuojanti bažnyčių lankytoja. Ar ši aktyvioji katalikiškos visuomenės dalis yra jautri, imli, sekanti Vatikano II Susirinkimo ir Bažnyčios atsinaujinimo dvasia? Bažnytinės visuomenės – Dievo tautos – dalis yra ir mūsų dvasininkai. Ar jie jautrūs, imlūs kultūrai, ar seka ir siekia II Susirinkimo Bažnyčios atsinaujinimo, ar vykdo Vatikano nurodymus?

Turiu tris atvejus, kai nauji, šiuolaikiniai meno kūriniai buvo panaikinti tada, kai dvasininkai nepaaiškino naujosios meno išraiškos bažnytinei bendruomenei ir pasidavė masei – tai yra piemenys nusekė paskui avis. Pirmasis pavyzdys buvo iš balto marmuro iškalta Viliaus Orvido sukurta Lurdo Marija, pastatyta Atgimimo laikais Palangos Birutės kalno grote. Tai buvo apie 1990-uosius. Bet netrukus po Palangos dekano Juozapo Miklovo mirties vadinamųjų tikinčiųjų reikalavimu nuostabioji Marija buvo išimta ir pakeista į trafaretinę, blizgančią lėlę.

Kitas atvejis, kai kartu su t. Grigaičiu, dailininkais Vladu Urbanavičiumi ir Rimu Sakalausku 1993 m. darėme Šv. Jokūbo ligoninės koplyčią pas Vilniaus dominikonus. Visi dirbome žinodami, kad nebus sumokėta (dominikonai sakė, kad pinigų neturi). Tiek to. Bet iš patyrimo žinodamas Bažnyčios žmonių ydą nesilaikyti susitarimų su architektais ir dailininkais išreikalavau iš t. Grigaičio pažadą, kad be koplyčios autorių žinios ir sutikimo neturės būti įnešama jokių papildomų puošybos elementų. Pažadas buvo duotas (ta proga, kad R. Sakalausko gražusis tabernakulis būtų apgyvendintas, koplyčiai padovanojau seną sidabrinę Mišių taurę). Pašventinimui atvyko arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. Ir štai matome, kad prie V. Urbanavičiaus sukurto nuotabaus altoriaus t. Grigaitis atvežė muliažinę baltai žydrą Nekaltai pradėtosios statulą. Štai ir duotas žodis, štai dvasininkų supratimas.

Trečias atvejis, naujausių laikų – su skulptorės Ksenijos Jaroševaitės sukurta Marija, kurią parapijiečiai privertė pašalinti iš palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios. Tai pavyzdžiai, iš kurių matyti, kas įvyksta, kai mūsų ganytojai – ir klebonai, ir vyskupai – pataikauja bažnytinei bendruomenei, seka paskui lėkštą pageidavimų koncertą.

Po sausio 29 d. BPM surengtos diskusijos apie šiuolaikinį meną mūsų bažnyčiose ir išgirdus kultūros žmonių ryžtingą palankumą išvalyti Lietuvos bažnyčias nuo puošybinių imitacijų bei sakralinių trafaretų norisi pasiūlyti Vyskupų konferencijai konkretų planą ir struktūrą, kaip būtų atliekamas aiškinamasis darbas bažnytinėms bendruomenėms, kaip ir kur būtų išryškinami vertingieji bažnytinio paveldo objektai. 30 laisvės metų yra pakankamas laikas parodyti sau, visuomenei ir Dievui, kad mums ne vis vien, kokios mūsų šventyklos, ir kad šiuolaikinėje Bažnyčioje pasauliečiai yra visavertė ir atsakinga religinės bendruomenės dalis.

Vaidotas Žukas „Prisikėlęs Kristus“ (1995 m., freska, 200 x 200 cm). Šv. Bonifaco koplyčia, Lauterbachas, Vokietija.