Jėzus ir jo mokiniai priplaukė ežero krantą Geraziečių krašte. Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras. Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti. Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sudaužydavo grandines, nusitraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti. Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis.
    Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė priešais ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau reikia iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Dėl Dievo, maldauju, nekankink manęs!“ Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“ Jėzus dar paklausė: „O kaip tu vadiniesi?“ Ji atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug“. Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto.
    Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė banda kiaulių. Dvasios ėmė prašytis: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“ Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere.
    Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią apie įvykį mieste ir kaimuose. Žmonės išėjo pasižiūrėti, kas atsitiko. Jie ateina prie Jėzaus, mato demonų apsėstąjį – tą, kuris buvo turėjęs Legioną,– apsirengusį ir sveiko proto, ir juos paėmė baimė. Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules. Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų pasišalinti iš jų krašto.
    Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo, bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“. Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Evangelijos komentaro autorius - kun. Vytautas Sadauskas SJ

Evangelijoje Jėzus išvaduoja piktosios dvasios apsėstą vyrą. Tai įvyksta netoli Genezareto ežero. Panašią širdies apvalymo procedūrą Jėzus nori atlikti ir mūsų gyvenime, ten, kur mes esame.

Dievas mus sukūrė pagal savo paveikslą. Kokia gi dar kita idėja galėtų mus labiau išaukštinti? Pasirodo, savo žmogiškąjį orumą galime dar labiau išryškinti tikėdami, kad esame Dievo šventovės, nes mumyse gyvena Dievo Dvasia. Taip tvirtina apaštalas Paulius. Taigi Jėzus ateina į mūsų pasaulį ir mato, kad tikroji Dievo šventovė – mūsų širdis yra pripildyta kenksmingų ir mus žeminančių dalykų, kurie nėra iš Dievo. Jis pastebi, kad garbingiausią vieną mūsų širdyje užima puikybė, pavydas, rajumas, gašlumas ir panašūs dalykai. Mus užvaldo troškimai, kuriems pasipriešinti yra labai sunku. Trokštame turto, siekiame garbės, vaikomės malonumų. Šios jėgos diktuoja mūsų gyvenimo būdą. Kristus nori viską pakeisti. Jis trokšta nuversti neteisėtą mūsų širdies šeimininką ir pats užimti jo vietą.

Amerikiečių vyskpupas Fultonas J. Sheenas rašo apie Kristaus nepaprastą galią. Jeigu iš tiesų leistume jam užimti centrinę vietą savo gyvenime, jis bematant išsklaidytų visus tuos dalykus, kuriems nepriklauso būti centre, ir perkeltų juos į jiems priklausančią vietą.

Taigi paties Dievo jėga ateina į mūsų širdis, kai atsiveriame jam. Tik jis gali mus apvalyti, parengti mūsų širdyje tinkamą būstą sau ir visu didingumu leisti pajusti savo žmogiškąjį orumą.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai