Choreografė, režisierė, šokio teatro „Judesio erdvė“ Laura Geraščenko. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Ar aš galėčiau „išnešti“ tą nepaaiškinamą šviesą ir skaidrumą, jeigu neturėčiau asmeninio santykio su Kristumi savo gyvenime? Kokia tada aš būčiau ir ką transliuočiau aplinkiniams?“ – pokalbio metu savęs klausė LAURA GERAŠČENKO. Choreografė, režisierė, šokio teatro „Judesio erdvė“ įkūrėja atvirai pasakoja apie asmenines patirtis ne tik mokantis stebėti gyvenimą iš naujo save atrandant. Moteris tvirtai įsitikinusi, kad tikėjimas Dievu – jos viso gyvenimo ir kūrybos pamatas. 

Savęs paieškos

Paklausus, kodėl ir kada atsirado poreikis giliau pažvelgti į savo vidų, choreografė teigia, kad ypatingo lūžio taško nebuvo, tačiau pirmosios ieškojimų užuomazgos buvo jaučiamos jau ankstyvoje vaikystėje.

„Prieš gerus pusę metų prisiminiau, kad dar mokykloje, besimokydama penktoje, gal šeštoje klasėje, rašydavau eilėraščius ir kurdavau pasakas. Susivokiau, kad visiškai buvau tai pamiršusi. O juk žinome, kad vaikai per ankstyvos kūrybos pradžią dažnai net patys to nesuprasdami bando perteikti savo įvairius išgyvenimus, kartais net išspręsti tam tikrų psichologinių traumų padarinius. Tai, manau, savęs paieškos prasidėjo dar vaikystėje. Tik, žinoma, pati gal neįvardijau to kaip gilinimosi į save. O jeigu reikėtų primygtinai įvilkti į konkretų laiką, kai pradėjau sąmoningai suvokti tam tikrus dalykus kaip savęs ieškojimus, tai galbūt visa tai prasidėjo prieš kokius septynerius metus“, – pasakojo L. Geraščenko. 

Stebėjimas ir mokymasis

Tačiau režisierė akcentuoja, kad konkrečiai šiuo metu jos gyvenime labiau vyksta mokymosi ir stebėjimo procesai nei savęs paieškos: „Mokausi būti čia ir dabar, leisti sau būti apskritai ir stebėti tai, kas vyksta su manimi ir aplinkoje. Stebėti, kaip priimu ženklus, simbolius, situacijas.“

Menininkė sako, kad anksčiau jos gyvenime kur kas svarbiau būdavo nuolatos kažko siekti ir nepaliaujamai skubėti, tačiau tai, anot moters, ilgainiui nebeteikia nei laimės, nei vidinės pilnatvės.

„Tokie dalykai tarytum uždaro tave į savotišką kalėjimą. O kai pradedame mokytis priimti visus įvykius, supančius mus, tada ateina laisvė. Laisvė išbūti. Net jeigu ir nieko nevyksta, reiškia, jog nieko neveikimas vis vien dėl kažko vyksta“, – savo asmeniniais atradimais dalijosi kūrėja.

Organizatorių nuotrauka

Laikas sau

Moteris teigia, kad šiandien itin svarbu kiekvienam atrasti sau tinkantį būdą sustoti ir skirti sau laiko tiek, kiek iš tikrųjų reikia, nesibaiminant, jog kuriam laikui gali tekti net atsitraukti nuo nuolatinių veiklų, tikslų siekimo. „Mano vienas pažįstamas sako, jog jam užteka daugmaž vieną valandą išvažiuoti ir viskas tarytum „perikrauna“ iš naujo. O man, mano tempu dirbant, to neužtenka. Man itin svarbu pabūti gamtoje, kur aiškiai galiu matyti dangaus, medžio, oro ir visų keturių stichijų harmoniją. Ir labai gerai jaučiu, kad negaliu sau limituoti laiko. Tai kelia dar didesnį stresą. Todėl, norėdama atsiriboti nuo savo visų vidinių kritikų, privalau pasitraukti iš veiklos ir pasakyti sau, kad pasaulis nesugrius. O pasirūpinti savimi yra būtina. Tiesiog kiekvienam reikia sustoti ir pažiūrėti į save.“

Stereotipai

L. Geraščenko paklausus, kaip, jos manymu, moteriškumas susijęs su šiuolaikiniu „supermamų“ ir „tobulai“ atrodančių žmonų kultu, moteris akcentuoja, kad itin svarbu nepasiklysti tarp visuomenės primetamų ir mūsų pačių susikurtų taisyklių. „Kas pasakė, kad būtinai reikia būti supermama arba nuolat stengtis būti patraukli savo vyrui? Ar tai nėra to, mano vadinamojo, vidinio kritiko diktuojamos taisyklės pačiai sau, kad esi kažkokia nepakankama kaip moteris? Aišku, yra įvairių vyrų. Yra tokių, kuriems itin svarbu, kaip vizualiai atrodo jo moteris, ir dar svarbiau, kad ji atrodytų kaip lėlė arba kažkoks trofėjus. Tokiu atveju gauname dvigubą „miksą“ – ir vyras kelia tokius reikalavimus, ir moteris pati iš savęs nuolatos reikalauja. Tada ir atsiranda stereotipai. Bet jeigu tarp vyro ir moters yra gyvas santykis, o vyras nuoširdžiai rodo savo meilę, tai kodėl moteris vis tiek stengiasi būti kažkokia kitokia, nei yra iš tiesų? Vadinasi, mes vėl susiduriame su paprasčiausiu savęs nepriėmimu“, – teigė menininkė. 

„O dėl „supermamos“ statuso visuomenėje, manau, kad mes pačios save apribojome taisyklėmis. Todėl nebelabai žinome, kaip iš to išlipti“, – pasakojo režisierė. Anot choreografės, labai svarbu, kad mamos apskritai daugiau nuoširdžiai viena kitą pakaikytų. „Yra daug įvairiausių internetinių forumų, kuriuose tarytum galima atrasti tą paramą. Tačiau kyla klausimas, ar šie dalykai interneto erdvėje kuriasi iš nuoširdžios bendrystės ir noro dalintis, ar tik dėl bandymo pasirodyti kitiems, kokia nuostabi ir neklystanti mama esu?“ – pamąstymais dalijosi L. Geraščenko. Menininkės teigimu, toks moterų elgesys yra susijęs su nemokėjimu savęs įvertinti, didžiuliu noru būti patvirtintai ir baime būti tokiai, kokia esi. „Labai svarbu kalbėti apie tai, ko aš bijau, ir nebijoti kitų nuomonės. Kai priimsime save su visais savo skausmais, sužeidimais bei netobulumais ir leisime sau būti tokioms, tada galėsime priimti ir aplinką“, – įsitikinusi kūrėja.

Moteriškumas

Paklausus choreografės, kas jai yra moteriškumas, L. Geraščenko teigia, kad šią sąvoką pirmiausia pajaučia vidumi. Tačiau labiausiai šį žodį kūrėjai atspindi moters vidinės savybės. „Moteriškumas, mano nuomone – tai yra švelnumas, trapumas, vidinis elegantiškumas. Apskritai man moteriškumas siejasi su tuo, kas slypi viduje. Nes juk išorėje mes galime turėti daug vaidmenų ir visaip atrodyti, kas dažnai tampa ne tik ne moteriška bet ir vulgaru“, – kalbėjo režisierė. Tačiau L. Geraščenko įsitikinusi, kad vyro vaidmuo ir tai, kaip moterys jį priima, taip pat yra svarbus aspektas moteriškumo kontekste. „Manau, jog tam, kad moteris galėtų jaustis moteriška, reikia leisti vyrams būti vyriškiems. Man labai gražu, kai vyras rūpinasi savo moterimi, o moteris leidžia ja pasirūpinti, leidžia apgaubti ją tuo vidiniu santykiu“, – teigė menininkė. 

„Mano moteriškumas pradėjo skleistis savaime, tam tikru gyvenimo laikotarpiu. Ypač tai pajutau gimus pirmajam vaikui. O iki tol save suvokiau kaip mergaitę, vėliau kaip žmoną, paskui tapau mama ir tik po to – moterimi. Labai įdomus tas mano virsmas. Visiškai sąmoningai ir realiai suvokiau save kaip moterį tikriausiai prieš kokius metus. Aišku, turiu omeny ne lytį, kalbu apie motriškumo suvokimą kaip apie kitą gyvenimo etapą“, – apie moteriškumo paieškas pasakojo režisierė. 

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kūryba ir tikėjimas

Akcentuodama būtinybę sustoti ir įsiklausyti į save, L. Geraščenko teigia, kad savo kūryba siekia žmonėms suteikti kuo daugiau šviesos ir ramybės. „Viena iš teatro misijų yra atspindėti tam tikrus visuomenės įvykius ir kiekvieno iš mūsų emocijas. Todėl aš, kaip režisierė, noriu scenoje kalbėti apie sunkius dalykus. Nes man tai yra savotiškas emocinio, psichologinio ir dvasinio gijimo procesas. Tačiau noriu tai daryti su šviesa ir viltimi. Ir todėl dažnai susiduriu su tikėjimo klausimu – ar aš galėčiau „nešti“ tą nepaaiškinamą šviesą ir skaidrumą, jeigu neturėčiau asmeninio santykio su Kristumi savo gyvenime? Kokia tada būčiau ir ką transliuočiau aplinkiniams?“ – svarstė menininkė.

„Mano pamatas, ryšys ir santykis yra Dievas. Ne tas Dievas, kuris įvardijamas kaip visata ar kažkoks absoliutas, o konkretus santykis su Kristumi. Ir man tai yra svarbiausia. Aš labai gerai žinau, kad mano gyvenimas čia, šioje žemėje, vieną dieną baigsis ir neliks nei manęs pačios, nei to, ką aš dariau ar veikiau. Ir būtent tikėjimas man suteikia galimybę visiškai kitaip priimti kritiką ir matyti tam tikras situacijas. Aš žinau, kad viskas yra laikina“, – kalbėjo moteris.

Tačiau menininkė neslepia, jog gyvenime būta ir sunkių momentų, kurie privertė suabejoti savo tikėjimu.

„Nesakyčiau, kad tikėjimas negali susvyruoti. Žinoma, dažnai žmonės jaučia baimę prisipažinti, jog nebetiki. Tačiau aš matau to malonę ir paprasčiausią ėjimą per tam tikrus gyvenimo ir savo asmenybės paieškos etapus, kad vėl sustiprėčiau, kad nukristų viskas, kas netikra, ir pasiliktų tik tai, kas tikra. Anksčiau aš bijodavau pykti, svarstydavau, kaip aš galiu pykti ant Dievo. Tačiau pastarais pusmetis buvo itin sunkus. Ir po šitiek metų aš pagaliau išdrįsau pasakyti: „Dieve, aš pykstu ant tavęs. Pykstu. Ir net labai pykstu. Ir apskritai, jei mano viso gyvenimo misija yra kentėti, tai pasakyk man. Aš priimsiu tai, kad esu sukurta kentėti. Kodėl tu taip darai? Čia tokia tavo meilė?“ Ir kai aš išdrįsau būti savimi ir nebeapsimetinėti, tada Dievas pradėjo kalbėtis su manimi ženklais. Ir tada atėjo dar vienas suvokimas, kad jis, Dievas, nebaudžia ir nepasmerkia, o myli tokį, koks esi, su visais tavo nukritimais, nuklydimais. Ir net jeigu aš supykau ir pradėjau manyti, kad Dievo man nebereikia – jis vis tiek myli. Ir tokio saugaus santykio aš nesu su niekuo ir niekur patyrusi. O mes esame tik žmonės. Ir mes klystame“, – įsitikinusi L. Geraščenko.

Baimės

Paklausta, kokių baimių turi, kūrėja prisipažįsta, kad anksčiau bijojo būti atstumta ir nepriimta. „Darbo sferoje labiausiai baugindavo tai, jog kolegos gali palikti“, – pasakojo moteris. Tačiau ilgainiui režisierė suprato, kad kiekvienas žmogus yra laisvas, todėl ir rinktis – pasilikti ar išeiti – gali laisvai. Menininkė sako, jog atėjus šiam, atrodytų, paprastam suvokimui, dingo ir baimė. Šiandien režisierė visiškai kitaip žiūri į gyvenimą ir vertina kasdienes situacijas. „Net jei ir visiškai niekas nebevyktų, nebeliktų kolegų ar baigtųsi mano karjera, tai tereikštų viena – šis etapas praėjo ir dabar ateis kažkoks kitas. O galbūt ir nieko nebuvimo etapas. Juk kai išsikeliame labai didelius lūkesčius ir nevyksta viskas taip, kaip norime, kyla nusivylimas ir nuoskauda. Bet kai priimsime, jog tai vyksta dėl to, kad taip tiesiog turi vykti, tada viskas transformuosis“, – kalbėjo choreografė. Anot kūrėjos, taip pat labai svarbu išmokti gyventi neturint lūkesčių. „Aišku, kiekvienas galime turėti kažkokių norų ir siekų, bet suvokti, kad nebūtinai taip ir įvyks. Ir tame žinojime ir suvokime yra laisvė.“


Savęs paieškos režisierei svarbios ne tik asmeniniam augimui ir tobulėjimui. Patiriamomis emocijomis ir atradimais menininkė dalijasi ir su žiūrovais. Jau greitai Lietuvos didžiųjų miestų teatro scenose pasirodys gyvos muzikos ir šokio spektaklis apie kančią, jos prasmę ir kelionę į vidinę laisvę „LibertaTEM“.