Jėzui persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.
    Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės.
    O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'“
    Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.
    Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną.
    Jis ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo.
    Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Evangelijos skaitinio komentaro autorius - kun. Vytautas Sadauskas SJ

Evangelijoje Jėzus atsiliepia į sinagogos vyresniojo prašymą pagydyti jo dukrelę. Kai Jėzus pasiekia susirūpinusio žmogaus namus, dukrelė jau yra mirusi. Jis įsako mergaitei keltis ir ji ima vaikščioti. Visi nepaprastai stebisi tuo, kad įvyko. Šis Jėzaus stebuklas reiškė, kad Dievo karalystė iš tiesų yra tarp žmonių.

Kai Jėzus pradėjo savo viešąją veiklą, jis ėmė skelbti Gerąją Naujieną apie Dievo karalystę. Jis žmonėms aiškino, kad naujas Dievo pasaulis beldžiasi į senąjį per jo žodžius ir darbus. Per jo asmenį Dievas pradeda naują kūrybą, todėl viskas keičiasi iš pagrindų. Jo meilės ir romumo, religinių institucijų ir fariziejų kritika, išgydymų ir mokymų dėka atsiskleidžia naujo pasaulio vertybės – pasaulio, kuriame mažiausias yra didžiausias, vargšas yra turtingas, paskutinysis yra pirmas. Tikra revoliucija.

Šis naujas Dievo pasaulis neišvengiamai žadino ir žadina galingųjų priešiškumą. Savo tarnystės apogėjuje Jėzus susidūrė su išdavyste, atmetimu, smurtu, korupcija, neapykanta. Tokiais būdais buvo ir yra tvarkomi pasaulio reikalai. Su tokiu prišiškumu ir veikimo būdu mes irgi susiduriame. T. Malick filmas „Paslėptas gyvenimas“ pasakoja apie Austrijos ūkininką, kuris atsisakė prisiekti naciams ir, kaip Kristus, liko ištikimas sąžinei, kentėjo ir mirė kankinio mirtimi. Šeima neteko tėvo: liko žmona su trimis mažomis mergaitėmis. Tačiau ta galia, kuri sklido iš jo gyvenimo pavyzdžio, įkvėpė ir gydė kitus, kaip evangelijoje kraujoplūdžiu sergančią moterį prisilietusią prie Jėzaus drabužio. 

Netgi tada, kai tamsa užgula, prislegia, dusina turėtume neprarasti vilties, nes Šventosios Dvasios galia pranoksta ir įveikia tamsą.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai