Asociatyvi Cathopic.com nuotrauka

Šio mėnesio pradžioje dirbtinai sukeltas skandalas dėl kardinolo Roberto Sarah knygos apie kunigiškąjį celibatą (skyrių parašęs popiežius emeritas Benediktas XVI prašė neįvardinti jo bendraautoriumi) vėl parodė ne vien katalikų poliarizaciją, bet ir neblėstantį susidomėjimą šia tema.

Spalio mėnesį vykęs Amazonijos sinodas rekomendavo popiežiui leisti konkrečiame regione teikti kunigystės šventimus vedusiems vyrams (viri probati). Manoma, kad vasarį turėtų pasirodyti popiežiaus Pranciškaus parengtas dokumentas, kuriame būtų svarstoma ir ši galimybė.

Nors celibato istorinės ir teologinės priežastys yra išsamiai išnagrinėtos ir laisvai prieinamos, tačiau viešoje erdvėje dažniausiai pasitenkinama mitais nei tiesa: esą celibatas išrastas tik XII amžiuje kaip kunigų drausminimo priemonė ir galios didinimas, celibatas žaloja psichologiją bei skatina įvairius nukrypimus, dėl celibato stokojama pašaukimų į kunigystę.

Kas iš tiesų yra celibatas? Pirmiausia turėtume pasidomėti, ką šis terminas reiškia: lotyniškas terminas caelibatus, kildinamas iš žodžio caelebs, kuris reiškia „nesusituokęs vyras“. Nieko mistiško, tiesa ? Panašiai ir su celibato istorija.

Nuo galimybės iki būtinybės

„O vyskupas turi būti nepeiktinas: tik kartą vedęs, blaivus, protingas, padorus, svetingas, gebąs mokyti“ (1Tim 3, 2), – taip apie 67 m. apaštalas Paulius rašė savo mokiniui Timotiejui, aptardamas Bažnyčios reikalavimus bendruomenių vadovams: vyskupams, presbiteriams bei diakonams. Ši citata mėgstama tų, kurie sako, kad celibatas yra popiežiaus išradimas. Tiesa, Jėzus neįsakė savo mokiniams laikytis celibato ir nepaliko nustatytų taisyklių, kaip ir daugybės kitų dalykų, nes pati Bažnyčia, kurioje Jis yra iki laikų pabaigos, turėjo atpažinti, apmąstyti ir pritaikyti Viešpaties mokymą konkrečioje epochoje ir situacijoje. Evangelistas Jonas puikiai įvardino šią Mokytojo išmintį: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti“ (Jn 16, 12–13).

I–III a. Bažnyčioje vedusiųjų kunigystė buvo įprastas dalykas. Tačiau kartu buvo mokoma, kad verta dvasininkams neturėti lytinių santykių santuokoje, idant taip būtų laisvi kūnu ir dvasia šlovinti Viešpatį bei tarnauti Jam prie šventojo altoriaus. Daugybė vyskupų buvo nevedę, pavyzdžiui, šv. Ignotas Antiochietis, šv. Polikarpas Smirnietis.

Ilgainiui, Bažnyčioje atsiradus asketiniam dykumos vienuolių sąjūdžiui ir iškėlus mergeliškumą kaip tobulą šventumo idėją, suprasta, kad santuoka ir kunigo pašaukimas nebūtinai suderinami. III a. pradžios Sirijos Bažnyčios kanonai Didascalia Apostolorum (Apaštalų mokymas) nurodo, kad vyskupas turi susilaikyti nuo lytinių santykių su žmona, kuomet vaikai jau užaugę.

Elvyros sinodo Ispanijoje (apie 304 m.) 33 kanonas teigia, kad vyskupai, kunigai, diakonai bei kiti žemesniųjų šventimų dvasininkai turi susilaikyti nuo lytinių santykių su žmona bei vaikų pradėjimo. Kas to nesilaikys, turi būti pašalintas iš dvasininkijos luomo. Panašų mokymą pakartoja ir vėlesni V–VI a. vyskupų sinodai.

Rytų Bažnyčiai ypač svarbus yra 692 m. vykęs Trulio sinodas, nustatęs, kad vyskupas privalo būti nevedęs, o kiti dvasininkai gali vesti tik iki šventimų ir tik vieną kartą. Ši praktika Bizantiškos tradicijos krikščionybėje galioja iki šių dienų.

Vakarų Bažnyčioje ilgą laiką egzistavo abi kunigystės formos – tiek celibatinė, tiek santuokinė. Pastaroji buvo viena iš priežasčių, sukėlusių IX–XI a. moralinę krizę Bažnyčioje. Daugybė kunigų ir vyskupų gyveno ne tik su savo žmonomis, bet ir sugyventinėmis bei meilužėmis. Parapijų ir vyskupijų turtas neretai pereidavo į vyskupo ar kunigo vaikų ar anūkų rankas, sakramentai bei su jais susijusios privilegijos buvo tapusios pelningu verslu.

Kaip atsakas į panašius piktnaudžiavimus kilo vadinamoji grigališkoji reforma, siejama su popiežiumi Grigaliumi VII (1073–1085 m.) ir jo rėmėjais. Buvo siekta išlaisvinti Bažnyčią iš valdovų įtakos bei atkurti dvasininkijos moralinį autoritetą. Popiežius siekė, kad celibatas taptų nebe pasirinkimu, o prievole. Tačiau Grigalius VII neišleido jokios bulės, padarančios celibatą privalomą, kaip kartais įsivaizduojama. Priešingai, jo reformos susilaukė aršaus supasaulėjusios dvasininkijos pasipriešinimo ir tik Laterano I bei II susirinkimai (1123 ir 1139 m.) pasiekė, kad celibatinė kunigystė būtų vienintelis teisėtas pasirinkimas.

Asociatyvi EPA nuotrauka

Viešpats yra jų paveldas – biblinis celibato pagrindas

Istorija atskleidžia vienokio ar kitokio reiškinio vystymąsi, tačiau neretai užmirštami giluminiai veiksniai. Galima klausti, kas nutiko, kad ilgainiui Bažnyčia ėmė siekti, kad jos įšventintieji tarnai susisaistytų celibato įstatymu? Negi išorinės priežastys, kaip jas vardina celibato priešininkai, tokios kaip klerikalizmo augimas, klusnumo diktatūra, galėjo įtikinti atsisakyti santuokinio gyvenimo, kuris žmogui yra natūralus siekinys. Turėtų būti kažkas daugiau.

Celibatinio pašaukimo turinio ir prasmės reikia ieškoti Šventajame Rašte. Senojo Testamento kunigystėje levitų giminė buvo vienintelė, neturėjusi savo paveldo Pažadėtoje Žemėje: „Neturėsi žemės paveldo jų krašte, tarp jų tu neturėsi dalies. Aš būsiu tavo dalis ir paveldas Izraelyje“ (Sk 18, 20), todėl kitos Izraelio giminės turėjo išlaikyti levitus. Ilgainiui Bažnyčia šiame tekste atpažino savo kunigystės ypatumą – neturėti dalies šiame pasaulyje (žmona, vaikai, nuosavybė) ir priklausyti vien tik Viešpačiui.

Nors Senosios Sandoros kunigystė nebuvo celibatinė, tačiau kunigai tomis dienomis, kai jiems tekdavo atlikti aukojimus, turėdavo susilaikyti nuo lytinių santykių. Kristaus laikais gyvavusi esenų bendruomenė jau pažinojo celibato praktiką ir vertę.

Naujosios Sandoros mokymas, kurį skelbė Viešpats Jėzus, rėmėsi principu „daugiau nei įprasta“, t. y. pranokti tai, kas žmogiškai laikoma suprantamu dalyku. Visas Kalno pamokslas kviečia siekti daugiau: ne tik nežudyti, bet ir nekeikti; ne tik nesvetimauti, bet ir geidulingai nežvelgti; ne tik mylėti artimą, bet dar labiau mylėti priešą. Kalbėdamas apie santuoką, Jėzus, viena vertus, gina jos kilnumą (skyrybų nebuvo Dievo planuose), kita vertus, primena, kad santuoka skirta tik žemėje, o aname pasaulyje nei ves, nei tekės. Galiausiai Viešpats paragina tuos, kuriems duoda išmanyti, siekti daugiau – skaistumo dėl dangaus karalystės: „Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano“ (Mt 19, 12). Sekdama šio mokymu, Bažnyčia nuo pat pradžių ypač vertino mergeliškumo dovaną – tuos vyrus bei moteris, kurie pasirinko Dievo karalystės būseną jau čia, žemėje. Netrukus buvo suprasta, kad ir kunigystė yra kviečiama būti mergeliška, kaip tinkamiausias ženklas pasauliui.

Nors Jėzus neliepė apaštalams bei mokiniams laikytis celibato, tačiau neturime duomenų, kad pasekę Mokytoją jie būtų ir toliau gyvenę su savo žmonomis. Apaštalas Jonas ir apaštalas Paulius tikrai buvo pasirinkę eunuchų dėl dangaus karalystės pašaukimą. Savo laiškuose Paulius ragina tikinčiuosius verčiau rinktis gyventi be santuokos, nes tai leidžia labiau tarnauti Viešpačiui: „Nesusituokusiems ir našlėms aš sakau: jie gerai padarys, pasilikdami tokie kaip aš. Bet jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Verčiau tuoktis negu degti“ (1 Kor 7, 8–9). „Aš norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs“ (1 Kor 7, 32–34).

Asociatyvi Cathopic.com nuotrauka

Tikrasis celibato kaltininkas

Kas vis dėlto yra pagrindinis celibato idėjos autorius ir kaltininkas? Gal ankstyvosios Bažnyčios vyskupai ir mokytojai, per daug aukštinę mergeliškumą ir nuvertinę santuoką bei lytinius santykius? Gal popiežius Grigalius VII, troškęs, kad kunigai būtų kaip vienuoliai, neturintys saitų su pasaulio reikalais? Tikriausiai ne. Yra vienintelis kaltininkas – Jėzus Kristus ir Jo įkurtoji Bažnyčia.

Jėzus buvo pirmasis Kunigas, kuris pasirinko celibatą: tapo eunuchu dėl dangaus karalystės. Tai vienintelė ir rimčiausia priežastis celibatinei kunigystei – tobulas sekimas Kristumi. Visos kitos teorinės bei praktinės celibato naudos išplaukia iš šiosios.

Katalikiškoje kunigystės sampratoje kunigas nėra vien bendruomenės vadovas (kaip protestantų bendrijose) ar religinių apeigų atlikėjas (kokiu jį laiko pasaulis), bet pirmiausia kitas Kristus (kai teikia sakramentus). Nesuklysime teigdami, jog iš tiesų yra tik vienas tikras Amžinasis ir Vyriausiasis Kunigas – mūsų Viešpats Jėzus. Katalikų kunigai kviečiami būti nesusituokę, nes toks buvo Kristus, kurio kunigystės atspindžiai jie yra.

Kam skambina varpai? Celibato ateitis

Vatikano II susirinkimo kvietimas atnaujinti Bažnyčią katalikų tarpe iškėlė diskusijas apie celibato prasmę modernioje visuomenėje, buvo tikimasi, kad celibato bus atsisakyta ar bent jis bus laisvai pasirenkamas. Tačiau popiežius Paulius VI savo enciklikoje Sacerdotalis caelibatus (1967 m.) dar kartą patvirtino ilgametę Bažnyčios praktiką, kviesdamas atrasti celibato vertę. Panašiai kunigiškojo celibato atveju pasisakė ir kiti popiežiai, neišskiriant nei dabartinio pontifiko Pranciškaus, kuris kelis kartus nedviprasmiškai leido suprasti, kad jis nebus tas, kuris panaikins celibatą.

Kokia celibato ateitis? Amazonijos sinodas atskleidė, kad yra stiprus troškimas atgaivinti ankstyvosios Bažnyčios praktiką, kai kartu gyvavo ir vedusiųjų, ir nesusituokusiųjų kunigystė. Ar šiai vizijai bus lemta išsipildyti bent kai kuriuose regionuose, parodys popiežiaus dokumentas. Kokius nutarimus priims Vokietijos Bažnyčioje pradedamas naujas sinodinis kelias ? Ne paslaptis, kad būtent iš čia kyla progresyviausios idėjos.

Kad ir kaip būtų, diskusija dėl celibato neša ir pozityvių vaisių – naujų ir vaisingų svarstymų apie kunigiškojo celibato vertę ir prasmę. Kaip popiežius Pranciškus pažymėjo, celibatas išlieka brangi dovana, kurią verta saugoti. Gyvename epochoje po seksualinės revoliucijos, kai lytiniai santykiai tapo atsieti ne tik nuo prokreacijos, bet ir santuokinės ištikimybės ir laikomi gyvenimo būdu. Taigi asmuo, atsisakantis ne tik santuokos, bet ir sekso, yra papiktinimo ženklas ir geriausia evangelizacinė priemonė šiais laikais. Tai puikiausias liudijimas, kad mūsų pašaukimas yra daug didesnis, nei tik smaguriauti vienam kitu.

Ar celibatas yra problema? Tik tiems, kurie jo nesilaiko. Kaip neištikimybės atveju kalta ne santuoka, o asmuo, kuris sulaužo santuokinę ištikimybę, taip ir celibatas nepraranda savo vertės ir grožio dėl tų, kurie yra neištikimi tam, ką pažadėjo savo šventimų dieną. Tinkama būsimųjų kunigų formacija, skatinanti jų dvasinę ir psichologinę brandą, dvasininkų nuoširdi bendrystė ir tarpusavio palaikymas, galiausiai buvimas su Dievo tauta ir neapsimestinis tarnavimas jai yra geriausi pagalbininkai, atskleidžiantys celibato vaisingumą. Celibatas nėra dogma, jis nėra Viešpaties įsakytas, tačiau tai Viešpaties dovana, kurią Katalikų Bažnyčia turėtų vertinti ir išlaikyti.