Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šeštadieniui, jis pradėjo mokyti sinagogoje.
    Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo.
    O Jėzus jiems tarė: „Tik savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose, taip negerbiamas pranašas“.
    Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Evangelijos skaitinio komentaro autorius - kun. Vytautas Sadauskas SJ

Šios dienos evangelija pasakoja, kad Jėzus parkeliavo į savo gimtąjį miestą Nazaretą. Tačiau Jėzus jiems buvo tik Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis. Nazareto miestelėnus būtų lengva kaltinti už tai, kad atsainiai žiūrėjo į Jėzų. Kaip jie galėjo būti tokie akli ir neatpažinti Mesijo tarp jų? Tačiau kas tomis pačiomis aplinkybėmis nebūtų panašiai reagavęs?

Šis įvykis atskleidžia Dievo Sūnaus „nepaprastą paprastumą“. Jis gyveno tokį paprastą, kuklų, paslėptą gyvenimą, kad galimybė, jog per jį veikia visagalis Dievas daugumai, kurie jį pažinojo, buvo visiškai nepriimtina. Tai ne pirmas kartas išrinktosios tautos istorijoje, kai paprasti Dievo veikimo būdai suglumina jo tautą. Izaijas pranašavo apie kenčiantį Dievo tarną, kuris, prieš atlikdamas didįjį sutaikinimo darbą, užaugs neatpažintas tarp žmonių: „Jis išaugo nelyginant atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis iš sausos žemės. Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome“. (Iz 53, 2). Dievas norėjo, kad jo atpirkimo darbas, žmonijos sutaikinimas ateitų ne iš išorės, bet iš vidaus: mūsų atpirkėjas yra vienas iš mūsų. Popiežius Pranciškus sako: „Jėzus mus išganė ne „iš išorės“, likdamas už mūsų dramos ribų, bet panorėdamas dalytis mūsų gyvenimu“.

Kaip mes žvelgiame į žmones, kurie yra „nepaprastai paprasti“ – savo tėvus, seseris, brolius? Kokią žinią Dievas per juos neša mums?

Bernardinai.lt