Tai Si­ci­li­jos, ypač Ka­ta­ni­jos, gy­ven­to­jų šven­to­ji. Jie ją va­di­na sau­go­to­ja nuo karš­tos ir grės­min­go srau­to ug­ni­kal­nio la­vos, ku­ri pe­ri­odiš­kai iš­si­ver­žia iš vi­sai ne­to­li mies­to stūk­san­čios Et­nos, ku­rios kon­tū­rai aiš­kiai įsi­rė­žę žyd­ra­me dan­gu­je.

Šio var­do ji iš tie­sų nu­si­pel­nė: pa­sa­ko­ja­ma, kad pra­ėjus ly­giai me­tams po jos mir­ties, - mi­rė kan­ki­na­ma, maždaug 250 me­tais, - Ka­ta­ni­jos mies­tui, ku­ria­me, ma­no­ma, šven­to­ji gi­mė, ki­lo grės­mė stai­giai išsi­veržus ug­ni­kal­niui. Siau­bo ap­im­ti gy­ven­to­jai ėmė šauk­tis jau­no­sios kan­ki­nės už­ta­ri­mo, kad mies­tas bū­tų ap­sau­go­tas nuo be­veik ti­kė­ti­no bai­saus su­nai­ki­ni­mo. Šven­to­ji iš­klau­sė mal­da­vi­mus, ir kait­ri, vi­sa de­gi­nan­ti la­va, tar­si kaž­kie­no pa­lie­pi­mu, su­sto­jo prie mies­to sie­nų. Nuo to lai­ko Si­ci­li­jos gy­ven­to­jai šv. Ago­tos šau­kia­si kas­kart, kai ug­ni­kal­nis pa­bun­da ir sa­vo ug­nies gai­va­lu ima kel­ti grės­mę mies­tui.

Ki­lu­sią iš kil­min­gos ir tur­tin­gos šei­mos Ago­tą ke­lis kar­tus pra­šė te­kė­ti kon­su­las Kvin­cia­nas, pa­go­nis, su­si­ža­vė­jęs ja dėl jos gro­žio. Ta­čiau ji tvir­tai at­si­sa­ky­da­vo te­kė­ti, jos nuo­mo­nės ne­pa­dė­jo pa­keis­ti nei įka­li­ni­mas, nei pa­tys žiau­riau­si kan­ki­ni­mai, ku­rių ėmė­si dėl jos nuo­la­ti­nio at­si­sa­ky­mo įšir­dęs kon­su­las.

Kvin­cia­no šir­dy­je mei­lė vir­to ak­la ne­apy­kan­ta, to­dėl jis Ago­tą pa­že­mi­no pri­vers­da­mas tar­nau­ti pa­go­nių dei­vei Ves­tai, nes ti­kė­jo­si, kad ji at­si­sa­kys krikš­čio­ny­bės. Kaip pa­sa­ko­ja­ma, jis kurs­tė ją nu­si­dė­ti, pa­lie­pęs už­da­ry­ti vie­no­je ka­me­ro­je su są­va­dau­to­ja. Ta­čiau vi­si mė­gi­ni­mai bu­vo be­vai­siai, nes Ago­ta, ti­kė­ji­mo su­stip­rin­ta, vi­sus kan­ki­ni­mus ištver­da­vo ir ste­buk­lin­gai nuo jų ne­nu­ken­tė­da­vo. Ga­liau­siai at­stum­ta­sis ger­bė­jas lie­pė Ago­tą nu­žu­dy­ti, ir ji, šauk­da­ma­si Die­vo, mi­rė de­gi­na­ma ant lė­tos kait­rios ug­nies. Bū­tent dėl šios jos žiau­rios ago­ni­jos žmo­nės ėmė šauk­tis jos už­ta­ri­mo dėl ug­nin­gos la­vos.

šv. Petras ir šv. Agota. Pietro Novelli (1603–1647)

V am­žiu­je po­pie­žius Si­ma­chas de­di­ka­vo jai ba­zi­li­ką Api­jaus ke­ly­je, o jos var­do, įtrauk­to į šv. Mi­šių ka­no­ną, dar ir šian­dien šau­kia­si Pa­ler­mo ir Ka­ta­ni­jos mies­tų, ku­rie var­žo­si dėl tei­sės bū­ti Ago­tos gim­tuo­ju mies­tu, gy­ven­to­jai.

Piero Lazzarin „Naujoji šventųjų knyga“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2011