Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno/Bernardinai.lt nuotrauka

„Tu parašysi apie mus knygą? Vadinsis „Vienuolė ir niūchai?“ – toks klausimas nuskambėjo sesei Juozapai Živilei Mieliauskaitei priklausomybių reabilitacijos institucijoje, kur ji atliko antropologinį tyrimą. Iš jo vienuolė apsigynė magistrą Vytauto Didžiojo universitete. Ji siekė išsiaiškinti, kaip ir kodėl kinta priklausomybę turinčių asmenų identitetas reabilitacijos metu.

Kviečiame skaityti tyrimo metu rašytą dienoraštį, tai, kas liko mokslinio darbo paraštėse. 

Pirma dalisAntra dalisTrečia dalisKetvirta dalis

Priklausomybė dažnai vadinama meilės trūkumo liga – sakoma, kad būtent meilės stygių siekiama užpildyti priklausomybę sukeliančių medžiagų ar procesų vartojimu. Kartais atrodo, kad meilės trūkumas persmelkia visą priklausomo asmens gyvenimą – gyvenimo patirtis papildo dėl priklausomybės patirtas visuomenės, artimųjų atmetimas, taip pat ir negalėjimas priimti ir mylėti savęs, negalinčio įveikti priklausomybės.

Ir nors dažnai kartojama, kad nėra vaistų nuo priklausomybės, kad tai viso gyvenimo liga, neįmanoma iš jos išgyti – Linas buvo įsitikinęs, kad visgi yra vaistai nuo priklausomybės ligos, Dievas yra vaistai. Dažnai teko girdėti, kad būtent santykis su Dievu, asmeninės Dievo meilės patirtis keičia gyvenimą, pirmiausia keičia požiūrį į save kaip „tinkamą“, mylėtiną asmenį. Klaidas sako, supratau, kad Dievas mane myli iš tikrųjų, nes aš esu kitoks, nesu toks kaip visi, esu kažkuo išskirtinis, ir Dievas nori, kad aš toks būčiau, kad gyvenčiau, – papasakojęs savo istoriją, įvardijęs daug sunkių dalykų, pripažinęs bejėgystę, jis atpažįsta, kad yra Dievo jautriai, asmeniškai mylimas, yra Jam ypatingas. Ir suvokimas, patirtis, jog Dievas priima su visa istorija (Mykolas), supaprastina požiūrį į gyvenimą, sumažina siekį kažkam prilygti, įrodyti savo vertę, konkuruoti. Morta pasidalijo, jog labai gera gyventi paprastą gyvenimą su Dievu, nes viską keičia asmeninė Dievo meilė: „Aš mylimukė, aš žinau.“ Dievo meilės patirtis daug dalykų atveria naujai – Monikai daug ką pakeitė suvokimas, jog  Dievas nori matyti mane laimingą, pirmiausia pakeitė nuostatą neigiama prasme kovoti su gyvenimu, būti ne savimi – žinok, pirmą kartą sau patinku.

Dėl priklausomybės ligos nulemto nesaugaus gyvenimo būdo, savęs nekontroliavimo apsvaigimo akimirkomis, vartojamų medžiagų poveikio kūnui ir psichikai, sąsajų su nelegaliai veiklai būdinga terpe ir kitų priežasčių priklausomybė dažnai siejama su mirties nuojauta. Kartais priklausomi asmenys sakosi gyvenantys viršvalandžius (Ąžuolas), mat patys suvokia, jog pagal pasirinktą gyvenimo būdą ir jo pasekmes mes čia visi po 100 kartų turėtume būt mirę (Rytis). Todėl dažnai labai jautriai išgyvena suvokimą, jog gavo iš Dievo dar vieną galimybę gyventi, siekti blaivumo, sveikti, keistis ir kurti gyvenimą. Išgelbėjimo, gyvenimo dovanojimo suvokimas keičia santykį su pačiu gyvenimu, atsiranda prasmė gyventi, nuojauta, jog yra tikslas, kad gyvenimas nėra bevertis. Kaip reflektuoja Rytis: „Kai atsibudau (po to, kai devintą kartą persipjovė venas), galvoju, blemba, vis dėlto Dievas manim patikėjo, nes Dievas man sakydavo vis – nenoriu tavęs pasiimti (nes nepavykdavo nusižudyti).“ Blaivumo periodu išryškėjusių ir suvoktų pavojų akivaizdoje Dievo apsaugojimo, išgelbėjimo patirtis daugeliui darosi nenuneigiama, dažnai argumentuojama, jog pagrindinis Dievo buvimo ir meilės įrodymas yra faktas, jog vis dar yra gyvi. Augustinas sako: „Iš kur žinau, kad Dievas yra?... Aš vis dar gyvas.“ Išgelbėjimo patirtis teikia viltį („Dievo malonė veikia per kiekvieną iš čia esančių – pamatai ant kiek žmogus sužeistas turi vilties gyventi“, Tautvydas), įkvepia ieškoti prasmės, daryti realius apsisprendimus, kad gerėtų gyvenimo kokybė.

Čia Dievo pirštas, kad išgelbėjo nuo tiek mirčių, reiškia, kažkam reikalingas, kažkokia, reiškia, Dievo valia yra, kad, nu, pats išsigelbėčiau nuo savo apsileidimo, nuo savo tokio neblaivaus ir kvailo mąstymo, galbūt sugebėsiu kažkam kitam padėti, tokia mano valia, duota Dievo man. Už tai, kad kiekvienas išsigelbėjęs žmogus, jisai turi galimybę padėt kažkokiam kitam. (Ąžuolas)

Pasakodami apie vartojimo periodą reabilitantai akcentuodavo prasmės neturėjimą, tuštumos jausmą, troškimą mirti – interviu metu dažnai buvo įvardijama, jog toks požiūris būtent dėl tikėjimo patirties pasikeitė į troškimą gyventi, patirti gyvenimą, jo kokybę. Vis naujai kartojama, kad tą Dievo meilės dovaną trokštama panaudoti, o gyvenimą kaip dovaną padovanoti kitiems, praleisti prasmingai.

Bus daugiau