Banksio (Banksy) freskos ant sienos Doveryje, Anglijoje, fragmentas. EPA nuotrauka

Europoje ir anapus Atlanto eksportuojamas konfliktas tarp tautos ir globalaus, liberalaus elito pagaliau davė savo vaisių. Nors nuo referendumo praėjo daugiau nei treji metai, Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos atrodė netikėtas. Sausio 31-oji – išstojimo diena – daliai žmonių tapo neišvengiama pabaiga, kitiems – švente.

Vienas pagrindinių prie šių skyrybų atvedusių argumentų – politinė galia. Kaip skelbė Brexit‘o šalininkų kampanija – pasitraukimas iš ES būtinas, siekiant sugrąžinti prarastą politinę galią Britanijos žmonėms. Tai, esą, buvo siekis grąžinti prasmę pačiai politikai. Kalbėta apie tai, kad Sąjunga per beveik pusę amžiaus bendro gyvenimo pavirto biurokratiniu monstru, kurio girnose pasimeta bet kokia subjektyvi piliečių valia.

Būtina pabrėžti, kad tai iš esmės klaidingas argumentas – Europos bendriją sudaro prie jos prisijungusios šalys, o tai, kad Europos institucijos užsiima „nežinia kuo, tik ne tuo, kas svarbu man“, yra labiau bendro domėjimosi politika nuosmukio simptomas nei „Briuselio sąmokslas“. Pats Brexit‘as rodo, kad piliečių valia ne tik nugali „Briuselio diktatą“, bet ir turi įtakos visos Europos tolesniam likimui.

Visgi galima suprasti, kodėl argumentai už pasitraukimą įtikino žmones – tai reakcija į bendrą politiškumo krizę. Tvyrantis nuolatinės kaitos ir kontrolės praradimo pojūtis kartu su sparčiomis socialinėmis ir kultūros kaitos tendencijomis „galios atgavimo“ motyvą padarė vaisinga politine strategija. Visgi „mes“ versus „jie“ politika, pagrįsta galios „perkėlimu“ ir „atsiėmimu“, atrodo gana trumparegiška. Bent tiek reikia pasakyti tiems, kam Britanijos ir ES skyrybos atrodo pozityvus politiniamo mąstymo ir politinės praktikos pokytis. Jūs klystate.

Teksto autorė Simona Merkinaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Immanuelis Kantas, filosofas, beveik visą gyvenimą praleidęs Karaliaučiuje, pasižymėjo neįtikėtinai globaliu mąstymu, kalbėdamas apie taikos sąjungą, jis iš esmės paklojo pamatus tam, kas yra Europos bendradarbiavimo erdvė.  

„Taikos būklė tarp žmonių, gyvenančių kaimynystėje, nėra gamtinė būklė, – savo žymiajame kūrinyje „Į amžinąją taikąrašo I. Kantas. – Vadinasi, taikos būklė turi būti įsteigta.“ Europos bendradarbiavimo erdvė pradėta kurti po Antrojo pasaulinio karo. Europos Sąjunga, jos pradžios istorija, reprezentuoja tam tikrą suvokimą, kad taika įmanoma ne vien status quo pagrindu, kai valstybės nesikiša viena į kitos reikalus, bet kai jos bendrai ieško sprendimų ir atsakymų į iššūkius, peržengiančius valstybių sienas.  

Toliau I. Kantas apmąsto sąlygas, kuriomis įmanoma tvari, t. y. amžinai besitęsianti, taika: valstybės (respublikinę) bei tarptautinę (valstybių federaciją) santvarkas, kurios yra taikos sąjungos garantai. Viena svarbiausių taikos prielaidų – veikti pagal politinį principą: „Elkis taip, kad galėtum panorėti, idant tavo maksima taptų visuotiniu dėsniu (o tikslas tebūna bet koks).“ Čia autorius prideda savo žymiąją pastabą, kad iš esmės taikiai gali sugyventi netgi velniai, tačiau jie niekada negalės sukurti tvarios, ilgalaikės taikos ir bendradarbiavimo sąjungos. Tarp velnių sutartis gyvuotų tik tiek, kiek ji teiktų jiems naudos ar sutaptų su jų siekiamais tikslais (ar jiems neprieštarautų). Įsipareigojimas taikos sąjungai, teigia I. Kantas, reiškia tiesioginį pareigos suvokimą, sąžiningumą ir atvirumą, nekreipiant dėmesio į padarinius mums patiems. Tai reiškia, kad, įsipareigoję taikos sąjungai, turime siekti ją išlaikyti, net jei tai reiškia tam tikrus politinio intereso nuostolius. Paprastai kalbant, I. Kantas jautė, kad tvari santvarka neįmanoma be politinio mąstymo, kuris atspirties ieško idėjose ir principuose; kad esama skirtumo tarp politikos, kurios objektas yra teisingumas bei taika, ir politikos, kuri pagrįsta savo intereso iškėlimu. Pastaroji negali būti tvarios sąjungos ir ilgalaikės taikos pagrindu. Būtent ši perspektyva leidžia suprasti, kodėl Brexit‘as yra trumparegiškos politikos rezultatas, ir džiaugsmas dėl politikos atsinaujinimo yra mažai pagrįstas.

Londonas. EPA nuotrauka

Brexit‘as sulaukė nemažai rėmėjų už Didžiosios Britanijos ribų, nes jis simbolizuoja tautos intereso grąžinimą į politikos darbotvarkę. Paradoksalu, kad „mes“ versus „jie“ retorika, dažnai girdima iš žmonių, kurie kalba apie susvetimėjimą, solidarumo stoką, individualizmą (visų šių dalykų reprezentavimas jų akyse pavirto ir Europos Sąjunga). Jiems mąstymas tautomis simbolizuoja individualizmo ir egoizmo įveikimą, vienybės ir bendrumo grąžinimą į politiką. Tačiau galima paklausti: kuo savojo „tautinio“ intereso iškėlimas principo lygmeniu skiriasi nuo kitų egoizmo formų, jeigu jį suprantame kaip savojo intereso suabsoliutinimą?

Tokio mąstymo centre išlieka vienoks ar kitoks interesas, o politika suvokiama per nesuderinamų interesų kovą. Be abejonės, nacionalinis interesas yra būtina demokratinės politikos dalis. Jo dėka atstovaujamosios demokratijos sąlygomis išrinktieji atstovai gali galvoti apie valstybės reikalus, užuot rūpinęsi vien savo rinkėjų norais. Tačiau prieštaravimas gali kilti ir tarp to, kas pagrįsta (teisinga) ir atitinka tautos interesą. Bendro ir individualaus intereso supriešinimas neišsemia politikos lauko ir negali tapti pamatiniu, visą politiką determinuojančiu pagrindu, veikiau priešingai – tai fragmentaciją gilinantis veiksnys.

EPA nuotrauka

Ką reiškia būti Britanijos suvereno dalimi? Ar Britanija yra vienalytė? Kaip tuomet su skirtimis šalies viduje – tarp Anglijos ir Škotijos ir ką atsakyti Šiaurės Airijai, kuriai sąjunga su Anglija tai pat virsta našta? Tai, kad esame lietuviai, lenkai ar britai, nieko nepasako apie tai, kaip tvarkyti teismų sistemą, socialinę ar ekonominę politiką. Pagaliau pats faktas, kad esame lietuviai, lenkai ar britai, nenurodo, kokia turėtų būti politika kitų, t. y. mažumų ir kitų suverenių politinių bendruomenių, atžvilgiu. Toks mąstymas nėra vaisingas nei nacionaliniu, nei tarptautiniu lygiu. Būtent šioje vietoje vaisingesnis atrodo I. Kanto pasiūlytas politinis mąstymas, pasitelkiant visuotinės elgesio maksimos principą – klausiant, kas teisinga apskritai, o ne kas geriausiai tarnauja mano interesui (netgi jeigu šis „mano“ yra kolektyvinis).

Pagaliau svarbus ir solidarumo klausimas. Britai Europos Sąjungoje išgyveno 47 metus. Be abejo, ES forma pasikeitė, nes ieškojo atsako į skirtingus laikmečio iššūkius. Pasitraukimas iš Sąjungos, kuomet visos jos narės jau gerokai pasikeitusios, yra politinio solidarumo stokos požymis. Tai pamoka, kurią turi išmokti pati ES. Sąjunga gali klestėti tik visų ją sudariusiųjų pastangų ir geros valios, pirmiausia galvojant apie savo įsipareigojimus, dėka. Brexit‘as yra įspėjimas, kad inercijai palikta ES galiausiai gali baigtis ir visų skyrybomis su visais.