Vertėjas Vyturys Jarutis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ištiko toks katarsis, kokių retai būna gyvenime. Pajutau gigantišką palengvėjimą, kad pasaulis dar nenuėjo šėko pjauti, kad yra vis dėlto kažkokia Apvaizda, kuri rūpinasi, kad netriumfuotų silpnaprotystė, kad neišsipildytų gūdžios vizijos“, – taip jautėsi vertėjas VYTURYS JARUTIS tą lemtingąją pernai metų spalio 10-ąją, sužinojęs, kad 2018 metų Nobelio literatūros premija paskirta tai, kurios kūrybą jis verčia daugiau kaip du dešimtmečius, – Olgai Tokarczuk. Kaip prisipažįsta vertėjas, jis nuo pirmųjų šios lenkų rašytojos knygos „Praamžiai ir kiti laikai“ sakinių pajutęs, kad O. Tokarczuk kuriamas pasaulis jam labai artimas.

Ar versdamas Olgos Tokarczuk knygas kada nors susimąstėte, kad verčiate būsimą Nobelio literatūros premijos laureatę?

Net į galvą niekada nešovė. Laimingi yra tie atvejai, kai literatūros kūrinio vertimas būna įkvėptas skaitymo, tampa tiesioginiu to įkvėpimo padariniu; tuomet vertėjas pirmiausia yra palaimintasis skaitytojas, kuriame tas kūrinys apsigyvena tarsi koks virusas. Virusas, žinoma, nori užkrėsti daugiau ‒ ir kuo daugiau ‒ organizmų, išplisti, tačiau tam jis turi prisitaikyti, pasikeisti taip, kad galėtų funkcionuoti kitos kalbos terpėje. Taigi literatūrinė gamta paleidžia veikti tą saldų mechanizmą, kuriam vertėjas negali atsispirti. Taip prasideda viruso modifikavimo, arba vertimo, procesas. Šio proceso metu vertėjo darbo akiratyje autoriaus paprastai nėra. Autorius ir visos jo egzistavimo aplinkybės lieka kažkur anapus horizonto. Prie tokių aplinkybių priskirčiau ir premijas. Ir apskritai gyvenimą, kuris vyksta aplink kūrybą ar šalia jos ir kuriuo vertėjas, jei ir domisi ar jame dalyvauja, daro tai nenoriai (jei, aišku, nėra užkietėjęs snobas) – literatūrologiją, kritiką, interviu, komentarus, plepalus, gandus ir t. t.

Taigi esu tik vargšas atgailaujantis vienuolis, kuris metų metus varvina akis blusinėdamas tekstą, užsidaręs lingvistiniame mikropasaulėlyje. Mano susimąstymai dažniausiai būna tik apie tai, kaip padaryti, kad ir kiti pajustų ir išgyventų tai, ką pajaučiu ir išgyvenu aš pats, skaitydamas kūrinį.

Ar jus nustebino, kad Nobelio literatūros premija paskirta būtent šiai kūrėjai? Kaip reagavote?

Nobelio premijos skyrimas visada turbūt daugiau ar mažiau nustebina pasaulį. Nenustebčiau, jei Nobelio komiteto kokiuose slaptuose statutuose būtų net įrašytas toks tikslas – visus nustebinti, nors pačiame testamente to lyg ir nėra.

Jau kelios savaitės prieš Nobelio premijos laimėtojų paskelbimą lažybininkų spėjimuose Olga Tokarczuk buvo minima kaip viena iš pretendenčių, nors nebuvo absoliuti lyderė. Todėl lyg nujausdamas tą spalio 10 dieną nusprendžiau pažiūrėti tiesioginę transliaciją iš Švedijos akademijos Stokholme. Kai atsidarius lemtingoms durims į salę išėjo akademijos sekretorius ir ėmė kažką sakyti švediškai, supratau tik du žodžius – Olga Tokarczuk. Ištiko toks katarsis, kokių retai būna gyvenime. Pajutau gigantišką palengvėjimą, kad pasaulis dar nenuėjo šėko pjauti, kad yra vis dėlto kažkokia Apvaizda, kuri rūpinasi, kad netriumfuotų silpnaprotystė, kad neišsipildytų gūdžios vizijos. Dabar tai skamba kiek egzaltuotai, bet tuo metu tikrai taip jaučiau. Sunku nusakyti pasitenkinimą, kai staiga, per vieną mirksnį, patiri, kad tavo intuicija tave orientavo gera kryptimi, kad turi sveiką literatūrinį instinktą, kad tavo skonis, pasirodo, visai neblogas. Kad nesi jau toks vienišas, nesuprastas, marginalus. Juk tiek daug žmonių, pasirodo, jaučia panašiai...

Kaip apskritai atradote Olgą Tokarczuk?

Banaliai. Gal kokiais 1998 metais Lietuvoje imta šnekėti apie originalią, ryškią jaunosios kartos lenkų rašytoją, ir kažkas iš pažįstamų pasiūlė ja pasidomėti, tada pirmą kartą išgirdau apie Olgą. Buvau nekritiškas Lenkijos idealizuotojas, lenkų literatūros gerbėjas ir, nors toli gražu nebuvau jos žinovas, turėjau ambicijų ką nors versti. Žinoma, tos ambicijos buvo labai naivios ir menkai pagrįstos, ypač filologiškai. Bet entuziazmo, matyt, netrūko, jei Živilė Pipinytė iškart pavadino mane neofitu. Tada į rankas pateko „Praamžiai ir kiti laikai“ (lenk. „Prawiek i inne czasy“). Jau nuo pirmųjų sakinių pajutau, kad tai labai artima man...

2018 m. Nobelio literatūros premijos laureatė Olga Tokarczuk. EPA nuotrauka

Sunkiausia? Galbūt grumtis su savo neišmanymu, su savo kalbiniu nerangumu, nes Olgos kūryboje daug enciklopedinio žaismo, tobulai taiklių ir tikslių apibūdinimų, reikalaujančių greitos psicholingvistinės reakcijos. Jei į žodį, frazę nesureagavai žaibišku, spontanišku vertimu, jausmas pabėga, ir geriausiu atveju lieka tik jo prisiminimas, emocinis šleifas.

Esate bendravęs su šia lenkų Nobelio literatūros premijos laureate. Kokį įspūdį ji paliko?

Nedidelio ūgio, smulkutė, guvi, kiek ekscentriška. Iš tų pasaulio gelbėtojų, kurie niekada nenurimsta, gyvas sidabras... Labai šaunus žmogutis, nors Olgai čia tikriausiai nepatiktų vyriškoji giminė (šypsosi).

Kaip apibūdintumėte laureatės kūrybą jos neskaičiusiesiems?

Narkotikas. Bent man. Bet gal to, kad kūrinys veikia svaiginamai, haliucinogeniškai ir tai yra jo didelė vertė, propaguoti negalima, nes tai iš esmės kvaišalų propagavimas?..

Kurie Olgos Tokarczuk kūriniai artimiausi pačiam?

Visos Olgos knygos, verstos ir versimos, man labai artimos. Kitaip ir vertimas neturėtų prasmės. Galbūt paminėčiau „Praamžius ir kitus laikus“. Gal dėl to, kad tai pirma perskaityta, o paskui ir išversta Olgos knyga, joje tikrai apsigyvenau, nežinau, ar dar esu ką nors skaitęs taip giliai. Nepavadinčiau to skaitymo malonumu, kartais knyga išplukdo į anaiptol ne malonius, o niūkius, klampius, slogučio ir nerimo kupinus vandenis, bet iš jų grįžti tarsi apsivalęs, patyręs katarsį, emociškai praturtėjęs.

Kuo, jūsų nuomone, ypatinga Olgos Tokarczuk kūryba?

Niekuo. Rimtai. Būdavo, kad artimesni ar tolimesni žmonės skeptiškai žiūri į mano skonį, klausia, ką tu ten matai toje Tokarczuk. Nelabai galėdavau ir, tiesą sakant, iki šiol nelabai galiu pasakyti, ką ten matau. Apie ką yra jos kūryba? Internete esu radęs tokį lakonišką skaitytojo įspūdį apie knygą „Dienos namai, nakties namai“: „Sutinku su teiginiu, kad ši knyga apie nieką...“ Tai man yra vertingiausia literatūroje. Kaip matome, ne tik man, nes už tą „nieką“ gaunama didžiausia planetoje, gal net visatoje, literatūros premija.

Kaip sako vienas iš Umberto Eco personažų, yra aiškus skirtumas tarp to, kuris žino, ir to, kuris jaučia. Gal mokykloje reikėtų mokyti analizuoti ne kūrinį, o savo jausmus jį skaitant? Mokyti kūrinį pajausti?.. Kai perskaitai knygą ir nežinai, ką pasakyti, vadinasi, esi tobulas skaitytojas.

Pernai lapkritį dalyvavote diskusijoje apie Olgą Tokarczuk „(...) Ir už ką gi tas Nobelis?!“ Kaip atsakytumėte į šį klausimą?

Nė nedvejodamas pritarčiau Nobelio komiteto nuomonei ‒ kad už vaizduotę, kuri nenustygsta nūdienos pasaulėvokos ribose, su enciklopedine aistra trokšta jas peržengti, gyvuoti pasakodama apie pasaulį, beribį ir labai margą.

O atskleisti jo margumą, sudominti, sužavėti tuo margumu nėra gal taip paprasta, kaip atrodo. Tam reikia ne tik mokėti subtiliai skirti spalvas ir atspalvius, bet ir turėti didelės drąsos. Nes monochromija, kaip šiandien vėl, deja, tenka matyti, atslenka į madą, ji vadinama įvairiais vardais, patriotizmu, tautiškumu. Nes yra spalvų, kurios vis kas kuris laikas norėtų gožti kitas: raudona, ruda, balta, juoda arba jų kombinacijos...

Kas jums verčiant šios rašytojos knygas sunkiausia?

Sunkiausia? Galbūt grumtis su savo neišmanymu, su savo kalbiniu nerangumu, nes Olgos kūryboje daug enciklopedinio žaismo, tobulai taiklių ir tikslių apibūdinimų, reikalaujančių greitos psicholingvistinės reakcijos. Jei į žodį, frazę nesureagavai žaibišku, spontanišku vertimu, jausmas pabėga, ir geriausiu atveju lieka tik jo prisiminimas, emocinis šleifas, ir jau tik pagal jį tada tenka ieškoti lietuviško atitikmens, kuris bent iš bėdos atkurtų tą autentišką pirmą jausmą. Kai kada tokios paieškos būna ilgos, varginančios ir nenašios, nebūtinai garantuojančios gerą rezultatą.

O kas įdomiausia Olgos Tokarczuk pasaulyje?

Galbūt tai, kad toks pasaulis apskritai yra. Toli gražu ne visi rašytojai sukuria savo pasaulį, kuriame galima, norisi, traukia apsigyventi.

Šiuo metu verčiate rašytojos knygą „Jokūbo knygos“. Kada galime tikėtis jos pasirodymo?

Pradėjau ją versti jau senokai, 2016 metais, gavęs galimybę padirbėti Voinovicų kūrybinėje rezidencijoje ‒ XVI amžiaus rūmelyje netoli Vroclavo. Paskui darbas sustojo, nes įsiterpė kitos, kiek plonesnės, Olgos knygos. Šiandien labai džiaugiuosi, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla nekantrauja leistis į šį leidybinį nuotykį. Reikia pabrėžti, kad „Jokūbo knygos“, autorės opus magnum, yra apkūnus veikalas, veik tūkstančio puslapių, jame tiršta smulkių, turbūt net lakios vaizduotės istorikui pavydėtinų detalių: spalvų, kvapų, skonių, kelio dulkių, kuždesių, to, ką slepia XVIII amžiaus sijonai, chalatai, baldakimai, rūmų ir trobesių sienos, skrybėlės ir sukos... Lyg įspūdingas termitynas, į kurį per dešimtmetį, triūsdama prie savo kūrinio, autorė po šapą, po smiltį sunešė ir fantastiškai sulipdė žinomus ir nežinomus istorinius faktus, buitines realijas, tautosakas, Rytų ir Vakarų tradicijų ir papročių sampynas.

Nesu pasiekęs kokių humanitarinių aukštumų, todėl vertimas tikriausiai užtruks ir neišvengiamai bus kupinas interpretacijų, bet tikiuosi, kad knygos tai nesugadins.

Esate baigęs Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą. Kaip fizikas tapo vertėju?

Ar mažai fizikų vertėjų? Man atrodo, kad vertimas yra viena iš tų metafizinių sričių, į kurias patekti ima didelė pagunda – kai kiek apsibūni fizikoje, maga pasižvalgyti, kas toliau, knieti dirstelėti, ar dar esama ko, be fizikos. Bet tikriausiai taip nutinka tik nelabai gabiems fizikams.

Kas lėmė jūsų pasirinkimą versti būtent iš lenkų kalbos?

Nesirinkau. Nežinau. Taip išėjo savaime, natūraliai. Mokiausi anglų kalbos, tačiau lenkiškas pasaulis man buvo artimesnis, masino mane nuo mažų dienų. Vėliau supratau, kad vertimas yra nuostabus būdas gyventi abiejų kalbų pasauliuose, lenkų ir lietuvių, sulieti juos į daiktą, turėti juos abu, nė vieno nenuskriaudžiant, nenuskurdinant, priešingai – praturtinant.