Gintaras ir Justina vestuvių dieną. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Pokalbis su Vilniaus Šv. kankinės Paraskevės cerkvės diakonu GINTARU SUNGAILA ir jo žmona, choro vadove JUSTINA TRINKŪNAITE-SUNGAILIENE apie tikėjimą, liturgiją ir muziką perpublikuojamas iš žurnalo „Magnificat vaikams“.

Ortodoksų pamaldos iš pirmo žvilgsnio atrodo gana asketiškos. Turbūt daug kam sunkiai suprantamos. Kuo ir kodėl ortodoksams svarbus rituališkumas, askezė?

Gintaras: Lyginant su sekuliariu gyvenimu, ortodoksų pamaldose tikrai daug rituališkumo, daug veiksmų. Kai kurie iš jų atliekami tyloje, liturginiai reikmenys atnešami, pernešami, pasmilkomi. Toks ritualas turi tam tikrą neutralumą, nes kiekvienas asmeninis veiksmas gali išreikšti emociją, pavyzdžiui, padėti kokį nors daiktą gali piktai, jei esi piktas. O jei tai atliekama rituališkai, tai tampa emociškai neutralu. Liturgija yra atsiradusi seniai, pilna simbolikos, ji perduoda tam tikrą Bažnyčios tradiciją, mąstymą, kurio modernus žmogus yra netekęs. Pradedant nuo to, kad visos cerkvės architektūriškai orientuotos į Rytus. Geografinės krypties simbolika tokia: Rytai – kryptis, iš kur pateka šviesa, ateina Kristus, Vakarai – tamsos ir blogio vieta. O kalbant apie krikšto apeigas, verta prisiminti, jog katechumenas (krikštijamasis) pasisuka į vakarus, kad išsižadėtų šėtono, ir paskui atsisuka į Rytus.

Justina: Kai pirmą kartą atėjau į Šv. Paraskevės cerkvę, nuo rečitatyvo man apsisuko galva. Tai taip hipnotizavo! Man atrodo, kad tokia ir turi būti bendruomenės malda, nuasmeninta malda. Nes kai kalbėdamas pabrėži kokią mintį, žodžius, tai pabrėži juos skirtingai, akcentuoji tai, kas tau svarbu.

Beveik viskas liturgijos metu atliekama rečitatyvu. Kai kurie pasakytų – be jausmo, mechaniškai. Ar tai taip pat turi prasmę?

Kalbant apie jausmingumą, tikrai taip, ortodoksų liturgija mažiau jausminga nei katalikų. Cerkvėje yra tokia nuostata, kad į pamaldas ateina daug įvairių žmonių, o pamaldos tik vienos. Ir pasimelsti reikia visiems kartu. Tam tikri asmeniškumai paliekami nuošaly. Yra daug skaitymo rečitatyvu, ir net jei jis yra melodingas, pabrėžiantis tam tikras vietas, bet be asmeninės emocijos. Todėl, kad vienas žmogus ateina liūdnas, kitas – linksmas, ir taip gali džiaugtis bei liūdėti visi kartu. Yra net toks anekdotinis pasakojimas, kaip seminarijoj vienas studentas susipyko su dėstytoju ir atėjęs į vakarines pamaldas skaityti psalmę „Viešpatie, kiek daug mano priešų, kiek daug tų, kurie manęs nekenčia…“ paskaitė taip išraiškingai ir emocingai, kad dėstytojai iškart suprato, apie ką kalba eina. O taip nebūtų buvę, jei būtų skaitęs lygiu balsu.

2020 m. sausio 23 d. Šv. Paraskevės parapijoje Šventinė Liturgija ypatinga proga – 15 metų pamaldos vyksta lietuvių kalba. Mindaugo Misiūno nuotrauka.

2020 m. sausio 23 d. Šv. Paraskevės parapijoje Šventinė Liturgija ypatinga proga – 15 metų pamaldos vyksta lietuvių kalba. Mindaugo Misiūno nuotrauka.

2020 m. sausio 23 d. Šv. Paraskevės parapijoje Šventinė Liturgija ypatinga proga – 15 metų pamaldos vyksta lietuvių kalba. Mindaugo Misiūno nuotrauka.

Ortodoksų pamaldose giedama a cappella, ir tai atlieka choras. Ar visada taip būdavo ir kodėl?

Gintaras: Anksčiau tradiciškai pamaldų metu giedodavo visa bendruomenė. Dar ir dabar, pavyzdžiui, Ukrainos provincijoje ar Čekijoje, kur teko lankytis, gieda visi. Profesionalus giedojimas yra daugiau miesto, didelių parapijų tradicija. Bizantijos laikais dėl liturgijos masto, kai į pamaldas susirinkdavo tūkstančiai žmonių, tam, kad būtų išlaikoma apeigų didybė, rinkdavo profesionalų chorus. Lietuva, kuri priklauso rytų slavų giedojimo tradicijai, nuo 19 a. taip pat atskyrė žmonių grupes chorui.

Ir cerkvėse nėra jokių muzikos instrumentų?

Gintaras: Žvelgdami į istoriją, žinome, kad diasporos žydai šlovino a cappella, o į muzikines apeigas Jeruzalės šventykloje žiūrėjo negatyviai. Tokį asketišką šlovinimo būdą krikščionys perėmė nuo ankstyvųjų amžių. Pirmąjį tūkstantmetį nei Rytų, nei Vakarų bažnyčiose nebuvo muzikos instrumentų. Galima sakyti, kad būtent giedojimas a cappella tam tikru metu buvo bendras reiškinys. Ortodoksų Bažnyčios tėvų teologiniai aiškinimai teigia, jog žmogaus kūnas yra išganytas, jis ir yra pats geriausias instrumentas. Todėl ortodoksų liturgijos metu niekada nenaudojami jokie muzikos instrumentai. Tačiau galima išskirti varpus, tai svarbus muzikos instrumentas, ir nedidelius varpelius ant smilkytuvo.

Ar būna, kad liturgijos metu gieda vaikai?

Gintaras: Būna. Vienu metu mūsų parapijoj, Šv. Paraskevės cerkvėj, buvo vaikų choras, giedodavo giesmes. Dabar vyskupijoj yra vadinamoji vaikų liturgija, kai per šventes vaikai ir gieda, ir skaito skaitinius.

Ar pasauliečiai gali dalyvauti ortodoksų liturgijoje? Ar tai tik kunigų, diakonų sritis?

Gintaras: Dabar per pamaldas tarnauja kunigas, diakonas ir ministrantai. Paprastai Apaštalų darbų skaitinį skaito pasaulietis. Patarnautojais būna tik pasauliečiai vyrai, o moterys ir merginos nepatarnauja. Na, jei patarnauja vaikai, tai potencialiai būsimi dvasininkai. Nors griežto draudimo skaityti skaitinį moterims nėra. Pavyzdžiui, Vilniaus Dievo Motinos į Dangų Ėmimo sobore natūraliai susiklostė taip, kad pasaulietė moteris jau daug metų skaito apaštalų skaitinį. Ten pamaldos vyksta bažnytine slavų kalba, ne kiekvienas ją moka. Stengiamasi, kad liturgija vyktų pakiliai, todėl, jei jau žmogus skaito skaitinį, jis yra tam pasiruošęs, apmokytas tą daryti. Ir jei yra galimybė, kaip pas mus, Šv. Paraskevės cerkvėje, vyras pasaulietis skaito rečitatyvu ir apsirengęs specialiu rūbu. O Evangelijos skaitinį gali skaityti tik turintis mažiausiai diakono šventimus arba kunigas.

Justina: Mane labai sužavėjo toks asketiškas susilaikymas ir nuolankumas. Nes kartais yra sunku, kai vienas žmogus gieda, o kitas visai neturi klausos – ir taip pat gieda. Manau, kad reikia gerbti kito erdvę. Nuolankumas gali suteikti maldai asketizmo. Jei žmogus meldžiasi tyliai, tai nereiškia, kad jis meldžiasi mažiau užsidegęs, ar jo malda prastesnė. Toks nuolankumas pastato tave į vietą, nes tu turi būti ne taip, kaip nori, o kaip Dievas norėtų iš tavęs. Tai yra tam tikra prasme ugdymasis, kad ne visada turi būti gera ir patogu. Kai yra tam tikros taisyklės, nuorodos, aš ugdausi nuolankumą. Man tai labai priimtina. Kitiems visiškai nepriimtina. Bet svarbiausia, kad žmonės atrastų savo kelią pas Kristų.

Gintaras: (Juokiasi.) Justinos muzikinė klausa yra išlavinta, ji kitaip tai girdi. Mokėsi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, LMTA. Ji labai jaučia muziką. Įsivaizduokite, kai rašė muziką orkestrui, iš karto girdėjo trisdešimties ir daugiau instrumentų natas! Ir kai toks žmogus ateina į bažnyčią, labai girdi visus disonansus visai skirtingai nei aš, toks profanas muzikos srityje.

2020 m. sausio 24 d. Šv. Paraskevės parapijos choro grupė, vadovaujama Justinos Trinkūnaitės-Sungailienės, giedojo pamaldose už krikščionių vienybę. Mindaugo Misiūno nuotrauka.

Justina, papasakokite, koks yra choro vadovo darbas Šv. Paraskevės cerkvėje?

Mano darbas – išmokyti melstis giedant. Svarbu suprasti, kad ne koncertuoti susirenkam. Aišku, susiklausymas reikalingas, bet reikia atrasti viduriuką. Chore labai svarbus susibendravimas, nes yra daugiabalsiškumo, turime derėti vienas prie kito. Turi būti viena dvasia. Ir tas nuostabus nuasmeninimas, kai išmoksti asketiškai giedoti, kai tavęs nelieka, o tavy – Kristus. Nuostabus būvis, kurį visokiom išgalėm stengiesi muzika ir dvasia pasiekti. Kai skamba ne mano balsas, ne mano tembras... Aš ateinu, giedu, bet manęs nėra. Kai per tave kalba Dievas, tada yra tikra malda. Juk ir kunigo atsisukimas į altorių duoda labai daug. Jokio kontakto. Tu esi priverstas melstis, nes kitaip neištversi. Bet tam reikia augti. Nes, jei nepažįsti liturgijos, atrodo, kad nėra veiksmo, niekas nevyksta. O visas veiksmas vyksta tavo viduje. Tai yra sudėtinga.

Jūs su Gintaru sudarėte giesmyną, iš kurio ir giedate?

Taip, mes su Gintaru 2017 m. sudarėme giesmyną. Aš daugiau dirbau iš muzikinės pusės, Gintaras – iš liturginės. Kadangi lietuvių kalba muzikos ortodoksų pamaldoms yra labai mažai, mes kaip pagrindą perėmėme rusišką giedojimo tradiciją, nes ten yra labai aiški harmonija ir gana nesunkiai išdėstyta. Paprastas žmogus gali be didelių pastangų išmokti savo partiją. Slaviškai muzikai pritaikėm lietuvišką tekstą, kitaip tariant, transformavom. Vėliau aš įsidrąsinau ir ėmiau rašyti pati. Bet rašiau pagal tradiciją, nesistengdama išsišokti ir išlaikydama tam tikrą stilių. Nemažai giesmių pritaikėme iš gruziniškos, rusiškos tradicijos, bizantinio giedojimo. Sudaryti giesmyną – didelis darbas. Man muzikinių žinių užtenka, pritrūksta liturginių. Bet turiu labai gerą mokytoją Gintarą, kuris pasako, kaip kas turi būti. Kai imi gyventi maldos gyvenimą, imi suprasti daug dalykų, kuriems nereikia išorinio demonstravimo. Nuostabiausia, kad, kai tiki – esi laisvas žmogus. Gaila, kad daugelį žmonių suklaidina laisvės ieškojimas įspūdžiuose, aštriuose pojūčiuose, bet tikroji laisvė – tai tikėjimas.

Gintaras ir Justina ir sūnumi Joakimu. „Magnificat vaikams“ nuotrauka

magnificat vaikams logo