EPA nuotrauka

Po 2016 m. įvykusio referendumo dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos buvo sakoma, kad vis dėlto britai neišeis iš ES – neva žalingiausia tai būtų jiems patiems, todėl, susipratę dėl padarytos klaidos, jie surengs antrą referendumą ir nuspręs pasilikti, o „Brexitas“ atmintyje liks kaip nevykusio angliško humoro pavyzdys. Britanijos ir Šiaurės Airijos gyventojams buvo kartojama, kad, jei reikės palikti ES, grius nusistovėję prekybos ryšiai, pasitrauks užsienio investuotojai, jie praras darbo vietas, nusilps valiuta, namų bei butų kainos smuks ir teks susitaikyti su mintimi, kad jie gyvena vakar dienos imperijoje, iš kurios teliko periferinė provincija.

Šiandien Londonas jau nebėra viena iš ES sostinių, bet žadėtos civilizacijos griūties nematyti. Svaras stiprus, koks senokai bebuvo, nedarbas Jungtinėje Karalystėje rekordiškai mažas, būstų kainos stabilios, o „Nissan“ valdyba paskelbė, kad, jei nebus pasirašytas prekybos susitarimas tarp JK ir ES, gamyba iš Europos bus perkelta į britų salas – darbo vietų sumažės ne Sanderlande.

Be to, britų apsisprendimas pasitraukti iš ES atrodo tvirtesnis nei tą birželio rytą prieš trejus metus. Angliškoje spaudoje netrūksta komentarų, kuriuose skundžiamasi įgrisusias kivirčais dėl „Brexito“ prie vakarienės stalo ar net dėl to nutrūkusiomis draugystėmis. Tvirtinama, kad trys žodžiai „get brexit done“ (liet. „įvykdykime brexitą“) buvo Boriso Johnsono ir konservatorių partijos raktas į triuškinamą pergalę rinkimuose. Žmonės buvo pavargę nuo sprendimų priimti negalinčio, nesibaigiančiuose ginčuose paskendusio parlamento ir, matyt, nusprendė, kad geriausia tiesiog baigti tas nesąmones.

EPA nuotrauka

Dėl tokio britų sprendimo lengva kaltinti jų susireikšminimą ar vis dar nepalaidotas didvalstybines iliuzijas. Bet vargu ar tai adekvatus tikrovės paveikslas. Viena vertus, daugelis britų jau nuo seno jaučia, kad jie – kitokie nei žemyninė Europa. Kitoniškumą dažnu atveju parodo smulkmenos: važiuoja jie kaire kelio puse, vonioje turi du čiaupus, atstumus matuoja myliomis, svorį – svarais, ūgį – pėdomis ir coliais. Kai Anglijos futbolo rinktinę treniravo italas Fabio Capello, jie baiminosi, kad komanda pradės žaisti trumpais perdavimais grįstą futbolą, kaip ten, pas juos, kontinente.

Kitais atvejais skirtumai nėra tokie jau maži – pavyzdžiui, anglosaksiška Common law teisinė sistema gerokai skiriasi nuo europietiškos kontinentinės teisės. Daugelis Britanijos gyventojų savo teisės tradiciją laiko neabejotinai pranašesne (galbūt ne be pagrindo). Buvimas ES reiškė, kad britams tenka taikytis prie jiems svetimos teisinės mąstysenos.

Kitoniškumo jausmas nekėlė problemų, kol buvo aišku, kad ES yra ekonominė sąjunga. Tačiau vis glaudesnė, federacijos link bandanti judėti sistema jiems atrodė atgrasiai – britai seniai išsiskyrė skeptišku požiūriu į tokį projektą. Jie buvo skeptiškesni apklausose. Margaret Thatcher dar 1988 metais garsiojoje Briugės kalboje sakė: „Bandyti užgniaužti tautiškumą ir koncentruoti galią Europos konglomerato centre būtų labai žalinga ir trukdytų siekti mūsų tikslų.“ Britanija nenorėjo euro, neprisijungė prie Šengeno zonos, stabdė ES karinių pajėgų kūrimo projektą. Vis glaudesnė sąjunga reikalavo bendrumo, kurį priimti buvo sunku net ir tokiai atvirai visuomenei kaip Jungtinės Karalystės.

Beje, multikultūralizmo dilemos taip pat atrodo kaip svarbus veiksnys, bet tai nėra tik senų baltaodžių anglų priešiškumas atvykėliams. Pavyzdžiui, iš Pakistano ir kitų Pietų Azijos valstybių kilę JK piliečiai buvo linkę referendume balsuoti už „Brexitą“ – panašu, jie visai nesijautė esą europiečiai ir nenorėjo, kad atvažiuotų daugiau bendradarbių iš Rytų Europos.

EPA nuotrauka

Galų gale priežasčių galima ieškoti ir pačioje Europos Sąjungoje, kuri žada ne tik saugumą ir gerovę, ji bando būti liberalios moralės imperija, siekiančia ginti individų teises ir lygybę. Daugeliui tai atrodo patrauklu – pažadas, kad būsime laisvi ir lygūs, yra vienas svarbiausių modernios politikos siekiamų horizontų. Tautinė valstybė, kuri XIX a., o mūsų regione XX a. pradžioje, atsisakant aristokratinės visuomenės pasidalijimų, buvo demokratizacijos ir lygybės įvedimo priemonė, greitai pasirodė galinti turėti bėdų dėl lygybės.

Tautinės valstybės atsiradimo priežastis yra konkreti kultūrinė bendruomenė, o tai reiškia, kad valstybės santykis su tais, kurie nepriklauso šiai tautinei bendruomenei, tampa sudėtingas. Viena vertus, visi formaliai esame lygūs. Kita vertus, tautinių mažumų atstovai arba tautinės tapatybės atsisakyti ir viso pasaulio bendruomenei priklausyti norintys piliečiai turi daugiau ar mažiau priimti tai, kad ne jų kultūra yra valstybės gyvenimo centre. Lietuvos piliečiai lenkai ar lenkakalbiai lietuviai valstybinį lietuvių kalbos egzaminą laiko lygiai su visais kitais šalies piliečiais – tai yra lygybė. Bet daugelis Lietuvos piliečių egzaminą laiko gimtąja kalba, kurią lenkakalbiams tenka išmokti kaip užsienio – tai yra nelygybė. Tad tautinėje valstybėje dalis piliečių yra ir lygūs, ir nelygūs tuo pačiu metu. Lygybė pasidaro dviprasmiška. Atrodo, šią bėdą bando spręsti Europos Sąjunga, kurios egzistencijos centre – ne kultūrinė tapatybė, bet visus vienodai traktuoti turinčios žmogaus teisės.

EPA nuotrauka

Kita vertus, lygybė ir individuali laisvė nėra vieninteliai politiniai pažadai, kuriais gyvena europiečiai. Mes taip pat tikime, kad demokratinėje santvarkoje patys turime galėti save valdyti. Tačiau ES čia ryškiai pralaimi tautinei valstybei – ji nutolina sprendimų priėmimą, o tai reiškia, kad mūsų galimybės išreikšti bendrą politinę valią, kuri atneštų rezultatų, gerokai sumažėja. Vilnius toli nuo Varėnos ar Rokiškio, bet Briuselis – daug toliau. Vilniuje reikia (ar bent teoriškai reikėtų) priimti sprendimus, bandant derinti trijų milijonų gyventojų interesus, bet Briuselis turi bandyti derinti daugiau nei 400 milijonų skirtingose žemyno dalyse gyvenančių žmonių poreikius.

Tai reiškia didžiulį skirtingoms valstybėms bendrų ir sunkiai keičiamų taisyklių sureikšminimą. „Europoje ėmėme kurti žmogiškai skylėtą atmosferą, tarsi būtume abstraktūs individai, kurių gyvenimą galima būtų organizuoti pagal abstrakčias taisykles“, – teigia prancūzų politikos filosofas Pierre’as Manent’as. Bendros ES normos suteikia mums individualias laisves ir saugumą, bet nutolsta galimybė patiems dalyvauti kuriant politinio gyvenimo tvarką arba kartu pareikšti, kad galiojančios taisyklės yra netinkamos ir reikia naujų.

EPA nuotrauka

Bandydami įtikinti konkurentus ir neapsisprendusiuosius, „Brexito“ šalininkai dažnai pateikdavo argumentų dėl ES biurokratijos neefektyvumo. Anot jų, JK galimybės veikti atsisakius europinių taisyklių būtų kur kas didesnės: susigrąžinti sienų kontrolę ir vykdyti imigracijos politiką, geriau atitinkančią britų interesus, patiems reguliuoti žemdirbystę ir žvejybą, sudaryti prekybos sutartis su viso pasaulio šalimis. Visos šios idėjos iš tikrųjų reiškia vieną politinį pažadą – patiems būti savo valstybės šeimininkais.

Britai apsisprendė, o mes liekame įstrigę tarp Scilės ir Charibdės – lygybės ir savivaldos pažadų. Norime būti laisvi ir lygūs, todėl mums reikia Europos Sąjungos, bet ji tampa kliūtimi demokratinei savivaldai, todėl negalime atsisakyti tautinės valstybės. Nėra jokių garantijų, kad tokioje tarpinėje būsenoje galėsime gyventi amžinai. Gali ateiti laikas ir mums apsispręsti, ką laikome prioritetu, todėl pradėti naujai mąstyti apie konfliktuojančius politinius pažadus, kuriais gyvename iš inercijos, galime jau dabar.