Balerina Milda Luckutė. „Tadas A Photography“ nuotrauka

MILDA LUCKUTĖ – viena ryškiausių jaunosios kartos baleto meno asmenybių. Tai liudija daugybė apdovanojimų – tarptautiniai aukso medaliai, kuriais ji puošiama jau ne vienus metus. Baleto meno tyrėjai, specialistai, kalbėdami apie svarbiausius 2019 m. įvykius, išskyrė M. Luckutės pasiekimus kaip didžiąją viltį, kaip pradžią to, ko šiandien nesinori apibrėžti tiksliomis kategorijomis. Pokalbis su M. Luckute, jai besirengiant dar vienam konkursui.

Milda, prisimink savo vaikystę – kas ryškiausio menasi šiandien?

Mano vaikystė buvo šviesi – augau mylinčioje, dėmesingoje ir palaikančioje aplinkoje. Kiek siekia mano atmintis, visada labai mėgau piešti, dainuoti, šokti, vaidinti. Buvau artistiška ir gan drąsi – dažnai rengdavau koncertus šeimai, o troleibuso bendrakeleiviams traukdavau „Du gaidelius“, įsivaizduodama, kad esu garsi dainininkė. Nuo mažumės turėjau lakią vaizduotę, dažnai mintyse susikurdavau kokį nors tik man žinomą personažą – tai buvo lyg mano vidinis pasaulis, kuriame gyvenau pagal savo taisykles. Labai mėgau žaislus, su jais kalbėdavausi, jie tapdavo to mano vidinio pasaulio personažo draugais. Kartais mintyse nusipiešdavau kokį ypatingą žaislą ir mėgindavau jį pasigaminti: pasisiūti, nusilipdyti, nuvelti ar numegzti; pamenu skausmingas ašaras, kai pavykdavo ne taip, kaip įsivaizduodavau.

Tėtis buvo profesionalus muzikantas – trombono atlikėjas, todėl kokybiška įvairaus žanro muzika nuolat skambėjo namuose. Kiek pamenu, kartu su artimais man žmonėmis nuolat lankydavausi įvairiuose kultūros renginiuose (vaikams skirtuose, dar dažniau – ne vaikiškuose), po kurių girdėdavau suaugusiųjų diskusijas, todėl scenos garsai ir vaizdai ryškūs nuo pat pirmųjų prisiminimų.

Mano vaikystė buvo dosni įkvepiančių patirčių ir, deja, netekčių, kurių lig šiol geliamai skaudžiausia – mano tėčio netektis; buvome nepaprastai artimi. Jis norėjo, kad šokčiau.

Milda Luckutė Londono karališkojoje baleto mokykloje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Turiu prisipažinti, ankstyvoje vaikystėje nekenčiau kuodelių ir tutu sijonėlių – jie man primindavo lėkštutes ir nesuprasdavau, kuo jie taip patinka kitiems. Nelengvai sekėsi ir su baleto pamokoms reikalinga disciplina, buvau labiau lyg Isadora Duncan – mėgau plazdančias tunikas, palaidus plaukus ir organišką judesių laisvumą.

Pasidalink savo pirmaisiais baleto meno patyrimais.

Baletas į mano gyvenimą atėjo anksčiau, negu gebu prisiminti. Artimieji bendravo su mano pirmąja baleto mokytoja Egle Špokaite, todėl kalbos apie baletą sklandė kažkur ore dar prieš visa kam prasidedant. Mama labai anksti pradėjo mane vesti ne tik į vaikų, bet ir į suaugusiųjų baletus, pasirengusi bet kada sprukti, jeigu pradėčiau triukšmauti. Aš pati net neprisimenu, tačiau mama pasakojo, kaip neatitraukdama akių nuo scenos ir nesučiaupdama pražiotos burnos stebėjau visą šiuolaikinį baletą „Dezdemona“, kuris nebuvo nei spalvingas, nei trumpas, nei vaikui suprantamas.

Nežinau, ką penkerių metų mergaitėje įžvelgė mano pirmoji baleto mokytoja, tačiau jos paraginta mama man leido lankyti baleto užsiėmimus naujai įsteigtoje Eglės Špokaitės baleto mokykloje. Pamenu, mama nuolat akcentavo, kad baletas yra tik būrelis formuoti laikyseną ir fizinei veiklai, todėl tuomet buvau tikra, jog šokis netaps mano profesija.

Iš tiesų pamėgau baletą ne pamačiusi kokį gražų spektaklį ir tikrai ne dėl gražių suknelių. Turiu prisipažinti, ankstyvoje vaikystėje nekenčiau kuodelių ir tutu sijonėlių – jie man primindavo lėkštutes ir nesuprasdavau, kuo jie taip patinka kitiems. Nelengvai sekėsi ir su baleto pamokoms reikalinga disciplina, buvau labiau lyg Isadora Duncan – mėgau plazdančias tunikas, palaidus plaukus ir organišką judesių laisvumą. Mažai ką su šokiu turinčios pirmosios baleto pamokos – pėdučių lankstymas sėdint ant kilimėlio, lėtų ir tikslių judesių monotoniškas kartojimas – vargino, bet kažkodėl vis tiek stengiausi ir nenorėjau sustoti.

Palaipsniui baletą pamėgau, net tutu ėmė patikti, tačiau sunkiai prisimenu, kas tam padarė lemiamą įtaką. Žinau, kad labai stipriai paveikė pirmoji baleto mokytoja ir tai, kaip ir ką ji kalbėjo apie baletą, taip pat įvairių baletų (gyvai ir įrašų) stebėjimas ir ypač tos kelios minutės baleto pamokose, kai mokytoja leisdavo improvizuoti – tada jausdavausi tikra balerina. Ligi šiol retkarčiais po darbo dienos tamsoje įjungiu muziką ir kelias minutes apie nieką negalvodama leidžiu kūnui laisvai judėti.

Tau baletas – kas?

Nelengvas klausimas, tačiau kalbėti galėčiau nesustodama. Manau, priklauso nuo to, kurioje kulisų pusėje esame. Man atrodo, kad žiūrovams baletas yra judesiu, muzika, scenografija ir kostiumais sukurta istorija, kuri jaudina (arba turėtų jaudinti) – džiugina, liūdina, įkvepia, glumina, verčia susimąstyti, įsiklausyti, patirti... O jei esi kitoje kulisų pusėje, tai sluoksnių, manau, yra labai daug. Remdamasi savo, baleto mokinės, patirtimi, manau, kad baleto atlikėjui baletas yra fizinių duomenų, artistiškumo, muzikalumo, choreografinės atminties, judesio plastikos turėjimas, įgijimas, nuolatinis tobulinimas ir specifinės baleto judesių technikos išmanymas bei nuolatinis lavinimas, o tada – baleto statytojų minties perteikimas judesiu.

Kol kas dėl nedidelės patirties negalėčiau mėginti apibūdinti baletą, komentuodama baleto statytojų, choreografų, kompozitorių, scenografų, orkestro, repetitorių, dizainerių, apšvietėjų, siuvėjų, scenos darbuotojų, administracijos, rėmėjų, kitų indėlį – išimk nors vieną grandį, ir kuriamos istorijos neliks, arba ji smarkiai nukentės. Mano supratimu, baletas yra milžiniškas projektas, ir visų tikslas vienas – sujaudinti žiūrovą. Man tai yra labai daugiasluoksnis menas, jis nuostabus savo spalvingumu. Priimu jį visomis savo juslėmis – matymu, lietimu, girdėjimu, uodimu, skoniu, dar kažkuo, ko net apibūdinti negaliu...

Šokdama baletą noriu jaudintis ir jaudinti. Noriu šokti, o ne atlikti šokių judesius. Nežinau, kaip paaiškinti... Noriu šokdama taip jausti, kad išties apsiverkčiau ar paklaikčiau iš džiugesio, jei toks vaidmuo man teko.

Esi Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtinė. Pasidalink, ką reiškia mokytis baleto – kiek tai mokytojo perduodamos žinios, ugdoma raiškos praktika, kiek asmeninis ieškojimas ir atradimas?

Mokytis baleto, sakyčiau, reiškia mokytis baleto technikos (judesių) ir mokytis išmoktus baleto judesius sušokti, sudainuoti, o ne juos formaliai atlikti. Daugelis klasikinių baleto judesių žmogaus kūnui nėra įprasti ir natūralūs. Tokių judesių mokydamasis nepaskubėsi, klasikinių baleto judesių mokymosi seka yra metodiškai suformuota (pasaulyje yra kelios mokyklos, dabartinėje mokykloje mokausi pagal Agripinos Vaganovos metodiką).

Dabar esu tikra, kad absoliučios daugumos baleto judesių teisingai atlikti neišmoksi, kol mokytojas nepaaiškins, kaip tai padaryti. Sakyčiau, baleto judesiams išmokti reikia fizinių duomenų (įgimtų ir įgytų), mokytojo paaiškinimo, mokytojo ir mokinio bendradarbiavimo, taip pat nuolatinių mokinio pastangų – didelės koncentracijos, reagavimo į pastabas ir daugybės individualaus darbo valandų. Mokytis baleto technikos man reiškia kiekvieną dieną atlikti tuos pačius judesius geriau, niekada nestovėti vietoje, mėginti iš tiesų šokti, o ne atlikti gimnastiką.

Na, o mokantis baleto raiškos... Mokslas yra visur. Rengdama kad ir mažiausią vaidmenį pirmiausia perskaitau, kas man prieinama ir suprantama – apie muzikos ir istorijos kūrėjus, sukūrimo laikotarpį, aplinkybes, pačią istoriją, personažą... Peržiūriu internete atrastus šokio įrašus – ne tik profesionalų, bet ir mokinių atliekamus. Ilgai studijuoju ir rankioju, kas labiausiai patinka, ką galiu atlikti, taip pat atmetu, kas nepatinka, tariuosi su savo baleto mokytoja ir kitais mokytojais. Tada mėginu šokti, įsiklausau į mokytojų pastabas ir patarimus, juos užsirašau, darau savo atlikimo įrašus, stebiu, darau išvadas ir vėl mėginu...

Milda Luckutė ir Svajūnas Valiūnas. Martyno Aleksos nuotrauka
Milda Luckutė. Martyno Aleksos nuotrauka

Žiūrėdama į tolimą perspektyvą, norėčiau tapti choreografe. Bet tik po to, kai sušoksiu Johno Neumeier „Damą su kamelijomis“ ir nors vieną pilnametražį Martyno Rimeikio baletą.

2019 m. tarptautiniame jaunųjų baleto šokėjų konkurse „Youth America Grand Prix“, vykusiame Paryžiuje, užėmei pirmąją vietą ir klasikinio, ir šiuolaikinio šokio kategorijose, tai rodo pajautą tiek klasikos, tiek šiuolaikinio šokio technikų. Kokia ta pajauta?

Akivaizdu, riba tarp klasikinio ir šiuolaikinio šokio atlikėjų vis labiau nyksta – pirmųjų repertuarą neišvengiamai papildo šiuolaikinis šokis, o antrųjų technikos pagrindas – klasikiniai judesiai. Šių dienų profesionalus baleto šokėjas turi išmanyti ir gebėti šokti šiuolaikinį šokį. Nors labiau koncentruojuosi į klasikinį baletą, man šiuolaikinis šokis yra labai artimas širdžiai, nes judesio amplitudė ir įvairovė – neišsemiama, o improvizacijos erdvė – beribė (bent jau kol kas taip atrodo).

Kita vertus, neoklasika gal net kiek artimesnė mano kūnui negu klasika. Nors klasikinio ir šiuolaikinio judesio specifika skirtinga, abi kryptys viena kita remiasi ir viena kitą labai stipriai papildo: tam, kad virstų jaudinančiu šokiu, klasikiniams judesiams be galo svarbūs yra šiuolaikinio šokio laisvumas ir organika, o šiuolaikiniame šokyje būtini klasikinio šokio pagrindai.

Baleto kritikas Žilvinas Dautartas, rašydamas apie Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus 2019 m. gala koncertą, taip nusakė tavąjį Grand pas classique variacijos atlikimą: „Neskubri, karališka šokio maniera, elegancija, pasitikėjimas savimi, įtaigumas ir mėgavimasis šokiu.“ Kas tau yra elegancija šokyje ir gyvenime ir kaip mokomasi tų karališkų šokio manierų? Kaip visa tai randasi ir dera, kada besimokantieji baleto meno susiduria su nuolatine kritika?

Eleganciją suprantu kaip lengvumą, tam tikrą manieringumą ir graciją net paprasčiausiose gyvenimo situacijose. Tai iš tiesų man yra didžiulis iššūkis – tiek gyvenime, tiek šokyje. Manau, mūsų aplinkoje elegancija nyksta, gal tai nuolatinio skubėjimo ir greitų dalykų – mados, maisto ir kita – įtaka. Karališkų manierų taip pat tenka pasimokyti, tai yra nuolatinė savikontrolė, prisipažinsiu, man pavykstanti nelengvai.

Kalbant apie pasitikėjimą savimi... Šokyje pasitikėjimą savimi gali skleisti arba ypač savimi pasitikintis atlikėjas, arba pasitikėjimą tenka suvaidinti; manau, tai yra daugelio metų praktikos rezultatas, o tada jau smegenys pačios apsigauna. Mane dažnai moko, kad reikia save ne tik peikti, bet ir girti, sau dėkoti, tačiau būna situacijų, kai jaučiuosi beviltiškai ir patarimai apie pasitikėjimo savimi lavinimą atrodo visiška nesąmonė.

Jeigu mane kritikuoja profesionalai, ypač mano mokytojai, aš žinau, kad kritika skirta siekti geresnio rezultato, todėl mano pasitikėjimas savimi tikrai nemenksta, atvirkščiai – aš labai laukiu profesionalių pastabų, stengiuosi suprasti, reaguoti ir pasitaisyti. Mes, baleto mokiniai, profesionalų kritiką priimame kaip didelę privilegiją – vadinasi, pastebi, vadinasi, skiria dėmesį, vadinasi, vertina...

Įtaiga spinduliuoti galėčiau tik tada, kai jausčiausi techniškai stabili, mano kūno gebėjimams tiktų vaidmuo, man patiktų vaidmenį sukurianti choreografija, vaidmuo mane jaudintų – tai kartu ir yra šokio malonumas. Šokio malonumas man taip pat susijęs ir su subtilumo paieška – tuo aukso viduriuku ne per daug ir ne per mažai, balansu tarp judesio technikos (tai man visada buvo ir yra iššūkis) ir artistiškumo, emocijų.

Esu dėkinga tėvams ir buvusiems bei esamiems mokytojams, nes stiliaus, harmonijos, subtilumo pajautimo buvau ir esu mokoma nuolatos, ir tai veikiausiai yra ir bus visos kelionės paieška. Labai džiaugiuosi, kad atėjusi mokytis į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą galėjau patekti į savo dabartinės baleto mokytojos Deimantės Karpušenkovienės klasę – mokytoja šokyje ypač akcentuoja subtilumą, eleganciją ir karališką laikyseną, tačiau neriboja mano ekspresijos, taip pat kantriomis ir nuolatinėmis pastabomis neleidžia mano dunkaniškiems judesiams nuskristi per toli nuo klasikos pagrindų. Subtilumą šokyje ugdyti man labai padeda šokio (gyvai ar įrašuose) stebėjimas – ilgainiui pradedi pastebėti skirtumus tarp vieno ar kito šokėjo manierų, ekspresijos, judesių organikos, suprasti, kodėl vienas šokdamas prikausto akį, o kitas – ne.

Ko gero, visi jaunieji, nori nenori, daugiau ar mažiau lygiuojasi į ką nors, tad, Milda, kas tavo autoritetai, idealai, ką ir kuo seki, ko sieki?

Tikrai neturiu vieno idealo, kurį iškeliu priešais save kaip tikslą. Mane įkvepia daugybė žmonių – šokėjų ir ne šokėjų. Yra daug garsių balerinų, kuriomis žaviuosi, į kurias lygiuojuosi – kiekvienoje atrandu tam tikrų ypatingų savybių ir iš jų tarsi „dėlioju“ naują baleriną. Nuolatos domiuosi man patinkančiais šokėjais, stebiu jų naujienas, atliekamus vaidmenis, klausau pokalbių su jais, skaitau straipsnius apie juos... Seku mane įkvepiančius Lietuvos ir pasaulio choreografus, stebiu jų darbus, „gaudau“ jų mintis... Tačiau labiausiai mane įkvepia ir skatina eiti pirmyn žmonės, kurie šalia – mano buvę ir esami baleto, improvizacijos, sceninės praktikos mokytojai, mokyklos vadovai, choreografai ir mano mama. O gyvenime idealas man buvo savo ypatinga charizmą ir energiją aplink save būręs ir pozityvumą spinduliavęs tėtis.

Esu nepaprastai dėkinga visiems už gražius žodžius ir palaikymą. Esu dėkinga ir už nepalaikymą. Viena džiugina, kita – liūdina, bet ir viena, ir kita mane motyvuoja mėginti toliau tiek, kiek man bus leista.

Milda Luckutė. „VAM productions“ nuotrauka
Milda Luckutė. „VAM productions“ nuotrauka

Kokie tavo ypatingi baleto meno patyrimai? Kokios tavo įdomios įvairių meno rūšių patirtys, pajautos? Kas teikia dvasinio peno, įkvepia gyventi?

Man kiekvienas potyris, susijęs su baletu, yra kažkuo reikšmingas, manau, net mažiausios smulkmenos buvo ir yra svarbios ir man daro įtaką. Pats svarbiausias įvykis buvo visa ko pradžia – atėjimas į baletą. Tada buvo daug, labai daug stebėjimo, analizės, bandymo sušokti muziką, tapti muzika. Nuoširdžiai abejoju, ar kada sugebėčiau atsakyti, kaip tai padaroma, nes man atrodo, kad tikras susiliejimo su muzika pojūtis būtų virš raiškos priemonių; net kol kas nežinau, ar kada nors pajausiu, kad tai pavyko šimtu procentų.

Labiau už viską mane įkvepia muzika, jos klausausi kiekvieną dieną – įvairiausių žanrų, nors vis dėlto linkstu prie klasikos. Manau, meilę muzikai paveldėjau iš tėčio, giminėje taip pat buvo ir yra talentingų muzikų, o mano senelis buvo aktyviai dainuojantis, šokantis ir net saviveiklos teatro trupei vadovaujantis, režisuojantis ir vaidinantis inžinierius. Dažnai lankausi kino teatruose, nors nesu profesionali vertintoja, tai yra mano mėgstama laisvalaikio pramoga.

Nesu muziejų žmogus. Labiausiai žavi impresionistų darbai, bet nesu ištverminga parodų stebėtoja. Dažniausiai meno kūriniais susidomiu tik sužinojusi jų istoriją, jeigu sudomina epocha, autorius ar kokios kitos detalės. Mėgstu skaityti, įvairios istorijos neretai mane išstumia iš komforto zonos. Tačiau pastaruoju metu dažniausiai skaitau su šokiu susijusią literatūrą ir spaudą. 

Milda, kokios tavo ateities svajos, kas būtų tas iššūkis, kurį norėtum mesti sau ar kad gyvenimas mestų tau?

Svajoju kasdien, turiu daug tikslų, tačiau visų jų neatskleisiu – nenoriu užbėgti įvykiams už akių. Labiausiai norėčiau išmokti nepasiduoti emocijoms ir aplinkos įtakai, išmokti įsisąmoninti, kad tik aš esu savo gyvenimo šeimininkė ir galiu jį kurti tokį, kokio noriu.

Man neretai sunkiau koncentruotis į tikslus, kai pasireiškia nuovargis, patiriu nesėkmių, atsiranda visokių smulkmenų, kurios sukimba ir pradeda slėgti. Žiūrėdama į tolimą perspektyvą, norėčiau tapti choreografe. Bet tik po to, kai sušoksiu Johno Neumeier „Damą su kamelijomis“ ir nors vieną pilnametražį Martyno Rimeikio baletą (nusijuokia). Taip atrodo dabar, o kaip atrodys vėliau – pasakysiu, jei vėl kalbėsimės.