Karl Fredrickson/Unsplash.com nuotr.

Trisdešimt aštuonerių Augustas, užaugęs katalikiškoje šeimoje, sako: „Į Kauno jėzuitų gimnaziją įstojau nuoširdžiai tikėdamas Dievu ir visa krikščionybės konstruojama realybe. Ir nors gimnazija žadėjo gražią ateitį, būtent joje žengiau pirmuosius atsitraukimo nuo religijos žingsnius...“ Maištingam paaugliui netiko tikybos mokytojos, lietuvių išeivijos vienuolės stilius Dievo vardu žeminti ir bauginti mokinius. Stebino ir aplinkinių dviveidiškumas kalbėti vienaip, o elgtis kitaip. Kurį laiką paklusęs artimųjų spaudimui dalyvauti religinėse apeigose, vėliau to atsisakė ir pradėjo domėtis mokslu ir budizmo filosofija. Dabartinę savo būseną Augustas įvardija kaip savojo pasaulio formavimą, kuriame jis gali laisvai bei kritiškai žvelgti į pasaulį nevaržomas dogmų.  

Vitalija, kurios kone pusė gyvenimo prabėgo sovietmečiu, ankstyvoje paauglystėje pradėjo domėtis ezoterika, budizmu, užsiiminėti spiritizmu. „Ieškojau paslapties, labai masino kažką sužinoti. Rūpėjo, koks tas pomirtinis gyvenimas. Norėjosi save valdyti, pakelti virš realybės...“ – sako Vitalija. Šių paieškų meu ji jautėsi vieniša, persekiojo suicidinės mintys, tačiau po kelerių metų ji vėl sugrįžo į Bažnyčią. „Matyt, reikėjo tas balas išbraidyti. Vienas kunigas sakė, kad galima eiti į kalno viršūnę skirtingais keliais, bet svarbu eiti į kalno viršūnę", – sako Vitalija. 

Jolanta paliko Katalikų Bažnyčią dėl gyvo ir nuoširdaus santykio su Dievu stokos bei, kaip ji pati teigia, dogmatinio katalikų mokymo, iškreipiančio Dievo žodį Biblijoje. Dabar ji yra vienos protestantiškos bažnyčios narė, joje jaučiasi mylima ir palaikoma. „Penkiolika metų buvau uoli katalikė, ir visą laiką plaukiojau su tuo religiniu ratu, be tos dvasios... Eidavau į bažnyčią tris keturis kartus per savaitę, ir man jos buvo per mažai...“ – sako Jolanta. 

Šie atvejai atskleidžia nuoširdų žmogaus norą pažinti. Vaikystėje auklėtas katalikiška dvasia vėliau ne vienas renkasi ieškojimų kelią, gilinasi į religijos ir filosofijos klausimus. Po tokių paieškų vėliau kai kas sugrįžta į Katalikų Bažnyčią dar labiau sustiprinęs savo tikėjimą, kai kas tampa protestantu, kitos religijos išpažinėju arba išvis atsisako tikėjimo. Kai kurie nusivilia Katalikų Bažnyčia dėl pedofilijos skandalų ar kontroversiškos jos istorijos.

Apie tai, ko žmonėms trūksta ir ko jie neranda Katalikų Bažnyčioje, kalbamės su kunigu ARŪNU PEŠKAIČIU OFM. 

Kun. Arūnas Peškaitis OFM. Fotografijos autorė – Evgenia Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Esu girdėjusi, kad dauguma žmonių, save vadinančių katalikais, netiki į gyvąjį Jėzų Kristų. Kodėl tie žmonės vaikšto į bažnyčią, kodėl jie tuokiasi, krikštija savo vaikus ir nori būti palaidoti krikščioniškai? Ką tai sako apie mus? 

Nežinau statistikos, bet manau, kad panaši situacija yra daugelyje šalių – ypač šalyse, kuriose yra katalikiška tradicija. Žmogus nori tapatintis su kažkuo, kas suteiktų gyvenimui prasmę ar bent jos nuojautą. Teko sutikti žmonių, save vadinančių kultūriniais katalikais. Paklausus, ką tai reiškia, jie atsako, kad laikosi Dievo įsakymų, laikosi tam tikrų tradicijų, nori, kad vaikai ir anūkai būtų krikštijami. Paklausus, kam to reikia, jie atsako, kad tie ritualai padeda įtvirtinti žmogaus dorovinį kodeksą. Kitų atsakymai būna kitokie, kad ir „kaip radom, taip paliksim“. Dar viena atsakymų grupė apie tai, kad Krikštas, Santuoka ar laidotuvės kažkaip patikimesni su Bažnyčia. Tie, kurie labiau reflektuoja, sako, kad gerai yra kursai prieš santuoką, nes žmonės sąmoningiau ruošiasi jai, geriau pažįsta vienas kitą. Taip, yra tame tiesos. 

Paprastai tokie žmonės nejaučia diskomforto netikėdami į gyvąjį Jėzų, netikėdami Jėzaus buvimu komunijoje – kad joje yra Jo kūnas ir kraujas. Jų tikėjimo stuburas yra tam tikri ritualai, kuriuos privalu atlikti. Bet tie ritualai neužpildo tuštumos, ir žmogus pradeda klajoti po meditacijas, seminarus, mokymus, kurie užpildo jam tai, ko trūksta jo dvasiai – religinės patirties. Tų patirčių paprastai prisigaudo, galvoje ir širdyje eklektika, o ir su dorove nutinka abejotinų dalykų, nes įvairūs meditatoriai, centrai ir kultai nebūtinai kalba apie dorovę taip kaip krikščionybė. Žmogus siekia integralumo, o čia atsiranda eklektika, ir žmogus jaučiasi išbarstytas. Nemanau, kad jam nuo to geriau. 

Kodėl taip nutinka, kad vaikystėje auklėtas katalikiškoje šeimoje ne vienas vėliau palieka Katalikų Bažnyčią ir renkasi kitą religiją, o kartais išvis atsisako tikėjimo? Tuo tarpu vaikystėje augę be Dievo jį atranda jau suaugę, kai žmogus jaučia, kad gyvenant be Dievo atsiveria didžiulė skylė, pildoma įvairiais pakaitalais, priklausomybėmis, malonumais. Tad kas nutinka, kad žmonės atsisako tikėjimo? Ko trūksta šiems žmonėms? 

O ko žmonės neranda šeimoje? Ypač tokioje, kuri tik formaliai katalikiška. Tokioje šeimoje užaugęs žmogus negauna pirminės bendruomenės ir tikėjimo patirties. Jis gauna tam tikra dozę patarimų ir reikalavimų, kuriuos turi įvykdyti. Tokiam žmogui religija asocijuojasi su patarimais ir reikalavimais. 

Dažnam žmogui – ypač vyresnės kartos – Dievas atrodo viską matantis ir baudžiantis. 

Dievas tokiam žmogui tampa lyg ir kažkokiu bausmės įrankiu. Jis viską mato, reikalauja ritualų. Įsivaizduokite, koks tai grasinimas vaikui! Ir beveik nekalbama, kas yra tas Dievas. Tokiu atveju formuojasi kone maginė pagoniška sąmonė apie Dievą, kuriam kažką reikia aukoti, norint išsisukti nuo bausmės, nueiti išpažinties… Ir tas gyvasis Dievas kažkur dingsta. 

Manau, kad laimingi yra tie žmonės, kurie yra konvertitai, kurie sutinka pirmiausia ne taisykles, o Dievą. Taisykles jie supras vėliau. Tuo tarpu žmonės, augę katalikiškoje šeimoje, neišvengiamai turi pereiti asmeniško atsivertimo etapą. Jei to neatsitinka, žmogus pradeda ieškoti kažko kito. Jam atrodo, kad tai, kas buvo jo vaikystėje, ir yra visa Bažnyčia. Ši sfera, mano galva, mūsų Bažnyčioje yra labai apleista, nors, reikia pabrėžti, jau daugėja bendruomenių, dirbančių su šeimomis. Tokių bendruomenių turėtų būti kiekvienoje parapijoje. 

Ar šiuolaikiniam žmogui pakanka vien maldų? Ar jam reikėtų pažinti tikėjimą? Apaštalų darbuose skaitome apie Pilypą, kuris paaiškino Etiopijos karalienės Kandakės iždo valdytojui Šventojo Rašto vietą, kurią jis skaitė. Supratęs, apie ką buvo rašoma, valdytojas pasikrikštijo. O ar mes gauname atsakymus į savo klausimus? Ar šis mokymas nėra rezervuotas tik elitui, o ne paprastoms avelėms? Druskininkų kunigas Vaidas Vaišvilas įsteigė savo parapijoje akademiją, kurioje žmonės galės gilintis į filosofiją ir religiją. Per kelis mėnesius į ją užsirašė apie 60 žmonių. 

Su žmogumi reikia kalbėti aktualiai, kreipiant dėmesį į jo situaciją, į šiandienos pasaulio ir Bažnyčios situaciją – apie tai, kas vyksta mūsų gyvenime. Kiekvieno gyvenimas, aišku, yra skirtingas, bet žmogus neturi justi, kad Bažnyčios mokymas kažkoks pakibęs, kuomet iš sakyklos kunigas aiškina, kaip reikia gyventi. Mano vienas bendraklasis, ateinantis į bažnyčią per didžiąsias šventes, yra pasakęs: „Žinai, kai būna pamokslas, einu parūkyt, nes nesuprantu, apie ką tas kunigas kalba ir kam jis kalba.“ Ir čia labai gerai klausimas: ar tavo kaip kunigo pastoracija yra skirta tiems žmonėms? Ar ji yra abstraktus kažkokių mokymų dėstymas, nurodant, kaip turi būti? Tuomet tokia pastoracija gali suveikti priešingai. 

Kartais kunigai demonstruoja perdėtą uolumą, iškart po šventų Mišių be palaiminimo suklupdydami žmones prieš Švč. Sakramentą ir pradėdami adoraciją. Teko girdėti, kad kai kurie tikintieji vėliau rinkosi kitą bažnyčią. 

Tai yra Kanonų teisės pažeidimas, to negalima toleruoti, nes prievarta negalima versti žmonių adoruoti, tai juos traumuoja. 

Taip, esame laimingi Vilniuje ir kituose dideliuose miestuose, kur yra puikių kunigų, puikių parapijų – pavyzdžiui, Panevėžyje, Palangoje, yra ir nuostabių vietų – tokių kaip Palendriai ar Tiberiados bendruomenė. Bet kai apsilankome mažuose miesteliuose, matome, kad tragiškai trūksta kunigų. Sovietmečio kunigų karta iškeliauja, žmonės pavargę, o ir šiaip pripratę prie senų formų. Stojančiųjų į kunigų seminariją skaičius labai sumažėjęs, tad provincijoje dažnai trys parapijos turi vieną kleboną, o tai reiškia, kad jis važinėja pagal tam tikrą grafiką, neturi jėgų ir galimybių užsiimti maldos grupėmis, kursais, kaip, pavyzdžiui, Bernardinų parapijoje, kurioje yra Alfa, Beta, Gama kursai, į kuriuos nuolat ateina nauji žmonės, gaunantys tam tikro dvasinio maisto. 

Neturiu recepto ir nežinau, kaip spręsti šią situaciją. Ji susijusi su pašaukimų stoka, tačiau visų pirma ją lemia ir demografinė krizė, nes daugybė žmonių yra išvykę, o tai, be abejo, daro įtaką ir pastoracijos kokybei. Nenormalu ir sunku yra tai, kad vienas klebonas rūpinasi trimis ar keturiomis parapijomis, tad kalbėti apie vaisingą pastoraciją yra sunku. 

Tikėjimas yra esminė Dievo malonė, kaip galimybė duota kiekvienam žmogui, bet tokią malonę – kaip ir kiekvieną dovaną – žmogus gali priimti, gali ir nepriimti.

Kita vertus, žinome, kad mažuose miesteliuose labai mažai jaunų žmonių, bet senstantiems žmonėms juk irgi reikalinga pastoracija. Kaip mums sugrąžinti tą gyvybės kultūrą, kuri skatintų gyvybę, skatintų žmones būti savo žemėje, mylėti ją? Ta kultūra buvo sovietmečiu, bet ji kažkur dingusi. Puikus tas mūsų jaunimas, bet daug yra išvykstančiųjų. Tą tragišką žmonių mažėjimą pirmiausia junta ne Vilnius, kuris auga regionų sąskaita, bet tragiškai ištuštėję regionai. 

Liūdna, kad kunigai yra tiek užimti, kad net rekolekcijoms neatranda laiko. O iš kur paimti laiko kokiems tobulinimosi kursams? Net ir vienai parapijai reikia labai daug veiklos. Ačiū Dievui, kad Lietuvoje jau prasidėjo ir įsivažiuoja vedusių diakonų institutas. Šie žmonės gali sakyti pamokslus, nuimti didžiulį krūvį pastoracijoje, darbe su šeimomis, nes susituokęs žmogus dažnai vaisingiau dirba su šeimomis negu nevedęs kunigas. Vyskupai turėtų įtikinti kunigus priimti tarnauti diakonus. Diakonai su dideliu džiaugsmu ir Šventosios Dvasios patepimu dirba pastoracijoje, sako pamokslus, nori tokios veiklos. Austrijoje, teko girdėti, yra labai daug diakonų. Gal taip ir bus Lietuvoje? 

Ar tikėjimas yra Dievo malonė? 

Taip, tikėjimas yra Dievo malonė, tačiau žmonės kartais supranta, kad ši malonė ne visiems duota. Bet Dievo malonės užtenka visiems. Tikėjimas yra esminė Dievo malonė, kaip galimybė duota kiekvienam žmogui, bet tokią malonę – kaip ir kiekvieną dovaną – žmogus gali priimti, gali ir nepriimti. Gali atsiverti, gali ir užsiverti. Gal prieš dvidešimt metų Mažojoje studijoje buvo liudijimą ciklas apie žmones, kurie atrado tikėjimą. Tiesiog stebiesi, koks kūrybingas yra Dievas: vienas tikėjimą atrado skausme, kitas eidamas pamatė kažkokį žvilgantį stogą, ir tokiu būdu Dievas jį prakalbino. Tikiu, kad Dievas kalbina taip kiekvieną. Evangelijoje turime gražų Kristaus palyginimą apie šeimininką, sodininkui siūlantį nukirsti medelį. Sodininkas atsako, kad gal dar vieniems metams palikim jį, patręškim. Manau, kad Dievas panašiai su mumis elgiasi.