Šv. Juozapinos Bachitos gyvenimo istorija neįtikėtina ir kol kas labai mažai žinoma Lietuvoje. Šventoji gimė Sudane, Darfūro regione. Dar labai jauna buvo pagrobta, daugybę kartų parduota Afrikos vergų pirkliams, patyrė labai nuožmią vergovę. Pagaliau atgavusi laisvę tapo krikščione, o vėliau vienuole Venecijoje, Šv. Vincento Pauliečio Gailestingųjų seserų kongregacijoje. Likusį savo gyvenimą Kristuje praleido Schio mieste Italijoje, kuo galėdama padėdama kiekvienam. Mirė 1947 m. Popiežius Jonas Paulius II 1992 m. gegužės 17 d. paskelbė Bachitą palaimintąja, o 2000 m. spalio 1 d. – šventąja. Štai jos pasakojimų ištraukos.

Nesibaigiantys vargai

www.findagrave.com nuotr.

„Mano šeima gyveno pačiame Afrikos viduryje. Su ja jaučiausi visiškai laiminga, nė nežinojau, kas yra kančia. Buvau maždaug devynerių, kai vieną rytmetį kartu su drauge išėjome pasivaikščioti į laukus šiek tiek tolėliau nuo namų. Staiga mums kelią pastojo du ginkluoti nepažįstamieji. Vienas jų mane šiurkščiai sugriebė už rankos, iš už diržo išsitraukė didelį peilį ir prispaudęs jį prie šono įsakė: „Jei šauksi, mirsi. Eik paskui mane!“ Su nenusakoma baime šaukiausi mamos ir tėčio, tačiau niekas manęs negirdėjo. Kažkuris jų įstūmė mane į nešvarų rakandų prikrautą sandėlį ir užrakino duris. Toje landynėje išbuvau ilgiau nei mėnesį. Lig šiol pamenu šias baisaus išgąsčio valandas. Jaučiausi taip slegiama, kad, rodės, širdis išlėks.“

Paskui mergaitė buvo parduota vergų prekeiviui ir aštuonias dienas pėsčiomis kartu su kitais vergais keliavo per miškus, kalnus, slėnius ir dykumas. Vergų virtinės priekyje ėjo vyrai, už jų – moterys, vieni su kitais sukabinti storomis aplink kaklą apvyniotomis grandinėmis, surakinti spynomis. Iš didžiulių žaizdų sruvo kraujas. Juozapina buvo tempiama į vergų turgų, paskui kartu su drauge uždaryta į sandėlį. Tačiau vieną vakarą sargas joms nuėmė grandines nuo kojų, kad mergaitės nuluptų kukurūzų ir jais pašertų mulą. Užsisvajojęs pamiršo uždaryti duris ir nuėjo.

„Mes bėgome kiek kojos neša, tebelaikydamos rankose kukurūzų burbuoles. Baimės genamos bėgome visą naktį. Kai uždususios sustodavome, kartais tamsoje pasigirsdavo liūtų riaumojimas, tada ropšdavomės į medį gelbėtis.“ Deja, bėglės buvo sugautos ir parduotos arabų vadui. Mažiausias jų neatidumas sukeldavo jo nuožmų įtūžį:

„Jis parvertė mane ant žemės ir spardė be atvangos, o paskui paliko gulėti lyg negyvą.

Po trijų mėnesių buvau parduota kitam šeimininkui – turkų kariuomenės generolui. Ant mūsų birte biro rimbo smūgiai. Nepamenu, kad per trejus metus bent dieną būčiau buvusi be žaizdos. Generolo duktė, sužinojusi, kad buvau pabėgusi nuo pirmojo šeimininko, liepė man ant kojų užkabinti sunkią grandinę, kurią turėjau nešioti ilgiau nei mėnesį. Kartą kareiviai mane beveik mirtinai nuplakė: pamenu, kaip daugybę kartų talžydami lazda per šlaunis, jie atlupo odą su visa mėsa ir paliko ilgą rievę, daugelį mėnesių gulint ta vieta prilipdavo prie guolio.

Tačiau baisiausia dar buvo priešaky – tatuiravimas grasinant naujais plakimais. Šešios įpjovos padarytos ant krūtinės, šešiasdešimt – ant pilvo, keturiasdešimt aštuonios – ant dešinės rankos. Atrodė, kad bet kurią akimirką mirsiu, ypač kai tatuiravusi moteris pabarstydavo žaizdas druska. Maudžiausi kraujo klane ir buvau pasmerkta daugiau nei mėnesį tysoti priveržta virvelėmis, negalėdama sulenkti rankos ir nubraukti iš pusiau atvirų, druska barstytų žaizdų srūvančio skysčio… Tik Viešpaties stebuklas, kad nemiriau, nes Jis buvo mane paskyręs „geresniems dalykams“.“

Pakitus politinei situacijai, turkų generolas susikrovė lagaminus, o Bachita buvo parduota Italijos konsului. Pirmą kartą po dešimties vergystės metų ji buvo aprengta ir sugrįžo į žmogišką gyvenimą. Po dvejų metų konsulas gavo kvietimą sugrįžti į Italiją: „Nežinau kodėl, bet išgirdusi žodį „Italija“, nors apie jos grožybes ir žavesį nieko nežinojau, širdyje pajutau labai stiprų troškimą važiuoti paskui šeimininką. Tai Dievas to norėjo. Netrukus viską supratau.“

Atvykęs į Genują, konsulas merginą kaip dovaną padovanojo draugų šeimai, turinčiai didelį viešbutį Suakine. Taigi vėl devyni mėnesiai Afrikoje. Ponia Marija Turina Michieli labai prisirišo prie Bachitos ir drauge su dukra parsivežė ją į Italiją, o kai teko išvykti su reikalais, jas abi patikėjo Šv. Vincento Pauliečio Gailestingosioms seserims.

Dangus nušvinta

Tuomet ponios Michieli reikalų valdytojas, sąžiningas ir auksinės širdies žmogus, padovanojo Bachitai sidabrinį kryželį.

„Prieš paduodamas jį man, pamaldžiai pabučiavo ir paaiškino, kad Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, numirė už mus visus. Dar nežinojau, kas tai, bet slėpiningos jėgos verčiama jį paslėpiau, bijodama, jog ponia jo iš manęs neatimtų. Kartu su mažyle buvau patikėta sesers Marijos Fabretti, kuri rūpinosi katechumenų ruošimu, globai. Kai ji sužinojo, kad aš ne tik noriu tapti krikščione, bet kad su tokiu ketinimu ir atėjau, iš visos širdies apsidžiaugė.“

www.ausiliatrice.firenze.it nuotr.

Bachita tęsia savo dramatišką pasakojimą šiais jaudinančiais žodžiais:

„Šios šventos seserys mane mokė ir padėjo pažinti Dievą, kurį nuo vaikystės jaučiau savo širdyje, nežinodama, kas Jis yra. Pamenu, kaip žvelgdama į saulę, mėnulį, žvaigždes ir gamtos grožį sakydavau sau: „Kas gi galėtų būti visų šių grožybių Šeimininkas?“ Ir jausdavau didžiulį troškimą Jį pamatyti, pažinti ir atiduoti Jam garbę. Dabar aš Jį pažįstu. Ačiū, ačiū, mano Dieve!“

Jaudinantis paprastumas

Patyrusi visą savo tragiškos odisėjos vargą, patekusi į didžiulę sumaištį ir išgyvendama išgąstį, keliaudama beveik tūkstantį kilometrų prievartinio žygio, Bachita neprarado stebėtino ramumo. Jos pasakojime, kupiname kankinamų prisiminimų apie skausmingus vergovės išmėginimus, neišsprūsta nė vienas neapykantos ar kerštingumo žodis tiems žmonėms, kuriuos tikrai reikėtų vadinti budeliais. O jei kas paprašydavo papasakoti savo istoriją, ji sakydavo:

„Viešpats visados, visą gyvenimą buvo man geras. Visas mano gyvenimas buvo Dievo dovana. Jei sutikčiau tuos mane pagrobusius vergų prekeivius ar net tuos, kurie mane kankino, atsiklaupčiau ir pabučiuočiau jiems rankas. Nes jei to nebūtų atsitikę, dabar nebūčiau nei krikščionė, nei vienuolė.“

Sesuo Džulija Kampolongo (Campolongo), pažinojusi ją dar paauglę pensione, prisimena: „Net kai ji mums pasakodavo tragiškiausius atsitikimus, iš veido nepasitraukdavo jai būdinga ramybė. Ji neturėjo priešų.“ Visus savo gyvenimo kentėjimus ji laikė Dievo dovana. „Net kai buvau labiausiai nusiminusi ir liūdna, kai buvau vergė, niekada nepraradau vilties, nes savyje jaučiau slėpiningą mane palaikančią jėgą. Aš nenumiriau, nes Dievas buvo mane paskyręs „geresniems dalykams“. Ir pagaliau aš pažinau šį Dievą, kurį jaučiau savo širdyje nuo pat vaikystės, nežinodama, kas Jis toks.“

Tapusi vienuole, Bachita laisvo laiko akimirkas, likusias nuo durininkės, virėjos ir skalbėjos pareigų, praleisdavo bažnyčioje besimelsdama. Jei kas paklausdavo, apie ką ji mąsto maldoje, visad atsakydavo tą patį:

„Aš mąstau apie Kristaus gyvenimą, kad Jį vis geriau pažinčiau, kad galėčiau mylėti ir padėčiau kitiems Jį pažinti ir mylėti.“ Taip ji visą savo gyvenimą mokė Jį mylėti: „Būkite geri, mylėkite Viešpatį, melskitės už tuos nelaimingus vargšus, kurie Jo nepažįsta. Kad jūs žintumėte, kokia malonė yra pažinti gerąjį Dievą, kokia tai begalinė malonė. „Viešpats yra geras, Jo meilė amžina.“

Tegul Bachita pamoko mus taip, kaip ji, žavėtis kūrinija, būti tiesius ir sąžiningus, neprarasti drąsos žiauriausių išmėginimų akivaizdoje, su džiaugsmu tikėti, su įkarščiu viltis ir uoliai mylėti Kristų bei mokyti kitus Jį mylėti. Tegul ji mums suteikia malonę taip, kaip ji, su pasitikėjimu ir paprastumu eiti susitikti su Tėvu:

„Labai pamažėle aš keliauju į amžinybę. Su savimi nešuosi du lagaminus: viename sudėtos mano nuodėmės, kitame, daug sunkesniame – begaliniai Jėzaus Kristaus nuopelnai. Kai stosiu priešais Dievo teismą, savo nedorybių lagaminą pridengsiu Mergelės Marijos nuopelnais, paskui atidarysiu antrąjį, parodysiu Jėzaus nuopelnus ir tarsiu amžinajam Tėvui: „Dabar teiskite mane pagal tai, ką matote!“ O, esu tikra, kad nebūsiu išvaryta! Tada atsigręšiu į šventąjį Petrą ir pasakysiu: „Jau gali uždaryti duris, nes aš pasilieku!“

(straipsniui panaudotos ištraukos iš kardinolo Polio Pupardo (Paul Poupard) pranešimo - Paryžius, 2003 m. gavėnia)

Magnificat 2011 m. Nr. 2