Filmo „Kalbėk, aš klausau: benamio istorija“ kadras

XFM radijo laidoje „Horizontai“ (vedėjas Rokas Simanavičius) Vilniaus universiteto Kūrybos komunikacijų ketvirto kurso studentai KAROLIS VARNELIS ir LUKAS VALEIKA pasakojo apie savo sukurto trumpametražio filmo „Kalbėk, aš klausau: benamio istorija“, kuriame vaizduojami pokalbiai su penkiais Vilniaus miesto benamiais, atsiradimo istoriją bei santykį su elgetomis.

Kodėl nusprendėt skirti dėmesio šiai socialinei grupei?

Lukas: Viena iš priežasčių buvo ta, kad šie žmonės neišvengiamai yra tie asmenys, su kuriais susitinkame Vilniaus gatvėse. Mes pro juos praeiname, kažkokios mintys kartais kyla. Man terminas „benamis“ – kiek gyvesnis. Turėjau kiemo draugą, kuris turi šaunų tėtį. Dar vaikystėje jo tėtis buvo gan pasiturintis, greičiausiai sekėsi, gerą darbą turėjo. Aš, būdamas kiek jaunesnis nei paauglys, pavydėdavau savo draugui dėl to, kad jo tėtis duoda pinigų, nuperka gerą dviratį... Staiga kažkoks gyvenimo įvykis, nežinau, kaip ten viskas pasikeitė jų šeimoj, kad išsiskyrė, ir galiausiai tas jo tėtis, kuris man buvo ne tiek pavyzdingas, kiek aš juo žavėjausi, kažkodėl atsidūrė gatvėje. Galiausiai aš jį pradėjau matyti savo kieme, sėdintį prie parduotuvės. Jis nusigyveno, užsiaugino barzdą, prasčiau pradėjo atrodyti, turėjo sutriušusius rūbus. Ir galiausiai jis tapo valkata. Žmonės, kurie jį kažkada gerbė, pradėjo stumdyti, varinėti, kartais net niekinti. Ir, matyt, tai buvo vienas iš dalykų, kuris krito į pasąmonę, ir kodėl aš galvojau, kad ši tema yra aktuali – kodėl benamis yra benamis? Kaip jis iki ten nusigyveno?

Karolis: Kažkokios konkrečios patirties kaip Lukas neturėjau. Tema pasirodė įdomi, nes eidamas gatve ar per šventes prie bažnyčios matai tuos žmones, kurie prašo išmaldos. Kažkiek jų gyvenimas yra įdomesnis. Kokia yra ta tikroji istorija? Ar jis neteko darbo, ar kažkas atsitiko, galbūt nepasisekė, kažkokia nelaimė įvyko? Tą tikrai buvo įdomu sužinoti ir pačiam. Pati idėja buvo Luko. Aš buvau tas, kuris prisijungė prie to projekto.

Ar jie gėdijosi jūsų ar kameros?

Karolis: Filmuotis visi bijojo, klausė, ar rodysim per televizorių. Tai turbūt buvo pagrindinis klausimas. Kai pasakėm ne, tai tada kaip ir sutiko. Labai jautėsi kai kurių žmonių drovumas, gal jie nemėgsta tų viešų vietų, bet mūsų paprastumas leido jiems labiau atsiskleisti labiau.

Benamių klausėte, kiek laiko gyvenate be namų; koks buvo jūsų gyvenimas iki benamystės; prašėt, kad papasakotų apie savo šeimą, santykį su ja; jų pragyvenimo šaltinis; svajonės (ne)buvimas; ką nori pasiekti gyvenime. Pakankamai asmeniški klausimai ir daug reikia laiko, kad bet koks žmogus atsakytų. Kiek laiko skyrėte vienam benamiui?

Lukas: Tobuliausia siekiamybė būdavo nufilmuoti kokius 2–3 per dieną, bet ne visą laiką pavykdavo. Būdavo taip, kad vieną pašnekovą sutinkame, pristatome mūsų idėją, pradedame kalbinti, jis viską kaip mintinai išmokęs išpildavo per 10 minučių, gal net ir trumpiau, viskas tuo ir pasibaigdavo. Tai tarsi išsisemdavo, mes pasakydavom: ačiū jums. Būdavo ir kitaip. Mūsų pašnekovas garbaus amžiaus Vytautas, turintis ilgą gyvenimo patirtį, jam uždavus klausimą, jis galėjo ilgai kalbėti, aišku, reikėjo jį šiek tiek nukreipti su ta mintimi, kad vystytume konkrečiai benamystės temą. Taigi, mes stebėjome, kalbėjomės su juo, kiek jau išeina. Ir aišku, galiausiai stabdis buvo tai, kad mūsų kameros atmintis pasibaigė, ir mes galiausiai pagarbiai padėkojome Vytautui bei užbaigėme bendravimą. Bet kokiu atveju medžiagos tikrai pakako. Šiaip ar taip, trumpametražiame filme mes turėjome atsirinkti. Daug dalykų atmetėme vien dėl to, kad negalime visko sutalpinti.

Kas labiausiai iš tų atsakymų įsiminė? Ar buvo kažkokios atsakymų bendros tendencijos?

Karolis: Na, mūsų tikslas ir buvo išsiaiškinti, kas atvedė iki benamystės. Tikrai nemažai atsakymų sutapo, buvo panašūs, ir tai nebuvo jų pasirinkimas. Dauguma mūsų pašnekovų patyrė netekčių, nusivylimų ar didelių gyvenimo klaidų, kurių po to nepavyko ištaisyti. Buvo gan daug sukrečiančių žinių, matosi, kad jiems patiems nepatogu kalbėti apie visas tas situacijas.

Lukas: Atsimenu vieną iš mūsų personažų Aleksejų, kuris pasakė, kad juk patys žmonės supranta, koks yra tokių žmonių gyvenimas. Tai buvo tarsi šauksmas, jis netgi akimirką pažvelgė į kamerą. Taip desperatiškai iš jo nuskambėjo, kad tarsi auditorija suprastų, jog nėra čia taip viskas paprasta, ir galbūt netgi buvo nebylus prašymas suprasti juos. Tai nėra kažkoks, kad gailėkit manęs, bet paprasta empatija žmonėms, kurie gyvena visai kitokį gyvenimą. Dar vienas dalykas, kurį tikrai gerai atsimenu, tai kitas personažas Ivanas. Kaip Karolis minėjo, dauguma mūsų pašnekovų buvo drovūs. Ivaną ypač prisimenu, jam jau buvo tiek vienodai, sako, aš jau viską papasakosiu, man jau nesvarbu, tarsi tiek jis nusigyveno, kad jau jam nesvarbu, kaip jis atsivers. Nes, šiaip ar taip, toks dalykas, kai žmogus atsiveria, parodo, kad jis nebijo intymumo. Šiuo atveju su Ivanu, manau, taip ir buvo. Jis paminėjo tokius dalykus kaip žmogžudystė ir tai, kad jo motina serga vėžiu, apie ką jis sužinojo vėliau, tik išėjęs iš kalėjimo.

Klausėmės ir tokio jaunuolio pasakojimo: bendrame kontekste jis atrodė geros nuotaikos:  pasakoja visą savo gyvenimo istoriją ir staiga pamini, kad jo mama jaunėlį brolį uždusino su pagalve. Ir taip jis tarp kitko pamini. Ir jeigu klausytum, tai nuskambėtų kaip koks juodasis humoras ar kas. Bet iš tikrųjų tai gali būti kartu ir ženklas, kad jau tiek širdis užsidariusi ties tuo dalyku, kad pamini tik kaip faktą. Ir dar paskutinis, tai su paskutine personaže filme: mergina – ilgą laiką narkomanė. Jeigu siauriai pažvelgus į ją, pagalvotum, ai, narkomanė, nurašysi ir tiek, bet kai ji pasakoja pačią savo gyvenimo pradžią, pradedi suprasti, kodėl viskas taip išsirutuliojo.

Susidaro įspūdis, kad tie žmonės natūraliai priima savo būtį, bet ar jie tiki, kad gali kas nors pasikeisti?

Karolis: Kai kurie tiki. Visi kažkokią viltį turėjo, gal, kaip Lukas minėjo, paskutinė pašnekovė Oksana nenorėjo kažką labai keisti, jai tiko jos būtis, bet kiti pašnekovai tikrai norėjo, turėjo vilčių. Dalis pašnekovų akcentavo tokį dalyką kaip paso neturėjimas, kad tai yra didelė netektis dėl to, jog darbo nesusirasi neturėdamas paso, į tave žiūri kaip tiesiog į benamį, niekam tu nereikalingas.

Šiuolaikinėje visuomenėje esame įpratę ieškoti kaltų. Kiek jūs įžvelgėt pačios visuomenės kaltės, kad tokių žmonių yra?

Lukas: Net negalėčiau sakyti, jog valdžia kalta, nes neatsimenu, kad kas nors iš mūsų pašnekovų taip drąsiai sakytų: „Štai, valdžia kalta, kalti tie ir anie“, bet tiesiog iš jų pasakojimų galėjai suprasti, kad taip gyvenimas susirutuliojo. Pavyzdys būtų, kad gimiau Pirmojo pasaulinio karu laiku. Kaip aš kaltas, kad staiga mane pašaukė į armiją, ir turiu ten tarnauti, ten ir žuvau. Tai šiuo atveju jie gimė tam tikrame kontekste, kuris daugumai mūsų svetimas, tarkim, gimė šeimoje, kur visi smurtavo ar gėrė alkoholį, galbūt nebuvo tiek to išsilavinimo, galiausiai kažkas negebėjo prižiūrėti šeimos, atidavė į vaikų namus. Ir galiausiai tu gyveni su tuo, kiek turi žinių apie gyvenimą, ir tada, kaip gebi, taip sukiesi. Atsimenu vieną mūsų kalbintą žmogų, kuris apie benamius atsiliepia kaip tokius, kurie per daug gerai gyvena, jiems iš tikrųjų nieko netrūksta, kad yra ir kur pavalgyti, galima net ir apsirengti gauti. Bet tokio kaltinimo, kad kažkas kaltas dėl jų likimo, aš tikrai nepamenu.

Filmo „Kalbėk, aš klausau: benamio istorija“ kadras

Kiek žmonės gauna socialinės pagalbos ir kiek jie apskritai yra pasiruošę priimti ją?

Karolis: Vienas iš mūsų klausimų buvo: ar prašėte / prašote išmaldos. Tam tikri žmonės tikrai pagalbos nori ir jos prašo. Kitiems vis dėlto arogancijos lygis yra didesnis, jie neprašo išmaldos ir nenori. Galbūt jie pagalbos norėtų, bet yra per drovūs paprašyti. Jie greičiausiai turi tokį nusistatymą, kad gaus neigiamą atsakymą iš kitų, ir bando savaip visa tai išgyventi.

Ar žmogus, duodamas eurą ar du, benamiams labiau padeda ar kaip tik daro meškos paslaugą?

Lukas: Aš dažnai išgyvendavau tokį konfliktą, nes galvodavau, jeigu neduodu, aš šykštus, jeigu duodu, aš paduodu tik žuvį, bet ne meškerę. Kartais būdavo pojūtis – kai duodu, pasijuntu kažkaip geriau, padariau gera, užsidėjau sau varnelę, su manimi viskas gerai. Filme personažė, jau minėta mergina narkomanė, netgi paminėjo konkrečią sumą, už kurią galima gauti tam tikrų narkotikų dozę. Ir aš po to pagalvojau, mes kiekvienam pašnekovui atsilyginam tam tikra suma. Galvojau, aš jeigu jai duosiu ir ji nusipirks tą dozę bei numirs, aš prisidėsiu prie jos blogo likimo. Buvo tam tikras konfliktas. Jeigu praeivis žinotų, gal jis kažkaip kitaip pagalvotų, gal jis tada sakytų, žinai, aš tikiu, kad yra reabilitacijos centrų, gal galima pasiūlyti tau šį variantą. Tarp kitko, mes klausėm tos merginos, ar tu norėjai keliauti į reabilitacijos centrą, net buvau paminėjęs vieną žmogų, kuris gan aktyvus yra padėdamas žmonėms, priklausomiems nuo psichotropinių medžiagų, bet ji pasakė, jau pažįstu tą žmogų, man nelabai su juo gerai. Kita vertus, aš manau, kad gerai yra duoti. Yra daug žmonių, kurių mes apskritai istorijų nežinom, dėl ko mes su Karoliu ir kūrėme tą filmą, kad susipažintume, kodėl jie tapo benamiais. Mes negalim kaip praeiviai Vilniaus gatvėse išsiaiškinti, kad kiekvienas prasigėrėlis, dykaduonis, neduosiu jam pinigų. Tiesiog likimas taip atvedė. Šiuo atveju čia yra kiekvieno sąžinės reikalas. Bet manau, kad bet kokiu atveju mes matome, koks tas žmogus, ir galim bent šiek teik įvertinti iš bendražmogiškumo ir duoti jam.

Karolis: Aš pritarčiau Lukui, kad paaukoti verta. Vis tiek tai yra mūsų sąžinės reikalas, jeigu mes turim daugiau, galim pasidalinti. Kita vertus, mes nežinome, ar jie pinigus skirs maistui, ar alkoholiniams gėrimams. Tą sužinoti yra sudėtinga, dėl to mes ir atlikome tą projektą. Pašnekovai sakė, kad gaunami pinigai yra naudojami maistui, pragyvenimui. Tačiau išeina priešprieša, nes, jeigu jie sako, kad jiems reikia, tarkim, paso, jie nesusitaupo pinigų. Sako, maistas nėra problema, jo pavyksta gauti, bet pinigų nepavyksta susitaupyti tam tikriems dalykams. Taigi, mūsų sąžinės reikalas yra aukoti ar ne, kaip ir jų sąžinės reikalas, kur jie tuos pinigus išleis.

Ar turite kažkokį receptą, kaip tokiems žmonėms galima būtų padėti?

Lukas: Aš manau, kad jiems viena iš pagalbos formų gali būti kaip ir mums visiems – mes sprendžiame problemas visų pirma išsikalbėdami. Aišku, tai yra savotiškai neįprastas atvejis, kad tu imtum ir prieitum prie kokio nors benamio ir sakytum, na, papasakok, kaip čia tu taip. Šventiniu laikotarpiu man pačiam yra tekę tokių atvejų, kai aš pamačiau žmogų ir suspaudė širdį. Galvojau, nupirksiu aš jam karšto šokolado ar kažko daugiau ir, man rodos, mes šiek tiek pradėjome bendrauti. Paaiškėjo jo gyvenimas. Užsiminiau, kad yra reabilitacijos centrų, gal tau reikia. Taigi, receptas būtų tiesiog pašnekinti. Aš nekalbu apie grandiozinius dalykus, nes mes kartais esame patys apsikrovę gyvenimo rūpesčiais ir net nebandome kitų žmonių įsileisti į savo širdį, bet jeigu yra vietos širdyje ir kyla noras, drąsa, pašnekink žmogų, bet jau išklausyk, ką jis papasakos. Jeigu jis apskirtai norės papasakoti. Kažkada buvo taip, kad vienas, greičiausiai benamis, žmogus žiūrėjo į Hesburgerio restoraną. Matau, kad jis sėdi ir nieko greičiausiai neturi. Aš, pamenu, jam daviau tą burgeriuką. Pirmiausia duodavau, po to pradėdavau šnekinti ir tiesiog paklausdavau. Kaip sakydavo mano artimieji, jeigu žmogus pats neprašo, kad jam reikia pagalbos, klausimas, ar tavo pasiūlymas padėti nebus tik kaip žirniai į sieną, nelabai turės vertės.

Kokie jausmai buvo jumyse?

Lukas: Minint tą pačią Oksaną, tik po to pastebėjom, kad mes šnekinom žmogų, kuriam iš pradžių viskas gerai emociškai, o po ji visa šiek tiek keistai lyg ir dreba, lyg ir ne. Ir emocijų kaita labai stipri, čia nusišypso, čia visa susiraukusi. Tada supratom, kad čia greičiausiai „lomkės“, liaudiškai tariant, nes jau gal žmogui vėl norisi to narkotiko. Kad ir paskutiniai žodžiai tikrai mane sujaudino, kai paklausėme, visgi ar norėtum ko nors gyvenime, ji pasako, vaiką norėčiau turėti. Iš pradžių nusišypso, o po to staiga nusimena, sako, kol vartoju, negaliu. Ir nuleidžia galvą. Tai buvo mūsų nesurežisuota, bet iš tikrųjų filmo pabaiga. Ir tai sujaudino, nes vis dėlto suvokiame, kad žmogus dar pagauna save, kad jis negali kai kurių dalykų daryti dėl to, kokią žalą jam daro priklausomybės. Pasaulyje tokių atvejų, kai žmonės vartoja, geria ir negalvoja apie pasekmes. Šiuo atveju Oksana yra sąmoninga tam atvejui, kartu tai ją ir slegia.

FIlmą peržiūrėti galite čia: 

 Parengė Kamilė Laučytė ir Ilona Petrovė