Hichamas Ahmadas Ibrahimas, vertėjas, asociacijos Lietuvių ir libaniečių bendruomenės narys. Evgenios Levin nuotrauka

Pristatome pasakojimų ciklą, kuriame didžiausių Lietuvos tautinių bendrijų atstovai pasakoja apie savo ryšius su Lietuva ir meilę mūsų kraštui.

Lietuva – valstybė su vertinga daugiataučio ir daugiakultūrinio sugyvenimo patirtimi. Šalį, kurią turime ir mylime šiandien, kūrėme visi – įvairių tautų atstovai. Kultūrų įvairovė yra ne tik ekonomikos varomoji jėga, bet ir priemonė, padedanti geriau patenkinti intelektualų, emocinį, moralinį bei dvasinį gyvenimą. Mes turime pareigą saugoti ją kaip gyvastingą ir atsinaujinantį turtą, paveldą, kuris nuolat kinta – dinamišką procesą, užtikrinantį žmonijos išlikimą.

Pasakojimuose skirtingų kartų ir patirčių tautinių bendrijų atstovai pristato savo Lietuvą. Tokią, kokią jie pamilo, kokia pakeitė juos ir kokioje jie paliks savo kultūrinį pėdsaką. Ir nors cikle pasakojama apie skirtingų amžių ir tautybių asmenis, visi jie turi vieną bendrą bruožą – tai begalinė meilė šaliai, kurioje gyvena.

Kviečiame kartu su tautinių bendrijų atstovais leistis į įvairovės kupiną kelionę po Lietuvą, kurią kiekvienas mylime – skirtingą ir jungiančią.

Hichamas Ahmadas Ibrahimas: „Lietuva, kurią myliu.“ Edvino Binderio iliustracija

Hichamas Ahmadas Ibrahimas

Vertėjas, asociacijos Lietuvių ir libaniečių bendruomenės narys

Gimiau ir augau Šiaurės Libane, netoli Sirijos sienos. Nuo mūsų namų iki karo nuniokotos Sirijos sostinės Damasko – vos keli šimtai kilometrų. Esu kilęs iš aštuonių asmenų šeimos, turiu tris brolius ir dvi seseris. Vaikystėje tėvai norėjo, kad lankytume privačias mokyklas italų vienuolynuose, taigi visi tokias mokyklas ir baigėme. Jie siekė užauginti vaikus, neturinčius įsitikinimo, kad religija yra pats svarbiausias dalykas gyvenime. Tėvams buvo svarbu, kad mokėtume pastebėti ir kitką, kad gebėtume matyti žmogų ir jo vidų, nevertindami to per religinę perspektyvą.

Mano tėvų kaime gyvena ir krikščionių, ir musulmonų. Stovi dvi bažnyčios ir viena mečetė. Visi esame labai artimi, galbūt tai būdinga mažuose miesteliuose gyvenančioms bendruomenėms. Kaimuose yra išlikusios senos tradicijos, seni įpročiai – tai yra labai gražu. Kai krikščionys švenčia – juos sveikina visa musulmonų bendruomenė, ir atvirkščiai. Eiliniai žmonės nesivadovauja politiniais žaidimais, jie lieka prie įpročių, tradicijų ir pagarbos vienas kitam.

Su būsima žmona susipažinau universitete. Ji – katalikė, bet ir musulmonas, ir katalikas yra tokie pat žmonės. Mūsų šeimoje niekada nekilo problemų dėl religijos. Šiandien kartu auginame tris sūnus.

Į Lietuvą atvykau 1997 metais studijuoti Kauno technologijos universitete. Prieš atvykdamas į Lietuvą Libane studijavau biologiją. Planavau baigti pirmą kursą ir iškart stoti į mediciną, bet mano planas nepavyko. Studijuodamas biologiją, pirmo kurso antrame semestre sutikau iš Lietuvos grįžusius studentus, ir jie papasakojo apie šią šalį. Tuo metu svarsčiau apie mokslus Rusijoje arba Turkijoje – čia buvo siūlomos nemokamos studijos su stipendija. Kai išgirdau, kad Lietuvoje yra galimybė mokytis prancūzų kalba, nusprendžiau atvykti čia.

Išlydėti į užsienį susirinko visas kaimas, buvo labai jautru – verkėme visi. Atvykęs į Lietuvą jau po dviejų pirmų savaičių norėjau grįžti atgal į Libaną. Jaučiausi labai nejaukiai, nes susidūriau su tam tikrais dalykais, kurių nebuvo tekę matyti anksčiau. Minčių likti Lietuvoje neturėjau, tačiau baigęs bakalauro studijas gavau darbą, įsigijau būstą, įsikūriau – taip ėmiau sieti gyvenimą su Lietuva.

Su būsima žmona susipažinau universitete. Ji – katalikė, bet ir musulmonas, ir katalikas yra tokie pat žmonės. Mūsų šeimoje niekada nekilo problemų dėl religijos. Šiandien kartu auginame tris sūnus.

Skirtumų tarp Libano ir Lietuvos nedaug. Galima sakyti, mus skiria tik detalės. Pavyzdžiui, Libane pas tave gali atvykti iš anksto neinformavęs svečias. Žmonės prie to pripratę, ir tai nekelia jokių sunkumų. Libane nereikia ruoštis: ateina žmogus, išgeria arbatos, pabendrauja... Libaniečiai ir lietuviai svečius priima labai šiltai ir daro viską, kad jie būtų laimingi. Kaip vieną iš šalių skirtumų galima būtų paminėti tai, kad Libane yra visa įvairovė religinių ir etninių bendruomenių, tačiau visi sugyvena taikiai. Dar pridurčiau, kad Libane santykiai su tėvais artimesni. Ten, ypač musulmonų šeimose, Dievo malonė yra labai svarbi. Tai reiškia, kad, jeigu tėvai tave palaimino, yra patenkinti, tada ir Dievas laimina.

Man Lietuvoje gera, savo gyvenimą esu susiejęs su šiuo kraštu. Mano vaikai eina į mokyklą, čia saugu gyventi. Nežinau, ar mums ko nors trūksta. Gyvename, džiaugiamės kiekviena diena, esame sveiki, ir tai, manau, yra didžiausia laimė.

Libanas – šalis, kuria aš visada didžiuojuosi. Čia praleidau pusę savo gyvenimo, užaugau ir subrendau. Todėl būtų neteisinga sakyti, kad tik Lietuva yra mano namai. Asociacija Lietuvių ir libaniečių bendruomenė buvo įkurta 2004 m. Tai nereliginė, nepolitinė ir nesiekianti pelno organizacija. Asociacijos nariai priklauso įvairioms konfesijoms. Turime katalikų, musulmonų sunitų, šiitų, drūzų. Mes siekiame, kad ryšiai tarp Lietuvos ir Libano būtų stiprūs, šilti. Stengiamės garsinti Lietuvą Libane, nes ten mažai kas apie ją yra girdėjęs. Kitaip tariant, tam tikra prasme atstovaujame Lietuvai gimtojoje šalyje ir tai darome su dideliu malonumu.

Viena mėgstamiausių Hichamo Ahmado Ibrahimo vietų Lietuvoje – Labanoro regioninis parkas ir jo apžvalgos bokštas. Edvino Binderio iliustracija

Jei reikėtų išskirti vieną vietą, kurioje man gera leisti laiką – tai būtų Labanoro regioninis parkas.

Labiausiai Lietuvoje mane žavi gamta. Mėgstame su šeima leisti laiką prie jūros ar kur atokiau nuo masinio žmonių susibūrimo vietų. Jei reikėtų išskirti vieną vietą, kurioje man gera leisti laiką – tai būtų Labanoro regioninis parkas. Tai didžiausias regioninis parkas Lietuvoje, o jo apylinkės išsiskiria kraštovaizdžių įvairove, nepaprastai turtinga augalija ir gyvūnija. Tad čia nuo seno plūsta gamtos mylėtojai, o jų dar labiau padaugėjo pastačius įspūdingą bokštą apžvelgti apylinkėms, dar vadinamą Mindūnų apžvalgos bokštu.

36 metrų aukščio Labanoro regioninio parko apžvalgos bokštas yra vienas aukščiausių apžvalgos bokštų Lietuvoje. Norint pamatyti įspūdingą gamtos panoramą, teks užlipti 214 laiptelių. Įveikę aukščio baimę sraigtiniais laiptais, pakilsite virš medžių viršūnių. Bokšto apžvalgos aikštelėje atsiveria kvapą gniaužiantis kraštovaizdis tarsi iš paukščio skrydžio. Bokšto architektūrinis sprendimas primena liauną medžio stiebą, besiveržiantį į viršų. Aukščiau – tik paukščiai ir dangus.

Žvelgiant į tolimas apylinkes, Labanoro regioninio parko šiaurėje driekiasi gaiviai žalios pušys, o vakarinėje dalyje tyvuliuoja vienas didžiausių Rytų Lietuvos senovės ledynų kilmės ežeras – Baltieji Lakajai. Didžiausias Lietuvoje Labanoro regioninis parkas apima Šventosios ir Žeimenos upių takoskyrą, miškai užima apie keturis penktadalius viso parko teritorijos. Kartu jie sudaro vientisą miškų masyvą, vadinamą Labanoro giria. Prie čia pat esančio informacinio stendo galima susipažinti su išsamesne informacija apie apylinkes, kuriose netrūksta išskirtinės augalijos, o grybų sezono metu – ir grybautojų. Norėdami keliauti toliau, galėsite pereiti Labanoro girios pažintinį taką, aplankyti Mindūnų žvejybos ir medžioklės muziejų.

Parengta bendradarbiaujant su Tautinių mažumų departamentu prie LR Vyriausybės.