Šventoji Skolastika ir Benediktas. anastpaul.com nuotr.

Vasario 10 d. minime šv. Skolastiką.

Skolastika (480-543) yra garsaus italų šventojo - Benedikto Nursiečio dvynė sesuo.

Mažai žinoma apie Skolastikos ankstyvąjį gyvenimo periodą. Popiežius Grigalius Didysis savo  „Dialoguose“ teigia, kad mergaitė nuo mažumės buvo atsidavusi Dievui. Brolis ir sesuo augo kartu turtingoje italų šeimoje, kol Benediktas išvyko studijuoti į Romą.

Vėliau žinoma, kad Skolastika įkūrė moterų vienuolyną šalia Monte Cassino, kur gyveno Benedikto įkurta vyrų vienuolija. Skolastika tapo šio vienuolyno abate.

Buvo nepaprastai pasišventusi maldai. Pasakojama, kad brolis ir sesuo susitikdavo tik kartą per metus, kad pasikalbėtų apie dvasinius dalykus. Daugiau nieko tikro apie ją nežinoma, gal tik išskyrus pranešimą, randamą šv. Grigaliaus „Dialoguose“ apie paskutines jos gyvenimo dienas.

Pagal Grigaliaus aprašymą, brolis ir sesuo praleido paskutinį susitikimą melsdamiesi ir kalbėdamiesi. Skolastika, nujausdama mirtį, prašė Benedikto pasilikti su ja iki aušros ir pasakoti jai apie šventųjų laimę danguje, tačiau Benediktas atsisakė, nes nenorėjo nakvoti už savo vienuolyno sienų ir laužyti savo paties sukurtą taisyklę. Tuomet Skolastika susitelkė maldai ir paprašė Dievo, kad leistų jos broliui pasilikti. Ūmiai prasidėjo smarki audra ir Benediktas bei jo vienuoliai negalėjo grįžti į savo abatiją.

Benediktas sušuko: „Teatleidžia tau Dievas, sese. Ką tu padarei?“ Skolastika atsakiusi: „Aš prašiau tavęs, o tu atsisakei. Paprašiau Dievo, ir jis atsiliepė“.

Brolis ir sesuo išsiskyrė kitą rytą po ilgos diskusijos. Po trijų dienų Benediktas, melsdamasis savo vienuolyne, pamatė sesers sielą, pakylančią į dangų it baltas balandis. Benediktas pranešė vienuoliams apie Skolastikos mirtį, o vėliau ją palaidojo kape, kurį buvo sau prisirengęs.

Skolastika ir Benediktas visiškai atsidavė Dievui, kuris jiems buvo aukščiau visko. Stengėsi gilinti savo draugystę su Juo per maldą; atsisakė dažniau matytis kaip brolis ir sesuo tam, kad labiau išpildytų savo pašaukimą. Artėdami Kristaus link, artėjo ir vienas prie kito. Pasirinkdami vienuolinį gyvenimą, jie nepamiršo savo šeimos, bet kartu atrado dar daugiau brolių ir seserų.