Synodaler Weg/Malzkorn nuotrauka

Kaip Bažnyčioje priimami sprendimai? Kaip ir kam atsiskaito asmenys, patys turintys valdžią bei atsakomybę savo rankose? Ar šventimai automatiškai apsaugo nuo žmogiškojo silpnumo? Koks pasauliečių ir ypač moterų vaidmuo Bažnyčios gyvenime?

Šie klausimai aktualūs jau ne vieną dešimtmetį, tačiau ypač paaštrėjo pastaruoju metu, kai pratrūko votis, pritvinkusi lytinių nusikaltimų prieš mažamečius, o vėliau ir piktnaudžiavimo valdžia prieš silpnesnėje pozicijoje esančius suaugusiuosius. Kai iškilo aikštėn daugybė skundų nepaisymo, slėpimo ir nenoro spręsti reikalo iš esmės atvejų. Pasitikėjimas, kurį pasauliečiai rodė savo hierarchinei vadovybei, buvo skaudžiai pakirstas – juo buvo piktnaudžiaujama. O uždavinys saugoti kaimenę nuo plėšrūnų – pasirodė per sunkus.

Baigiantis Amazonijos sinodui, nuskambėjo mintis, kad kitas vyskupų susitikimas turėtų svarstyti pačią sinodiškumo temą. Nenuostabu, kad ateina laikas peržiūrėti nuo 1965 m. kaskart vis dažniau vykstantį bendruomeninės įžvalgos procesą. Beje, aprašytą dar Apaštalų darbų knygoje (Apd 15).

Vatikano II susirinkimas gal pirmą kartą įvardino, kad dvasinė ir hierarchinė Bažnyčios vadovybė neturi atsakymų į visus gyvenimo klausimus, nors ir yra remiama ypatingos malonės neklystamai perteikti tikėjimą ir dorovinį mokymą. Tačiau lig šiol nėra visai aišku, kaip konkrečiai jų bendradarbiai pasauliečiai ir visa likusi bendruomenė gali prisidėti prie Bažnyčios kūrimo.

Visi popiežiaus Pranciškaus dokumentai ir pasisakymai daug dėmesio skiria įžvalgos temai, ypač „Gaudete et exultate“ bei dokumentas jaunimui „Christus vivit“. Gebėti konkrečiomis aplinkybėmis atpažinti ir įgyvendinti Dievo valią, Evangelijos žinią šiandien yra labiau negu būtina. To reikalauja visas kultūrinis kontekstas: be galo įvairus ir greitai besikeičiantis.

Ikisinodinės konsultacijos ir debatai, kuriuose dalyvavo dešimtys tūkstančių asmenų Amazonijos regione, Afrikos katalikų iniciatyva „Pokalbių medis“, o dabar ir 2019 m. gruodžio 1 d. prasidėjęs Vokietijos katalikų „sinodinis kelias“ yra šių ieškojimų dalis.

Kelionės etapai

Formalus vokiečių vyskupų ir pasauliečių bendradarbiavimas prasidėjo dar 1975 metais, po ketverius metus trukusio Vurzburgo sinodo, kuriuo buvo siekiama įgyvendinti Vatikano II susirinkimo nutarimus. Jam pasibaigus, Vokietijos vyskupų konferencijos ir Centrinio katalikų komiteto (CKK) atstovai reguliariai susitikdavo du kartus per metus. 2011–2015 m. vyko tarpdisciplininis forumas, analizavęs lytinio piktnaudžiavimo krizę, vėliau buvo paskelbtos ekspertų išvados ir rekomendacijos, į kurias Vokietijos Bažnyčia ketina rimtai atsižvelgti, – juk negali kitaip.

Šiandien katalikai sudaro 28 proc. iš 82,7 mln. Vokietijos gyventojų, o reguliariai bažnyčioje lankosi vienas iš dešimties (per 2,2 mln.). Per pastaruosius tris dešimtmečius katalikų parapijų skaičius sumažėjo ketvirtadaliu, o ypač pastaraisiais metais daug žmonių formaliai atsiriboja nuo Katalikų Bažnyčios.

Miuncheno kard. Reinhard Marx ir Centrinio katalikų komiteto vadovas dr. Thomas Sternberg. EPA nuotrauka

Ant kortos pastatyta „mūsų šalies tikėjimo ir Bažnyčios ateitis“ ir galimybė „atgauti pasitikėjimą“, sakė Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas Miuncheno kardinolas Reinhardas Marxas.

Visa bendruomenė patyrė galingą sukrėtimą, kai 2018 m. ataskaitoje buvo patvirtinti 3 677 dvasininkų vykdyto išnaudojimo atvejai nuo 1946 iki 2014 metų. Tapo aišku, kad tektų per ilgai laukti, kol būtų surengtas vyskupų sinodas, tad apsispręsta už tarpinį variantą, sinodinį kelią. Šiam procesui pritarė visi 69 Vokietijos vyskupai.

Sausio 30–vasario 1 d. įvyko pirmoji iš keturių asamblėjos sesijų, suplanuotų dvejų metų laikotarpiui. Asamblėjai pirmininkauja kardinolas Reinhardas Marxas ir Centrinio katalikų komiteto vadovas Thomas Sternbergas. Dalyvavo ne tik nuncijus arkivyskupas Nikola Eterovićius, bet ir kitų konfesijų bei kaimyninių šalių katalikų stebėtojai. Įvykį nušvietė apie pusantro šimto žurnalistų.

Atidarymo ceremonija Miuncheno katedroje 2019 m. gruodžio 1 d. Simbolinę žvakę įžiebia kard. R. Marx ir CKK viceprezidentė Karin Kortmann. Tą pačią dieną simbolinės Sinodinio kelio žvakės buvo įžiebtos visose Vokietijos katedrose. Mathias Balk / EPD nuotrauka

Tai „struktūruotų debatų“ galimybė, norint tapti „klausyti mokančia Bažnyčia“, sako kard. Marxas, nebijantis pripažinti: „Mums reikia patarimo žmonių, esančių toliau nuo Bažnyčios.“

Pasirinktos keturios diskusijų temos: „Valdžia ir valdžios padalijimas Bažnyčioje“; „Kunigo gyvenimas šiandien“; „Moteris Bažnyčios tarnystėje ir tarnystėse“; „Meilė ir lytiškumas“.

Komentuodamas 2019 m. birželio 29-ąją popiežiaus Pranciškaus laišką Vokietijoje keliaujančiai Dievo tautai, kardinolas pabrėžė popiežiaus raginimą „naujai vienam kitą išgirsti“ ir savo kūrybingumu, dvasingumu bei tikėjimo užsidegimu „pasitarnauti visuotinei Bažnyčiai“.

Tarp iššūkių ir galimybių

Nėra abejonių, kad tai sudėtingas ir subtilus procesas. Įžvelgti, kas yra gera ir darytina konkrečiomis aplinkybėmis, nėra lengvas uždavinys. Ne veltui Vokietijos sinodinio kelio organizatoriai patikslino, kad jo dalyviai nepretenduoja į išankstinį žinojimą, o įsitraukia į gyvą eksperimentą.

Kita vertus, šio proceso kritikai kol kas daugiausia dėmesio skyrė galimiems pavojams: neva gresia savavališkas doktrinos iškraipymas, radikalūs vienašališki sprendimai ar net schizma. Kartu nepastebėdami ir jau egzistuojančio blogio: sueižėjusios bendruomenės vienybės dėl dvasininkų atskaitomybės stokos.

Kelno kardinolas Rainer Woelki. Synodaler Weg/Malzkorn nuotrauka

Kelno arkivyskupas, kardinolas Raineris Maria Woelkis kritikavo debatus, kaip siekį perimti protestantišką parlamentarizmo modelį. „Visi mano būgštavimai pasitvirtino“, – pasibaigus pirmajai sesijai Domradio.de sakė kardinolas, pasigedęs pasisakymuose tradicinės Bažnyčios sampratos.

Tačiau ir kai ko išmoko: „Supratau, kad klausytis yra sunku; jog sunku išlaikyti pagarbą kitam. Be to, supratau, kaip svarbu kalbėti apie valdžią Bažnyčioje“, – sakė kard. Woelkis, pastebėdamas, kad ir šiame susitikime ne visada buvo leidžiama pasisakyti kitaip manantiesiems. Kvietė nepamiršti, jog Bažnyčios nereikia naujai išrasti, tačiau vis geriau ją suprasti, „kad galėtume atsakyti į klausimus, kurie mums kyla šiandien“.

Atrodo, kad gilių reformų Vokietijoje siekiantys katalikai supranta visą reikalo sudėtingumą. Prieš prasidedant susitikimui, buvo nueitas nelengvas požiūrių derinimo kelias, kai Vatikano kurija ir popiežius išsakė savo būgštavimus.

Šviesos pamaldos priešais šv. Baltramiejaus katedrą sausio 30 d. Synodaler Weg/Malzkorn nuotrauka

Ši „atsivertimo ir atsinaujinimo“ kelionė turi vesti į didesnę Bažnyčios vienybę, pabrėžia kard. Marxas, neignoruodamas, kad jau dabar jos trūksta. Atidarymo metu dalyvius pasitiko ne vien organizacijos „Maria.2“ atstovės, siekiančios moterų kunigystės, bet ir tradicinių pažiūrų grupė, aikštėje kalbėjusi rožinį.

Per atidarymo mišias įvairių pašaukimų žmonės išsakė savo lūkečius. Synodaler Weg/Malzkorn nuotrauka

„Asamblėja sujungia labai skirtingus žmones, tačiau jie visi atstovauja Bažnyčiai Vokietijoje, – sakė T. Sternbergas. – Mus visus jungia tas pats rūpestis dėl mūsų tikėjimo, mūsų Bažnyčios.“ Popiežius „mus ragina diskutuoti ir kartu ieškoti atsakymų“, – sakė Katalikų komiteto vadovas, atsakydamas į klausimą, kaip šiandien Vokietijoje gyventi tikėjimu. „Ši kelionė niekada nesibaigs, tai tik naujo būdo būti Bažnyčia pradžia.“

Sinodinę asamblėją sudaro 230 narių. Vyskupų konferencijai ir katalikų komitetui atstovauja po 69 asmenis. Kiti nariai yra pašvęstojo gyvenimo vyrų ir moterų atstovai, diakonai ir kitų bažnytinių organizacijų delegatai.

Synodaler Weg/Malzkorn nuotrauka

Asamblėjos darbe šalia debatų numatytas ir balsavimas už trijų kategorijų rezoliucijas. Statutas numato, kad rezoliucijai priimti reikalingi ne tik du trečdaliai visų asamblėjos narių, bet ir du trečdaliai visų (69) Vokietijos vyskupų balsų. Kai kuriuos sprendimus bus galima įgyvendinti iškart vyskupijose, nes jie patenka į vietos vyskupo kompetenciją; kiti – turės būti pateikti popiežiui, o treti gali būti svarstomi tik Visuotiniame susirinkime.

„Nėra priimtina, kad priimant sprendimus Romoje nėra konsultuojamasi su vietos bažnyčiomis, – sakė jėzuitas kun. Hansas Langendorferis. – Mes tikime, kad skirtingi pasaulio regionai gali ir privalo teikti pasiūlymų Romai, kad visuotinės Bažnyčios vaizdas būtų labiau subalansuotas, atsižvelgtų į kultūrų įvairovę.“ Anot jėzuito, tai suteiktų Bažnyčiai „naujo patikimumo ir įtikinamos jėgos“.

Kalbėdamas spaudos konferencijoje, T. Stenbergas davė pavyzdį, kad klausimas, ar moteris gali vadovauti katalikiškų laidotuvių apeigoms arba tapti katedros kapitulos nare, patenka į pirmąją kategoriją; tai yra ją būtų galima iškart įgyvendinti. Kita vertus, klausimas, ar moterims galėtų būti teikiami šventimai, gali būti išspręstas vien popiežiaus dekretu. Galiausiai vien Visuotinis susirinkimas gali nuspręsti, ar moterys galėtų priimti kunigystės šventimus.

Tokia yra dabar galiojanti bažnytinė teisė, numatanti sprendimų priėmimo procedūras.

Synodaler Weg/Malzkorn nuotrauka

Kard. Walteris Kasperis garsiai įvardijo labai suprantamą pavojų, kad asmenys, kurie galbūt tikisi labiau įpareigojančių išvadų, gali skaudžiai nusivilti, jei ne visi jų lūkesčiai išsipildys: pavyzdžiui, moterų kunigystės ar kunigų celibato klausimais. Sinodinio kelio eiga atskleis, kiek brandi ir kūrybinga yra Vokietijos katalikų bendruomenė, kurios dosnumą ir mes Lietuvoje puikiai pažįstame.

Nepaisant visų grėsmių, rizikos ir neapibrėžtumo, atvirų debatų procesas yra neišvengiamas ir, ko gero, vienintelis gijimo ir susitaikymo kelias. Antroji asamblėjos sesija numatyta rugsėjo 3-5 d.

„Įžvalgumas šiandien tapo ypač būtinas“, – rašo Pranciškus „Gaudete et exsultate“. „Šitai ypač svarbu, kai mūsų gyvenime atsiranda naujybė ir reikia spręsti, kas tai – „jaunas vynas“ iš Dievo ar pasaulio ar velnio dvasios apgaulinga naujovė. Blogio jėgos skatina mus nieko nekeisti, palikti viską, kaip yra, „rinktis nejudrumą ir sąstingį.“ Tačiau yra svarbu „atpažinti Dievo ir Jo malonės metą, neignoruoti Jo įkvėpimų, nenuleisti negirdomis kvietimo augti“, o kartu ir „mokytis Dievo kantrybės“ bei dosnumo (plg. 166-167).

Bet kuriuo atveju kiekvienas šios kelionės dalyvis namo grįš bent šiek tiek pasikeitęs. Ir tai – labai svarbu.

Bendros maldos akimirka. Synodaler Weg/Malzkorn nuotrauka

Synodaler Weg/Malzkorn nuotrauka

Synodaler Weg/Malzkorn nuotrauka

Spaudos konferencija vasario 1 d. Frankfurte prie Maino pasibaigus pirmajai sinodinio kelio sesijai: Teodoras Bolzenius, CKK atstovas spaudai ir Karin Kortmann, CKK viceprezidentė ir „Sinodinio kelio“ prezidiumo narė. Synodaler Weg/Malzkorn nuotrauka

Šviesos pamaldos priešais Šv. Baltramiejaus katedrą sausio 30 d.: žmones sveikina arkivysk. dr. Ludwig Schick (Bambergo arkivyskupas) ir prof. dr. Thomas Sternberg, CKK ir Sinodinio kelio prezidentas. Synodaler Weg/Malzkorn nuotrauka