Hansas Georgas Gadameris. Wikipedia.org nuotrauka.

Šiandien, vasario 11-ąją dieną, žymus vokiečių filosofas, hermeneutikos krypties atstovas Hansas Georgas Gadameris (1900-2002 m.) švestų 120-ies metų jubiliejų.  Šia proga siūlome kelias filosofo mintis apie meno kūrinio patirtį, romantizmą ir apšvietą, tėvynę ir kalbą. 

Remdamasis M. Heideggeriu, Gadameris sukūrė savitą filosofinės hermeneutikos koncepciją, domėjosi filosofija, kuri turėjo būti paremta antropologijos principais, siekė parodyti, kad su moksline veikla siejamas pažinimo metodas nėra universalus. Gadameris Pritarė M. Heideggerio minčiai, kad supratimą reikia nagrinėti ne kaip pažintinį veiksmą, o kaip buvimo būdą. 

H.-G. Gadamerio požiūriu, tiesa humanitariniuose moksluose pasiekiama ne remiantis metodu, o deramai įsisąmoninant patirtį, kuri esanti baigtinė, bet atverianti naujos patirties ir supratimo galimybę. Naudojantis estetine meno kūrinių kalba jam pavyko supratimo įžvalgą nukreipti į savipratą. Meno kūrinys, anot jo, visuomet gali pasirodyti esantis istorinė duotybė ir būti galimas mokslinio tyrimo objektas, bet jis kalba taip, kad tam išreikšti sąvokų nepakanka. Meno teikiama patirtis yra artima tai, kuri įgyjama žaidimo ir vaidinimo veikloje, ypač ritualuose.

H.-G. Gadamerio teigimu, meno kūrinio paskirtis ne teikti malonumą ir žadinti pasigėrėjimą, o atskleisti būties tiesą. Filosofas mano, kad kiekviename teiginyje slypi neišsakytos prielaidos, išankstiniai prietarai, nuostatos ir sprendimai. Suvokus šias prielaidas ir dialogo-pokalbio kontekstą galima teisingai interpretuoti kito išsakomus teiginius. 

Apie meną ir menininką dabar ir XIX a. „Įstabu, kad menas, turėdamas teisintis aplinkiniam pa­sauliui, natūraliai integravo bendruomenę, visuomenę, Bažnyčią ir kuriančiojo menininko savivoką. O mūsų pro­blema ir yra ta, kad šio natūralumo, o kartu ir visiems bendros savivokos nebėra, – nebebuvo jos jau ir XIX šimt­metyje. […] Jau tuomet didieji menininkai – kas daugiau, kas mažiau – ėmė neberasti sau vietos visuomenėje, tampančioje vis labiau industrinei ir komercinei; jų bohemiški likimai tarsi patvirtino nuo seno abejotiną klajojančių artistų vardą. Jau XIX amžiuje kiekvienas menininkas gyveno suvokdamas, kad natū­ralaus ryšio su žmonėmis, tarp kurių jis gyvena ir kuriems kuria, nebėra. XIX amžiaus menininkas jau nebe bendruo­menės narys, o pats sau kuria bendruomenę, kaip ir dera, didindamas įvairovę ir puoselėdamas per dideles viltis, kaip kad neišvengiamai būna, kai jo pripažįstama įvai­rovė susiduria su pretenzija, jog tikra yra tik jo paties kūrybos forma ir tai, ką ji išreiškia. XIX amžiaus meni­ninko sąmonė iš tiesų mesianistinė; kreipdamasis į žmones jis jaučiasi nelyginant koks „naujasis Išganytojas“ – jis neša jiems gerąją susitaikymo Naujieną ir kaip nepritapėlis turi už tai mokėti: jo menininkystė kuria tik meną menui.“ („Grožio aktualumas“, p. 10–11, iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Grinytė)

Apie istorinę sąmonę. „[...] istorinė sąmonė yra ne kokia ypatinga mokslinė ar iš pasaulėžiūros kilusi metodinė pozicija, bet savotiška mūsų pojūčių dvasingumo instrumentuotė, jau iš anksto nulemianti mūsų meno regėjimą ir patyrimą. Su tuo, matyt, susijęs ir kitas dalykas, irgi reflektyvumo forma: mums nereikia naivaus atpažinimo, dar sykį parodančio mūsų pačių pasaulį, sustingusį ilgam; tiek didžiulę savo pačių istorijos tradiciją, tiek visai kitų, nulėmusių Vakarų istorijos, pasaulių bei kultūrų tradicijas ir formacijas, mes lygiai taip pat galime reflektuoti kaip kitas ir būtent ši­taip jas įsisavinti. Tai gili refleksija, kurią atsinešame kiekvienas iš mūsų ir kuri įgalina šių dienų menininką produktyviai kurti. Kaip tatai pavyksta padaryti šitokiu revoliuciniu būdu ir kodėl istorinė sąmonė bei jos naujasis reflektyvumas neatsiejami nuo niekuomet neat­sisakomos pretenzijos, esą visa, kas regima, yra čia ir betarpiškai kreipiasi į mus, tarsi tai būtume mes patys? Tai išaiškinti, ko gero, ir turi filosofas.“ („Grožio aktualumas“, p. 16-17, iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Grinytė)

Hansas Georgas Gadameris. Youtube.com kadras.

Apie filosofijos uždavinį ir tikslą. „Filosofijos uždavinys – ir skirtybėse rasti bendrybę […]“. („Grožio aktualumas“. p. 16, iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Grinytė)

Apie romantizmo ir apšvietos įtaką dabarčiai. „Modernusis mąstymas turi du šaltinius. Savo esme tai apšvieta, nes žmogus, kuris šiandien užsiima mokslu, remiasi savojo mąstymo drąsa, o beribė empirinių mokslų plėtra ir visi jos sąlygoti žmogaus gyvenimo pertvarkymai technikos amžiuje liudija ir patvirtina šią drąsą. Bet yra dar vienas šaltinis, maitinantis šiandienį mūsų gyvenimą. Tai vokiečių idealistinė filosofija, romantinė poezija ir romantizmo atrastas istorinis pasaulis, kurie pasirodė iki šiol pajėgūs atsispirti moderniosios apšvietos judėjimui.“ (esė „Mitas ir protas“, iš vokiečių kalbos vertė Arūnas Sverdiolas)

Apie tai, kas yra romantizmas ir jo santykį su mitiniu mąstymu. „Jei roman­tizmu laikome bet kokį mąstymą, kuris neatmeta galimybės, kad tikroji dalykų tvarka yra ne šiandien ir nebus kada nors, bet kad ji kažkada buvo, ir kad esamam ar būsimam pažinimui neprieinamos kažkada žinotos tiesos, tai akcentai išsidėlioja visai kitaip. Mitas tampa nešėju savosios tiesos, neprieinamos racionaliam pasaulio aiškinimui. Užuot išjuokus mitą kaip šventikų apgaulę ar bobų pasakas, jo reikia klausytis kaip išmintingesnio giliausios senovės balso. Taip perkainojęs mitą, romantizmas iš tiesų atvėrė ištisą platų naujų tyrimų lauką.“ (esė „Mitas ir protas“, iš vokiečių kalbos vertė Arūnas Sverdiolas)

Apie istorijos perteklių ir jo poveikį mūsų mąstymui. „Dabarties ligos – istorinės ligos – esmė yra ta, kad šj užsklęstą akiratį sugriovė istorijos perteklius, tai yra įpratimas mąstyti remiantis vis kitomis vertybių sistemomis.“ (esė „Mitas ir protas“,  iš vokiečių kalbos vertė Arūnas Sverdiolas)

Hansas Georgas Gadameris. Youtube.com kadras.

Apie mokslo ribotumą. „Mokslo dėka išsivadavome iš daugelio prietarų ir iliuzijų. Mokslas kas kartą reikalauja tiesos: užklausti neįrodytus prietarus ir tuo būdu suvokti geriau, negu anksčiau buvo suvokiama, kas yra. Bet mokslo veiksenai vis labiau aprėpiant visa, kas yra, kartu darosi vis labiau abejotina, ar mokslo prielaidos apskritai leidžia kelti klausimą apie visą tiesą. Susirūpinę klausiame: kiek būtent nuo mokslinės veiksenos priklauso, kad yra tiek daug klausimų, į kuriuos turime turėti atsa­kymus, bet kuriuos mokslas mums draudžia? Mokslas neleidžia kelti klausimų, diskredituodamas juos, tai yra paaiškindamas, kad jie beprasmiai. Mokslui turi prasmę tik tai, kas atitinka jo paties metodą ieškoti tiesos ir ją tikrinti. Nepasitenkinimas mokslo pretenzija į tiesą visų pirma atsiranda religijoje, filosofijoje ir pasaulėžiūroje. Tai ins­tancijos, į kurias kreipiasi skeptikai mokslo atžvilgiu, nurodydami mokslinės specializacijos ir metodinio tyrimo ribas lemiamų gyvenimo klausimų akivaizdoje.“ (esė „Kas yra tiesa?“, iš vokiečių kalbos vertė Arūnas Sverdiolas)

Apie tėvynę. „Tėvynė nėra tiesiog gyvenamoji vieta, kurią galime pasirinkti ar pakeisti. Tėvynės negalime ir užmiršti.“ (esė „Tėvynė ir kalba“, iš vokiečių kalbos vertė Arūnas Sverdiolas)

Apie tremtį ir tremtinius. „Tad gyvenimą tremtyje lydi mintis apie tėvynę, iš kurios žmogus jaučiasi išvarytas, o kartu ir mintis apie sugrįžimą net tuomet, kai sugrįžti visiškai neįmanoma. Tėvynė nepamirštama. Šiandien vis jud­resniame mūsų pasaulyje tėvynė nebe tas pat, kas buvo sėslesniais laikais. Todėl anuomet mintis apie grįžimą iš tremties į draudžiamą tėvynę buvo išgyvenama kaip kaskart naujas išvarymas. Mat kiekviena tremtis sunki, taigi nuolat gyva viltis, kad ji bus panaikinta ir galima bus grįžti į tėvynę. Tad romėnų poeto Ovidijaus elegijos, kurias jis giedojo būdamas tremtyje prie Juodosios jūros, ir šiandien jaudina žmonių širdis.“ (esė „Tėvynė ir kalba“, iš vokiečių kalbos vertė Arūnas Sverdiolas)

Apie kalbą, tėvynę ir keliones. „Tačiau kas mums yra tėvynė, ši pirmapradės artimybės vieta? Kur ji yra, kas ji būtų be kalbos? Tai, kad tėvynė nenumatoma iš anksto, pirmiausia siejasi su kalba. Mes patys tai žinome iš paprasčiausios kelionių patirties. Kai grįžtame iš svetimkalbio užsienio namo, netikėtas susitikimas su gimtąja kalba mus tiesiog išgąsdina; artimybės visetas, papročiai ir įprastinis pasaulis tikrai sklidini savosios kalbos skambesio.“ (esė „Tėvynė ir kalba“, iš vokiečių kalbos vertė Arūnas Sverdiolas)

Parengė Kristina Tamelytė