Kadras iš rež. Stéphane’o Batuto filmo „Klajojanti siela“ („Vif-argent“, 2019 m.).

Šį kartą radijo stoties XFM radijo laidos „Kitas kadras“ vedėjas, kino kritikas Ramūnas Aušrotas į prancūzų kino festivalį „Žiemos ekranai“ žvelgė per moters ir žanro (melodramos) perspektyvas ir išskyrė du retrospektyvinius filmus, kuriuos verta pažiūrėti.

Moters žvilgsniu

Prieš 50 metų ir Prancūzijoje kinas buvo vyriška profesija. Dabar gyvename lyčių lygybės laikais. Ji neaplenkė ir kino teritorijos. Bet ne tai yra svarbu. Svarbiau, kad moteris kitaip nei vyras žvelgia į pasaulį, todėl režisierės mums padeda atskleisti pasaulio įvairovę, pažiūrėti į jį platesniu žvilgsniu. Kino kritikai tai vadina moters perspektyva.

Šis kino festivalis – ne išimtis. Jis atskleidė, kad keičiasi socialinė visuomenės struktūra. Daugėja savarankišką karjerą darančių moterų („Alisa ir meras“), vienišų motinų („Notre Dame“), vienos likusios vidutinio amžiaus moterys svajoja apie antrą jaunystę („Gražuolė ir gražuolė“). Atsiranda daugiau erdvės ekrane tikrosioms emocijoms, jausmams ir troškimams išreikšti, moteris jau nebėra vien auka, suvedžiota arba meilužė. Kitaip sakant, plečiasi moters tipažų kine ratas, stipriai kine skamba moterų įgalinimo natos (ypač „Nematomos“).

Įdomu, kad kine daug kalbama apie moters malonumą, netgi vyriškojo sąskaita. Kad ir kaip būtų, nors moteris kine ir savarankiška, vis dėlto ji išlieka abstraktaus seksualinio instinkto tenkinimo objektu. Apskritai kine juntama vis didesnė nejautra nuogam kūnui („Klajojanti siela“), visiškai išnaudojamas nuogas moters kūnas. Man maloni išimtis – „Alisa ir meras“, atskleidusi platonišką nejaunos filosofės ir miestelio mero draugystę.

Socialine prasme feminizmas siekia išlaisvinti ir suteikti galimybių moteriai, bet antropologiniu požiūriu redukuoja ją iki gyvuliško malonumo. Ko gero, čia yra ne kas kita kaip klaidingas antropologijos nulemtos sąsajos su psichoanalize ir postmodernia filosofija rezultatas. Dėl to, deja, moters paveikslas kine tik skurdėja. Vis dėlto prancūzų kine nematyti holivudiškos tendencijos kurti amazonės tipažą. Kaip sakiau, klasikine prasme moteriai būdinga turėti stipresnę intuityvią galią, ji labiau linkusi į dvasinį pasaulį, labiau atsiveria Dievui ir išgirsta jo balsą. Juk ir mūsų bažnyčiose moterų gerokai daugiau nei vyrų. Tačiau nė viename iš mano minėtų filmų nėra moters, kuriai būtų būdinga ši dimensija (galbūt tik „Į pasaulio kraštą“, kai pabaigoje prostitutei pavyksta išeiti iš tos socialinės padėties ir pradėti naują gyvenimą). Ar tai yra šių dienų ženklas, sekuliarios visuomenės kulminacija? Spręsti žiūrovams.

Kadras iš rež. Sophie Fillières filmo „Gražuolė ir gražuolė“ („La belle et la belle“, 2018 m.).

Žanro perspektyva. Melodrama

Melodrama dažniausiai asocijuojasi su lyriniu tonu, hiperbolizuotais jausmais, aštresnėmis emocijomis. Jai būdingas primityvus siužetas, labiau rūpi jausmai, o ne personažo psichologinė būsena arba kaip pasisuks įvykiai (meilė baigsis laimingai), todėl daugiau dėmesio skiriama ne veiksmui, o dialogams. Veikėjų charakteriai gana dažnai būna tiesmuki, dažnai neapsieinama be meilės trikampio.

Kodėl šis žanras toks populiarus prancūzų kine? Nesvarbu, ar rodytų socialinę atskirtį („Nematomos“), ar atskleistų politinės virtuvės užkulisius („Alisa ir meras“), ar pateiktų komediją su farso elementais („Notre Dame“), vis tiek išlenda lyrinis tonas ir melodraminės natos. Viena vertus, prancūzai yra jausmingi. Kita vertus, anksčiau kine vyravo vyriška perspektyva, dabar situacija keičiasi. O melodrama kaip žanras yra klasikinis būdas moteriškam požiūriui ir jausmams išreikšti. Dabartinės galimybės leidžia manipuliuoti pačiu žanru. Tai gerai iliustravo „Neįmanoma meilė“.

Šia tema kalbant reikėtų išskirti debiutuojančio režisieriaus Stéphane’o Batuto romantinę fantastinę dramą „Klajojanti siela“ (2019). Filmas įdomus kinematografiniais eksperimentais. Tai – tarsi bandymas atkurti klasikinį Orfėjo mitą. Tik klasikiniame moteris ėjo į požemius ieškoti mylimojo. O čia atvirkščiai – Orfėjas, mirusi siela, ieško prarastos jaunystės meilės. Pomirtinė asmens būklė režisieriui tėra pretekstas kurti melodramišką, šekspyrišką dviejų įsimylėjėlių susitikimo po mirties istoriją. Šis filmas gavo Jeano Vigo apdovanojimą už metų debiutą.

Kadras iš rež. Jeano Grémillono filmo „Vasaros šviesa“ („Lumière d'été“, 1943 m.).

Retrospektyvinė programa – tarsi furšeto stalas

Retrospektyvinė programa yra labai eklektiška. Galima net palyginti su furšeto stalu, kai gali paragauti ir vieno patiekalo, ir antro, ir trečio... Ir taip susidaryti nuomonę apie prancūzišką virtuvę, kuri yra įvairi. Kviečiu paragauti dviejų patiekalų.

„Vasaros šviesa“ (1943 m., rež. Jean Grémillon, vaidina Madeleine Renaud, Pierre Brasseur. N-13)

Jeanas Grémillonas – muzikantas, smuikininkas, tačiau nutraukė šią karjerą ir pasirinko kiną. Jis debiutavo su trumpo metražo filmais, bendradarbiavo su scenaristu ir poetu Jacques’u Prévert’u, legendiniais aktoriais Jeanu Gabinu ir Madeleine Renaud. Jo kūryba įdomi tuo, kad į vaidybinį filmą įpinama dokumentikos elementų. Dabar tai vadintume hibridiniu kinu. Už Prancūzijos ribų jis mažai žinomas, nors laikomas prancūziško poetinio realizmo pradininku (pirmas jo tokio žanro filmas yra „Mažoji Liza“, 1930). Galbūt dėl to, kad prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis liko kurti Prancūzijoje kartu su vokiečiais kartu, jam uždėjo etiketę persona non grata. Jį dabar tiek prancūzai, tiek pasaulis atranda iš naujo.

Kadras iš rež. Bertrand'o Tavernier filmo „Gyvenimas ir nieko daugiau“ („La Vie et rien d'autre“, 1989 m.).

„Gyvenimas ir nieko daugiau“ (1989 m., rež. Bertrand Tavernier, vaidina Philippe Noiret, Sabine Azéma. N-13)

Kino režisierius ir scenaristas Bertrand’as Tavernier’as ketino tapti teisininku, tačiau susižavėjo kinu. Jis dirbo režisieriaus Jeano-Pierre’o Melville’io padėjėju, nesutapus požiūriams išsiskyrė, tada tapo kino agentu, įkūrė kino klubą, rašė kritikos straipsnius kino žurnalams.

Vis dėlto darbas šalia kino aikštelės jam davė daug daugiau nei formalios studijos mokykloje, ir jis pradėjo pats statyti filmus. Kaip režisierius debiutavo su filmu „Laikrodininkas iš Saint Paulio“ (1973), apdovanotu Louiso Delluco prizu už geriausią prancūzišką filmą. Šį režisierių galima vadinti mizanscenos meistru. Jo panoraminiai vaizdai – įspūdingi, todėl jo filmus būtina žiūrėti kino salėje, ne namie.

B. Tavernier’as kilęs iš katalikiškos šeimos, bet greitai persiėmė kairuoliškomis idėjomis, tapo socialistinių kairiųjų pažiūrų. Nors krikščioniškų elementų liko jo kūryboje. Pavyzdžiui, labai dažnai jo filmai prasideda valgymu. O tai yra komunijos, bendrystės simbolis. Per valgymą režisierius mus įveda į bendrystę su siužetu, istorija.

Parengė Ilona Petrovė

Skaitykite ir klausykitės daugiau:

„15-ieji „Žiemos ekranai“ (I). Dabarties laiko beieškant“