Vytautas Toleikis. Evgenios Levin nuotrauka

Su pjudymu Lietuvoje pirmąjį kartą ryškiau susidūrėme per sovietinę okupaciją dar 1946 metais. Tuomet buvome priversti kartu su visa „tarybine liaudimi“ išgyventi ir įgyvendinti draugo Andrejaus Ždanovo pranešimo „Apie žurnalus „Zvezdą“ ir „Leningradą“ direktyvas su jų lietuviškąja versija – „Pergalės“ numeryje paskelbta sovietinės Lietuvos ideologo Kazio Preikšo kalba. Ždanovo pranešime buvo daug kas užsipulta, bet labiausiai kliuvo rašytojui Michailui Zoščenkai ir poetei Annai Achmatovai. Po šio pranešimo imtasi konkrečių priemonių. Minėti autoriai smarkai nukentėjo, ilgai buvo izoliuoti nuo galimų gausių skaitytojų. Lietuvos pjudymo akcija labiausiai palietė poetą Antaną Miškinį, rašytoją Balį Sruogą, dramaturgą Petrą Vaičiūną, per uodegą gavo net jaunasis Eduardas Mieželaitis. Sėkminga pjudymo akcija Lietuvoje tuo metu reiškė tremtis, nedarbą, knygų nespausdinimą. Geriausiu atveju – pjudomojo viešą atgailavimą. Bet galėjo reikšti ir nesavalaikę mirtį. Pjudyme pasitelkta beveik necenzūrinė leksika, prikabinti primityviausi epitetai, būtinai atsigręžta į pjudomojo praeitį, kilmę. Galėjo užkliūti bet kas, kad tik kaitintų apdorojamos minios aistras ir įtūžį, reikalaujant imtis skubių priemonių – socialinė kilmė, konfesinė priklausomybė, lytinė orientacija, tautybė. Bet kas.

Pas mus geriau prisimenami jau vėlesni Boriso Pasternako, Aleksandrą Solženicyno arba dailininkės Saulės Aleškevičiūtės-Kisarauskienės pjudymai. Lietuvoje pjudytojai rinkdavosi kūrybinių sąjungų namuose, sakydavo kalbas, pasirašydavo smerkimo laiškus. Kartais užtekdavo vieno smerkiančio straipsnio ir jeigu niekas neužstodavo, viešai nesuabejodavo, užpultasis ilgam likdavo visuomenės paraštėje. Kai kas, žinodamas, kad bus kviečiamas pasirašyti, tuo metu susirgdavo, išvykdavo, o kas ir mielai prisijungdavo – svarbu, kad ne mane puola, ne mane pjudo! Amžininkai pasakoja, kad Kaune per rašytojų susirinkimą, skirtą pasmerkti Borisą Pasternaką, Ieva Simonaitytė, aišku, kaip ir visi neskaičiusi romano „Daktaras Živago“, sušukusi: „Aš reikalauju teisti!“ Kai kas pasirašęs po pjudymo laišku vėliau krimtosi visą gyvenimą.

Juozas Baltušis ir Monika Mironaitė 1985 m. Romualdo Rakausko / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Nepainiokime šio reikalo su spontaniškais visuomenės pasipiktinimais, jų niekas neorganizuoja. Svarbu, ar pasmerktasis – publikos numylėtinis. Pavyzdžiui, labiausiai kliuvo rašytojui Juozui Baltušiui už „Sąjūdžio“ atmetimą. Šiam mirus beveik nebuvo kam eiti į jo budynę. Tauta gal tik dabar pradeda jam atleisti, garsiuosius dienoraščius atsidūsėdama perka (nepigu) ir patyliukais skaito. Nepainiokime pjudymo ir su aštria polemika, nuomonių įvairove. Taigi sovietų ir nacių režimai pjudymus organizuodavo. Kryptingai ir planingai: straipsnius, orveliškas neapykantos grupes, „pavienes iniciatyvas“, net viešus knygų deginimus, įtūžusias minias ir smurtautojų užpuolimus. Pjudymai organizuojami ir prieš politines grupuotes, menininkų judėjimus ar net atskiras tautas. Po jų sekdavo atitinkami veiksmai.

Netvirtose demokratijose pjudymas pereina į iniciatyvinių grupių rankas. Jas organizuoja ar patyliukais skatina radikalūs mintytojai arba nerandantys veiklos terpės, niekaip neįsitvirtinantys politikai, skatina ir visuomenės abejingumas. Pjudymas – labai patogus užsiėmimas neturintiems meninės vaizduotės politikams ar politikuojantiems visuomenininkams. Staiga kaip Deus ex machina – neapykantos objektas! Ir nemokama reklama, ir įtūžusios, įsiskaudinusios minios jautriosios ausytės. Be to, unikali galimybė pasirodyti, kad esi patriotas, labai myli savo tėvynę Lietuvą, jos priešams ir kenkėjams savo plombuotais krūminiais pasirengęs gerklę perkrimsti. O internete, tai narsuolių narsuolis!

Prieš dešimtį metų nebūčiau patikėjęs, kad, mėnesiui belikus iki Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo trisdešimtmečio, teks pripažinti, kad pjudymo fenomenas, bent jau akivaizdžios jo apraiškos kaip kokios vėžio metastazės, pastaruosius penkerius metus pamažėle braunasi į viešąjį gyvenimą. O buvome jį beužmirštą, gal dėl to sunkiai beatpažįstame. Norėtųsi, kad Nerija Putinaitė būtų neteisi, sakydama, kad sovietinė epocha Lietuvoje dar galutinai nesibaigusi.

Doc. dr. Nerija Putinaitė. Kristinos Tamelytės nuotrauka

Pirmasis lengvas pjudymo apšilimas – jau primiršta istorija su garsiuoju rūbų dizaineriu Juozu Statkevičiumi, šiam neatsargiai telefonu pasikalbėjus su žiniasklaidos atstovu iš Rusijos. Kokia lavina pasipylė ant vieno žmogaus! Draugai neišsigando ir neatsargaus šnekučio neišsižadėjo. Tik prasidėjęs pjudymas savaime užgeso – kiti skandalai nukreipė minios dėmesį.

Rimtesnis preliudas į Lietuvos Respublikos pjudymo istoriją buvo nutikimai su Nerija Putinaite, šiai išdrįsus parašyti, kad į poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybą galima žiūrėti ne vien per tautinės tapatybės išsaugojimo prizmę, bet ir kaip į sovietinės Lietuvos ideologijos kūrimo dalį. Ko tik nereikalauta, kaip tik nevadinta buvo „Nugenėtos pušies“ autorė! Ypač internetinių portalų komentaruose. Primenu, Lietuva, 2015 metai, rugsėjis. Prie N. Putinaitės kartkartėmis ir dabar grįžtama, tarsi nusiskanėti, desertui. Bet tik dėl to, kad neapykantos iniciatyvinei grupei pavyko visuomenei įteigti, kad autorė negabi, kategoriška grafomanė, jos 2019 m. pasirodžiusi knyga „Skambantis molis“ net neskaitytina. Taigi ji nuo pjudymo iš dalies nukentėjo.

Bet po metų prasidėjo kur kas rimtesni dalykai, susilaukę tarptautinio rezonanso. Daugumos nuostabai į Holokausto temą įsitraukė Rūta Vanagaitė. Talentinga žurnalistė, viešųjų ryšių profesionalė, visuomenei triukšmingai pristačiusi savo knygą „Mūsiškiai“. Parašytą kartu su Lietuvoje daugumos nemėgstamu Efraimu Zurofu. Knyga sukėlė tikrą šurmulį, galbūt pirmą kartą tiek daug lietuvių nepatingėjo perskaityti knygą apie tautiečių dalyvavimą žydų žudynėse. Bet po metų kitų knygą ir jos autorę būtų pamiršę, jeigu ne jos viešai pareikštos abejonės dėl Seimo rengiamo nutarimo 2018 metus paskelbti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Neva, nebuvęs jis joks didvyris. Šalia neabejotinai suprantamo visuomenės pasipiktinimo, pjudymas prasidėjo. Rūta Vanagaitė atsiprašė viešai, bet nebepadėjo. Kažkam pasirodė unikali proga jos fatališka klaida pasinaudoti. Visi, skaitę ar neskaitę „Mūsiškius“, visuotinai ją smerkė, o vėliau į pasmerkimus įsitraukę net pamiršo, kad smerkė jau ne už partizanų vado arogantišką pažeminimą, o už „Mūsiškius“. Pamiršo ir jų autorė.

Pjudymas įsilingavo. Ir kuo jai nebuvo linkima: ir varyti į Izraelį, ir pasikarti, ir Dušanskienės pavardė jai prilipinta, ir Rusijai dirbančia išvadinta. Nors jokia oficiali valstybės institucija jokių užklausimų, kaltinimų jai oficialiai nepareiškė, Interpolo paieška nepaskelbta. „Alma littera“ leidykla, ligi tol leidusi visas jos knygas, nutraukė su ja visas jos knygų platinimo sutartis. Tokio masto vieno žmogaus puolimo nepriklausomoje Lietuvoje dar nebuvo. Pirmasis susidėliojusį viešosios nuomonės pasiansą kaip pjudymą įvardijo rašytojas Tomas Venclova. Nebūdamas nei jos didelis gerbėjas, nei bičiulis. Tiesiog supratęs, kad situacija darosi nebenormali. Paradoksalu, kad pjudytojai jai netiesiogiai uždėjo ant galvos kankinės vainiką. Rūta Vanagaitė – dabar pati žinomiausia pasaulyje Lietuvos moteris, populiarumu aplenkusi net Oną Šimaitę ir Nijolę Sadūnaitę.

Žurnalistė Rūta Vanagaitė.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Šiek tiek atsipūtusi, tauta vėl ėmėsi darbo – priešų paieškos. Atėjo eilė Mariui Ivaškevičiui, mat vargšeliui grėsė gauti Nacionalinę premiją už, visų pirma, dramaturgiją, pjesių pastatymus Lietuvos ir Europos teatruose. Ir staiga puolimas – nevertas, peržiūrėkime komisijos sprendimus! Imta ieškoti „svarių“ argumentų ir atsigręžta į jo 2002 metais parašytą romaną „Žali“. Tuomet romanas buvo sukėlęs nedidelį šurmuliuką, o 2018-aisiais jau tikrą cunamį. Ir kas tik nekritikavo kandidato į premiją. Tik ne už jo visą kūrybą ar už tai, kad jis žinomiausias lietuvis dramaturgas Europoje, bet už ne taip pavaizduotus partizanus. Kultūros ministerijos garbei, ši atsilaikė prieš pjudymo akciją ir spaudimą. Beje, pjudymas vėl su nemažu politiniu atspalviu. Prie pjudymo uoliai prisidėjo ir minia latentinių antisemitų – vis proga atkeršyti už jo inicijuotą Molėtų žydų atminties maršą.

Dramaturgas, prozininkas Marius Ivaškevičius. Gretos Skaraitienės / BFL nuotrauka

Truputėlį atsikvėpę peršokime į 2020-uosius, Nepriklausomybės 30-mečio metus. Pjudomasis turi būti jubiliejinių metų vertas, taigi imtasi poeto, rašytojo, vertėjo, visuomenės veikėjo, žinomo disidento Tomo Venclovos. Jo nemėgti vyresniosios kartos dalies inteligentų netgi įprasta, – nekartosiu tų visiems žinomų banalybių dėl ko. Bet va, užsiimti tendencingais puolimais, pjudymu – šis tas naujo. Pjudymo farvateriu pasišovė tapti žurnalas su tam reikalui nelabai betinkamu pavadinimu „Kultūros barai“. Kad prieš T. Venclovą prasidėjo kryptingas pjudymas, neturiu abejonių. Neseniai „Kultūros baruose“ paskelbtas 10 puslapių opusas neva apie Vincą Mykolaitį-Putiną, o išties daugiausia kalba apie... T. Venclovą. Ir tęsinys dar bus kitame numeryje.

Taigi du mėnesius kultūra besidomintys piliečiai, skaitydami apie Putiną, semsis papildomai žinių apie T. Venclovą. Negana to, kad straipsnyje daug netikslumų, istorijos faktų pripainiojimo (nežinia, kam visiems žinomi dalykai išvis kartojami, lyg kokiais 1989 metais), netiesioginių antisemitinių insinuacijų, publikacijos autorius vis pereina neva prie polemikos su T. Venclova. Ir tik dėl to, kad per dažnai nepamirštąs paminėti Putiną ėjus į politinius kompromisus. Tarsi tai būtų koks šmeižimas ir pati visuomenė nežinotų, kad Putino biografija nėra herojiška. Autorius net septynetą kartų primena, kad T. Venclovos tėvas Antanas Venclova buvęs sovietinis aukštas pareigūnas etc. Tekstas toks pagiežingas, kad siekiama T. Venclovą tiesiog pažeminti, Venclovų namus pervadinant kvislingo Antano Venclovos memorialiniu muziejumi, rašant disidentas kabutėse, atseit netikras. Pagal tokią logiką ir Viktoras Petkus, kunigas Karolis Garuckas, Eitanas Finkelšteinas, Ona Lukauskaitė-Poškienė taip pat apsišaukėliai? Ir tokias rašliavas spausdina žurnalas, remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo?!

Poetas, publicistas Tomas Venclova. Liudo Masio nuotrauka

Grįžęs į Vilnių T. Venclova tikrai ne vienam yra rakštis vienoje vietoje, nors nė vienam sviesto nuo duonos nenulaižė. Bet trukdo juodai – tai Rūtą Vanagaitę užstojo, tai suabejojo Petro Cvirkos paminklo griovimo tikslingumu, tai Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje ar Venclovų namuose per dažnai lankosi. Apskritai, tik kojas sušilo grįžęs Lietuvoje, o jo visur pilna! Ir baisiausia, kad visur, kur tik pasirodo, kalba, ir labai rišliai, argumentuotai.

Jeigu rimtai, jau ne kartą internete skaičiau, kad reikėtų Venclovų namus uždaryti kaip neva tarybinį reliktą, Petro Cvirkos paminklą skubriai nugriauti. Kažkam reikia simpatiško viešbutuko, kažkam norisi miesto centre investuoti. Ir šių urbanistinių proveržių didžiausias kliuvinys – poetas T. Venclova. Negana to, buvęs Josifo Brodskio ir Czesławo Miłoszo draugas. Ir labiausiai pasaulyje žinomas lietuvių poetas. Didelė figūra. Taip lengvai nepastumsi į šalį kaip uošvienės. Nebelieka kito kelio – reikia jį užpjudyti, sumenkinti iki karikatūros, pašalinti didingų statybų kliuvinį. Labai noriu tikėti, kad taip nėra, kad aš hiperbolizuoju.

Be abejo, daug ką suerzinau, nes mano aprašyti pjudomieji – labai skirtingi, nevienodų dydžių, pažiūrų. Kai kurios istorijos iki galo neaiškios. Yra daug niuansų, kuriais nenoriu jūsų varginti. Ir aš pats jas nevienodai vertinu. Bet kalbu apie pačią tendenciją, kuri man atrodo labai pavojinga ir Lietuvą tempianti į nelabai linksmą praeitį. Ir kur tos pjudymo akcijos, o ne civilizuotos polemikos radimasis gali nuvesti mūsų tautą? Į kokį akligatvį? Kur nugravituos mūsų visuomenė, jeigu visi tylėsime ausis suskliaudę? Galime pirštukais rodyti vieni į kitus: į tylinčias kūrybines sąjungas (dėl Petro Cvirkos paminklo rašytojai netylėjo!), inteligentijos atstovus, dar nespėtus apspjaudyti autoritetus – kas iš to? Rodau tik į save. Ir sakau tai, ką manau. Kol kas gyvenu laisvoje šalyje, bent jau maskviečiai man taip neseniai pasakė, ir aš patikėjau.