Unsplash.com nuotrauka

„Tai nuo vienatvės. 

Nuo vienatvės. 

Ištirpo akmenys ir gatvės. 

Nėra erdvės. Negyveni, 

Kai oras tirpsta vandeny.“ 

(Ramutė Skučaitė)

Vienatvė – žodis, kurį išgirdus neretai prieš akis iškyla liūdno, atsiskyrusio, ilgesio persmelkto žmogaus paveikslas. Iš tiesų buvimo vienatvėje patirtys gali būti ryškios, aštriai įsirėžiančios žmogaus psichologinio augimo ir brandos kelionėje. Vis dėlto buvimo vienam (-ai) patyrimas, nors ir gali būti intensyvus emociškai, ne visuomet yra nuspalvintas negatyviais išgyvenimais. Šiuo atveju svarbu atskirti buvimą vienatvėje nuo vienišumo jausmo. Iš tiesų, kaip pažymi įvairūs autoriai, vienuma gali būti ne tik savanoriškai pasirenkama buvimo forma, tai gali tapti ir gyvenimo iššūkiu, kuris nėra pasirenkamas savo noru. Kita vertus, vienatvė kartu yra ir universali patirtis – kiekvienas mūsų tam tikra prasme gyvename vienumoje – tiek, kiek esame atskiri asmenys. Vienatvę patiriame kaip tam tikrą egzistencinę duotybę. Tuo tarpu vienišumas yra subjektyvus ir dažniausiai skausmingas žmogiškųjų santykių ilgesio išgyvenimas. Tad pabandykime iš arčiau pažvelgti į tai, kuo kiekvieno mūsų gyvenime gali būti svarbi vienatvė, kartu patyrinėkime, kada mus aplanko vienišumo jausmas ir ką galima daryti, kad vienišumas netaptų kasdieniu ir vieninteliu mūsų palydovu. 

Susitikimas su vienatve: apie prasmę būti ir išbūti vienam

Dabartiniame pasaulyje daugybė žmonių gyvena vieni. Kartais tai yra sąmoningas jų pačių pasirinkimas. O kartais susidūrimas su vienatve būna visai nelauktas: vienatvė tarsi našta gali užklupti mirus artimam žmogui, išsiskyrus su mylimuoju (-ąja), išgyvenant izoliaciją ligos akivaizdoje ar, pavyzdžiui, persikrausčius gyventi į naują vietą. Iš tiesų vienatvė, ypač tada, kai buvimas joje yra nulemtas nepermaldaujamų aplinkybių, gali tapti tikru iššūkiu. Žmogų, kuris vienatvę priima kaip gyvenimo siųstą bausmę ar negailestingą lemtį, gali apimti gniuždantys siaubo, liūdesio, bejėgiškumo ar net beprasmybės jausmai.

Žmonės, susiduriantys su ilgalaike vienatve, kartais klausia, kokia yra visos šios patirties prasmė; svarsto, kad galbūt buvimas vienatvėje yra beprasmiškas. Vis dėlto šių egzistencinių klausimų akivaizdoje reikšmingi atrodo austrų psichiatro, logoterapijos (terapijos, kurioje siekiama padėti žmogui įžvelgti, atrasti savo gyvenimo prasmę) kūrėjo V. E. Franklio svarstymai: jais jis išryškina nuostatą, jog ne vien pats žmogus turi klausti, kokia jo gyvenimo prasmė, tačiau veikiau svarbu atsakyti į paties gyvenimo užduodamus klausimus – įveikti likimo uždavinius, atrasti ir laikytis, įgyvendinti savo vertybes. Franklis rašo, kad susidūrimas su gyvenimo siunčiama kančia gali padėti atskleisti „unikalų žmogišką potencialą“ ir suteikia galimybę sudėtingą patirtį paversti laimėjimu. Anot šio autoriaus, sąlygos ir aplinkybės nėra neįveikiamas, žmogų determinuojantis veiksnys – žmogus iš esmės gali pats apsispręsti, prisiimdamas atsakomybę tiek už pasirinkimus, susidurdamas su kritiniais gyvenimo momentais, tiek pasirinkdamas nuostatą bei elgesį savo kasdienybėje. Kartais mes negalime apsispręsti būti ar nebūti vienumoje, vis dėlto kiekvienas mūsų turime galimybę pasirinkti savo poziciją neišvengiamos vienatvės atžvilgiu. 

Žmogaus atsakomybę už tai, kaip jis gebės priimti ir įprasminti vienatvės patirtis, išryškina ir garsus amerikiečių psichologas C. E. Moustakas knygoje „Vienatvė“. Autorius pabrėžia, kad ši patirtis „yra nei gera, nei bloga. Ji pastūmėja į visiškai naują jautrumą ir sąmoningumą, kai žmogui leidžiama patirti glaudžiausią sąlytį su savo egzistencija“. Išties, nors buvimas vienatvėje gali gąsdinti, tačiau, leidę sau patirti ją visu intensyvumu, nesistengdami nuo šios patirties pabėgti (pavyzdžiui, apkraudami save nesibaigiančiomis užduotimis, pramogomis, paviršutiniškais pokalbiais etc.), anot Moustako, atveriame galimybę atrasti didesnį sąmoningumą, jautrumą, autentišką savo poziciją pasaulyje. Jeigu išdrįstame susitikti su vienatve, ji mums gali tapti erdve geriau pažinti savo jausmus, išlaisvinti savo kūrybiškumą, įsivardinti savo vertybes bei apsvarstyti savo gyvenimo tikslus. Būtent buvimas vienatvėje mums leidžia geriau pajausti save pačius, apžvelgti kiekvienos savo dienos patirtis, o juk ir geriausi meno kūriniai gimė būtent vienumoje. Kartu buvimas neišvengiamoje vienatvėje (pavyzdžiui, pasiklydus svetimoje vietoje, susidūrus su lėta, skausminga, mirtina liga), Moustako svarstymu, padeda permąstyti gyvenimo vertybes, savo ryšius su kitais. Negana to, pabuvę vienumoje, pasak psichologo, galime atviriau eiti ir į santykį su aplinkiniais žmonėmis – tik patyrę, ką reiškia būti vienatvėje, galime subrandinti bendrumo su kitais ryšį ir jausmą. Taigi, buvimo vienumoje patirtys gali būti gąsdinančios, tačiau kartu tai atveria galimybę mums geriau pažinti save, stabtelėti nesibaigiančioje gyvenimo skuboje ir pažvelgti iš arčiau į savo keliamus bei gyvenimo mums užduodamus klausimus. 

Skirtingi keliai į vienišumą

Kitaip nei vienatvės patirtys, kurios išryškėja susidūrus su tam tikra izoliacija gyvenimo akivaizdoje, vienišumas gali užklupti ne tik būnant vienam, bet ir bendrystėje su kitais. Kartais vienišumo jausmas užplūsta, kai jaučiamės nesuprasti aplinkinių žmonių (pavyzdžiui, kai nuvertinama mūsų nuomonė ar jaučiame spaudimą priimti mūsų lūkesčių, norų neatitinkančius sprendimus), kai mūsų nepasirenka ar jaučiamės atstumti mums svarbių asmenų (galbūt prisimenate vaikystės situaciją, kai jūs ar kitas vaikas likote paskutinis, kuomet kiti rinkosi komandos narius)... Iš tiesų atstūmimo, nesupratimo situacijose, net būdami tarp kitų žmonių, galime pasijusti skaudžiai vieniši. 

Unsplash.com nuotrauka

Vis dėlto kartais vienišumo jausmą „prisikviečiame“ ir patys. Kelius vienišumui dažnai atveria mūsų pačių nuostatos ir elgesys pasaulio ir kitų žmonių atžvilgiu. Šis išgyvenimas gali užklupti ne tik tuomet, kai mūsų iš tiesų neišklauso ar nepalaiko mums svarbūs žmonės, bet ir tada, kai patys gyvename nerealistiniu lūkesčiu, jog aplinkiniai mus visuomet besąlygiškai supras ir palaikys. Toks įsitikinimas dažniausiai neišvengiamai lemia nusivylimą, kadangi kiekvieno mūsų gebėjimą suprasti kito žmogaus pasaulį sąlygoja asmeninės patirtys bei mūsų pačių ribotumas. Tad vis dėlto vieni kitus galime suprasti tik iš dalies. 

Kitas kelias, vedantis į vienišumo pajautas, kartais yra mūsų negebėjimas ar nenoras santykiuose būti nuoširdžiai ir atvirai. Bandydami aplinkiniams visada atrodyti protingi, sėkmingi, geraširdžiai, kuriame sienas tarp savo ir kitų pasaulių. Nenuoširdumas atskiria mūsų tikrąją esybę nuo kitų, nes aplinkiniai mato tik fasadinę asmenybės pusę, ir neišvengiamai mes imame suvokti ar pajausti, jog santykiuose esame vieniši, kadangi tikrojo mūsų „aš“ niekas nemato ir nepažįsta. 

Dar vienas būdas pasijusti vienišiems, kurį aprašo J. F. T. Bugentalis knygoje „Menas būti gyvam“, tai santykiuose su naujais žmonėmis koncentruotis į skirtumus, o ne į tai, kas tarpusavyje jungia, bei pabrėžti savo išskirtinumą kitų atžvilgiu. Pavyzdžiui, susipažinus su nauju kolega, mums svarbu pasirodo vien tai, kad jis, priešingai nei mes, turi aukštus profesinius pasiekimus („ir tai, matyt, – dar šmėsteli mintis, – reiškia, kad kolega yra tikras nuobodus karjeristas“), tuo tarpu faktas, kad jį taip pat kaip ir mus domina filmai, pasirodo visai dėmesio neverta smulkmena. Laikydamiesi tokios nuostatos į kitus žmones, savo pačių pastangomis užveriame galimybes surasti bendraminčių, užmegzti praturtinančius santykius, kuriuose galėtume dalintis savo gyvenimais. 

Taigi, vienišumas gali mus aplankyti skirtingose situacijose. Kartais vieniši pasijuntame, kai susiduriame su palaikymo, padrąsinimo, įsiklausymo stygiumi santykiuose. Vis dėlto kai kada vienišumo jausmą savyje paskatiname ir patys. Kad ir kaip būtų, svarbu prisiimti atsakomybę už tai, kad šis jausmas neužvaldytų mūsų psichikos, ir mokytis atvirumo pasauliui ir žmonėms nuostatos. 

Unsplash.com nuotrauka

Kaip nepaskęsti vienišumo jūroje

Nepaisydami gyvenimo aplinkybių, kiekvienas galime pasirinkti savo veiksmus ir nuostatas, kurie gali padėti susilpninti ar įveikti vienišumo jausmą. Pabandykime aptarti keletą. Pirmiausia svarbu suvokti, jog neverta tikėtis, kad visi visuomet mus besąlygiškai supras ir palaikys. Tam tikrose situacijose turime išmokti vieni patys prisiimti atsakomybę už savo sprendimus bei išdrįsti apginti savo vertybes. Tai, kad negalime vieni kitų visose situacijose suprasti visapusiškai, kyla iš prigimtinio kiekvieno mūsų ribotumo, tačiau, net ir suprasdami vieni kitus tik iš dalies, mes vis dėlto galime dalintis vieni su kitais tuo, kas mums svarbu, ir santykiuose ieškoti bendrų sąlyčio taškų. 

Kartais, kai apima vienišumo jausmas, kyla pagunda laukti, kol kas nors iš šios būsenos mus išgelbės – apgaubs mus rūpesčiu, dėmesiu, supratimu. Vis dėlto ši nuostata yra rizikinga, kadangi, pasyviai laukdami gerojo išgelbėtojo, liekame priklausomi nuo to, ar aplinkybės bus mums palankios. Iš tiesų vieni iš „vaistų“, galinčių padėti išgydyti vienišumo jausmą, yra pačių mūsų pastangos net tuomet, kai jaučiamės vieniši, dovanoti savo dėmesį ir talentus kitiems. „Duoti – tai mesti lieptą per vienatvės prarają“, – rašė A. de Saint-Exupéry. Apsidairykite, galbūt visai šalia jūsų gyvena vienišas kaimynas, kuriam taip trūksta nuoširdaus pokalbio. O gal turite gebėjimų, kuriais galėtumėte pasidalinti su pasauliu ir žmonėmis? Galbūt mokykloje daugelis girdavo jūsų rašinius, gal puikiai dainuodavote ar sportuodavote, o gal iki šiol gailėdavote nuskriaustų gyvūnų, bet niekuomet neprisidėjote prie pagalbos jiems? Paieškokite galimybės įsitraukti į kultūrinę ar sportinę veiklą, užsiimkite savanoryste. Kiekvienas iš mūsų turime tam tikrų dovanų, kuriomis galime dalintis su kitais. Neužsiverkite vien savyje. 

Galiausiai išmokite mėgautis ir veikla, kurią atliekate vieni patys. Kartais stiprų vienišumo jausmą išgyvenantys asmenys pasiduoda įsitikinimui, kad laiką leisti įdomu yra tik su kitais žmonėmis. Gyvendami šia iliuzine prielaida, jie pasmerkia save tam tikram kentėjimui, kadangi ima nepastebėti ar nuvertinti akimirkas, kai smagiomis ar prasmingomis veiklomis užsiima vieni patys. Šio įsitikinimo teisingumą „patikrinti“ galima leidžiantis į eksperimentą su savimi. D. D. Burnsas knygoje „Geros nuotaikos vadovas. Nauja emocijų terapija“ siūlo pamėginti susirašyti veiklas, kurias atliksite kartu su kitais ir kuriomis užsiimsite vieni. Tuomet galite pasižymėti, kiek, jūsų spėjimu, kiekviena veikla bus maloni. Galiausiai, atlikus veiklas, pabandykite įvertinti, kiek kiekviena veikla iš tikrųjų jums teikė malonumą. Atlikdami šią užduotį, kartais galite pastebėti, kad ir tie užsiėmimai, kuriuos atliekate vieni patys, yra tokie pat ar net labiau malonūs, kaip ir tos veiklos, kurias atliekate kartu su kitais. 

Taigi, tam tikra dalimi vienatvės ir vienišumo patirtys mūsų gyvenimuose yra neišvengiamos. Tačiau kartais tai yra mūsų pačių veiksmų ir įsitikinimų rezultatas. Vis dėlto, nepaisant to, kokios aplinkybės priverčia su šiais išgyvenimais susidurti, tik nuo mūsų pačių priklauso, ar vienatvę bei vienišumo jausmą priimsime kaip neištveriamą bausmę, ar pasinaudosime šiomis patirtimis kaip atspara augti psichologiškai bei dvasiškai. Tad išdrįskime nepabėgti nuo šių egzistencinių patirčių ir mokykimės jose bręsti.

Teksto autorė yra medicinos psichologė.