Viktoras Gerulaitis. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Aš iš tikrųjų neatrodau septyniasdešimties. Nors juk suprantu, kad po septyniasdešimties apie kokius nors brandumus tikrai nereikia kalbėti, čia jau į senatvę einama. Tiesą sakant, po baisios žinios apie Vidmanto Bartulio mirtį, kuriam buvo 66-eri ir su kuriuo mudu buvome surakinti mirtinai, rengti kokius nors šventimus būtų nusikaltimas. Jo mirties šešėlis uždengė mano septyniasdešimtmetį“, – interviu sako vasario 12-ąją jubiliejų švenčiantis muzikologas VIKTORAS GERULAITIS. 

Po visa muzikine patirtimi, kaip pasakoja pašnekovas, slepiasi jo neblėstantis domėjimasis istorija, kelionėmis, menais, paveldėtais iš geografo tėčio ir lituanistės mamos. Tokia ta Viktoro Gerulaičio – populiaraus radijo, televizijos laidų vedėjo, mylimo koncertų pranešėjo – paslaptis. 

Tarp V. Gerulaičio nuopelnų: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, Lietuvos radijo ir televizijos laidų „Tautos gaida“, „Likimai“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“ autorius ir vedėjas, Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio Biržuose, Dainavos šalies muzikos festivalio Alytuje iniciatorius, knygų „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“, „Kupė su Johannu Straussu“, „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau...“, „Juozas Domarkas. Orkestro byla“ ir kitų autorius. 

Vieni galbūt jubiliejų laukia, kiti – ignoruoja ir stengiasi nesureikšmindami praleisti kaip įprastą dieną. Kaip jums – ar laikas, metai slegia, ar priimate juos natūraliai?

Kadaise, jaunystėje, kai man suėjo gal dvidešimt, šakute smeigiau sau į gyslą, ir ištryško kraujo fontanėlis... Iki šiol tai atsimenu. Buvau sau labai ramiai pasakęs – kad 1999 metų gruodžio 31 dieną nusižudysiu ir neisiu į naują erą. Be jokios pompastikos. Pasakiau ir gyvenau toliau. Artėjo XXI amžius. Neužmiršau, ką buvau sau jaunas pasakęs. Bet pasirodė – man visiškai ramu ir nėra čia ko žudytis.

Tokio pat įspūdžio kaip įžengimas į XXI amžių man nedaro ir tie septyniasdešimt. Žinoma, dabar bijau meluoti. Sugalvojau, kad tądien važiuosiu prie savo mylimos jūros ir nersiu. Sako, tokiame amžiuje gali ištikti infarktas – bet kaip bus, taip bus. Užaugau prie jūros ir nesvarbu – žiema ar vasara, atvažiavęs pasisveikinu su ja ir neriu. 

Tikėjausi iš jūsų tokio požiūrio – nesureikšminimo. Atrodote labai jaunatviškas žmogus. 

Taip, aš iš tikrųjų neatrodau septyniasdešimties. Nors juk suprantu, kad po septyniasdešimties apie kokius nors brandumus tikrai nereikia kalbėti, čia jau į senatvę einama. Tiesą sakant, po baisios žinios apie Vidmanto Bartulio mirtį, kuriam buvo 66-eri ir su kuriuo mudu buvome surakinti mirtinai, rengti kokius nors šventimus būtų nusikaltimas. Jo mirties šešėlis uždengė mano septyniasdešimtmetį.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Viena garsi, universali ir talentinga televizijos laidų vedėja kartą man pasakė: ar supranti, kad mes užaugome iš tavo laidų? Kad tu išugdei mus? Niekada apie tai nebuvau iki tos akimirkos pagalvojęs.

Jūs sukūrėte, galima sakyti, muzikologijos kalbos fenomeną – sritį, kuri plačiajai masei nėra pernelyg įdomi, sugebėjote paversti keliančia susižavėjimą, kalbant visų pirma apie jūsų laidas radijuje, televizijoje, koncertų pranešėjo manierą. Jūsų tėtis – geografas, mama – lituanistė, kaip tarp šių sričių radosi polinkis muzikai ir muzikologijai? 

Nemėgstu termino „muzikologija“ taikyti sau asmeniškai. Nelaikau savęs muzikologu, arba kartais su meile pasakau, kad muzikologas – tai neįvykęs muzikantas: netinkantis nei smuiku, nei fortepijonu groti, nei kompozicijai, nei dirigavimui. Tegul neįsižeidžia mano kolegos – čia aš kalbu ne apie juos, bet apie save. Jokių muzikologijų man galvoje nėra buvę, tai atsirado, galima sakyti, vos ne prievarta.

Iš savo tėčio, parašiusio pirmąjį pokario geografijos vadovėlį ketvirtai klasei, paveldėjau sveikatos genus ir, matyt, kelionių sėklą (Jules'io Verne'o „Kapitono Hatero nuotykius“ galiu mintinai papasakoti), iš mamos – polinkį į menus, literatūrinį stilių, potraukį rašyti. Iš abiejų – potraukį prie istorijos. Ir jokių muzikologijų. 

Su mama. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kai buvau vaikas, atvažiavome į Klaipėdą, nes tėvą paskyrė instituto direktoriumi. Čia dirbo daug garsių žmonių, chorui vadovavo amžinatilsį kompozitorius Juozas Karosas. Būtent jis man, gal keturmečiui, pirmą kartą leido diriguoti savo studentų chorui: pastatė ant taburetės, ir man mosikuojant visi dainavo „Kur lygūs laukai“. 

Paskui – kaip įprasta. Tik tėvai ne į muzikos mokyklą leido, o mokytis skambinti pianinu privačiai. Man buvo kokie 6–7 metai, ir pirmas dalykas, kurį man tarė mokytojas, pamenu, buvo: nusikirpk nagus, jaunuoli. 

Kai tėvas išėjo į pensiją, persikėlėme gyventi į Palangą. Prisipažinsiu, būtent ten pirmą kartą gyvenime verkiau nuo muzikos. Tuo metu oficialiai pradėjau lankyti muzikos mokyklą, pianino klasę, mano mokytojas buvo toks Filipovas. Atsimenu jo pavardę galbūt todėl, kad labai anksti perskaičiau Maughamo „Aistrų naštą“, kurioje pagrindinis veikėjas buvo Filipas. Man įstrigo, kad jis, svajojęs apie tolimus kraštus, vedė iš pieno plaukusią merginą, ir abu, sėdėdami ant aukšto kranto kažkur Anglijos pietuose, žiūrėdavo, kaip plaukia laivai į tolimus kraštus, į kuriuos Filipas niekada nebeišplauks... Matyt, Filipovą tapatinau su Filipu. 

Ketvirtoje klasėje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Buvo saulėtas pavasaris. Ėjau Jūratės gatve nuo jūros namo, ir pro pravirą vieno privataus namo langą pasigirdo Čaikovskio „Itališkasis kapričio“. Sustojau po kaštonu ir pradėjau žliumbti. Paskui ne kartą esu nuo muzikos verkęs. Ir tebeverkiu.

Besimokydamas groti pianinu pradėjau kurti. Puikiai atsimenu, vasaromis vidurinės mokyklos aktų salėje sėdėdamas prie pianino, nes jo ilgai neturėjome, žiūrėjau į Čaikovskio „Vaikų albumo“ harmoniją ir pradėjau rašinėti. Matyt, nunešiau kelias savo pjesytes į muzikos mokyklą, kurioje mokiausi, ir ketvirtoje klasėje laikiau egzaminus iš savo kūrinių. Ir man ta kūryba patiko. Keturiolikos metų atsidūriau Vilniuje, ir pabaigus aštuonias vidurinės klases tėvai liepė rinktis – baigti vidurinę ir stoti į universitetą arba eiti į muzikos technikumą. 

Parodykite man jaunuolį, kuris tada būtų rinkęsis baigti vidurinę, o ne technikumą, kur buvo galima rūkyti, kur buvo laisvė?! Pirma stojau į kompoziciją, baigiau du kursus, bet paskui supratau, kad nesu jai gimęs. Yra tokių, kurie tai suvokę baigia daryti nesąmones, bet yra ir tokių, kurie mato, kad negali kurti, bet vis tiek nori ir tampa schemų dėliotojais.

Tada man siūlė groti birbyne, trombonu. Atsisakiau ir vieno, ir kito. Galų gale pasiūlė muzikos teoriją – pasirinkau ir taip tapau muzikologas. Netyčia. Bet baigiau konservatoriją su raudonu diplomu. 

Kokius savo nuopelnus sulaukęs 70-ies išskirtumėte?

Būdamas nekuklus pasakysiu: mano didžiausi nuopelnai yra du. Pirma, ką padariau savo mylimai tėvynei – tai koncertų pranešimas – bet kokių: nuo operos teatrų iki Vabalninko sulūžusios šaltos scenos. Ir antra sritis, kurioje manau kažką nuveikęs – radijo ir televizijos laidos.

Viena garsi, universali ir talentinga televizijos laidų vedėja kartą man pasakė: ar supranti, kad mes užaugome iš tavo laidų? Kad tu išugdei mus? Niekada apie tai nebuvau iki tos akimirkos pagalvojęs. Ir paskui dar ne vienas žmogus pakartojo, kad tomis savo laidomis ne vieną kartą esu išugdęs. 

Kokia yra Viktoro Gerulaičio paslaptis – populiaraus radijo, televizijos laidų vedėjo ir autoriaus, koncertų pranešėjo?

Nuo pat pradžių aš nebijojau scenos. Žinoma, prieš kiekvieną koncertą jaudiniesi, bet tik kol neišeini į sceną. Po tuo muzikiniu luobu, apie kurį papasakojau, slepiasi mano neblėstantis domėjimasis istorija, geografija, menais. Tai pagrindas – o muzika yra antstatėlis, dėl to kai kurie kolegos manęs ir nemėgsta. Jiems atrodo, kad muzikologas scenoje turi pasakoti apie kūrinio struktūrą. Tačiau man įdomiau, kokiomis aplinkybėmis, kodėl gimė kūrinys, o ne iš kokių tercijų ar intervalų jis sudarytas. Savaime suprantama, ir publikai tas detektyvas patinka. Be to, turiu vaidybinių gabumų ir būsiu atviras: jeigu ne akiniai nuo ketvirtos klasės, galbūt būčiau galvojęs apie aktorystę. 

Tai štai, sujunkite viską į viena, ir išeis Gerulaitis.

Pozuotojas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tam, kad galėtum ištarti, pavyzdžiui, „mano draugas Remarque'as šioje vietoje būtų pasakęs...“ arba „o čia aš su Bachu nesutinku“, reikia didelio patyrimo. O publikai didžiausias įspūdis, kai su ja bendrauji kaip pokalbyje prie stalo.

Prisimenate savo pirmąjį išėjimą į sceną?

Debiutas buvo klasiškas. Visiška nesąmonė (juokiasi). Mano labai gerbiamas dėstytojas, didžiausias kirvis konservatorijoje, žmogus enciklopedija Adeodatas Tauragis kartą paprašė jį susirgusį pavaduoti Filharmonijoje. Tuomet jau buvau visai ne piemuo, kariuomenę atbuvęs ir grįžęs į konservatoriją po išmetimo.

Lietuvos kameriniam orkestrui diriguoja amžinatilsį Saulius Sondeckis, visi su frakais, o mano tuo metu išeiginiai drabužiai – chaki spalvos kariuomenės kelnės, pilkas milo švarkelis, kažkoks kaklaraištis. Visa tai būtų dar pusę velnio – bet mano geriausi batai buvo žąsies „kako“ spalvos – geltoni. Ir va toks „marmaliadas“ išeina į sceną. Nežinau, publika pastėro ar ne, bet tai buvo švariausia ir gražiausia apranga, kurią tuo metu turėjau (juokiasi). 

Atsimenu, orkestras grojo Mozartą, ir aš tyčia, – vis dėlto gudrus buvau „pacanas“ – užmečiau meškerę. Ištariau publikai: dabar skambės Mozartas, galite įsivaizduoti Zalcburgą, bet jeigu jame nebuvote – nieko tokio: maestro Saulius Sondeckis kiekvieną vasarą Gintaro muziejuje mums dovanoja Mozartą. Va čia aš Sondeckiui ir įkritau. Jis iš karto po koncerto mane pristatė Filharmonijos meno vadovui, pasiūlė kviesti kaip pranešėją į koncertus ir mokėti už tai ne pačiu mažiausiu tarifu – pradėjau nuo kokių aštuonių rublių iš karto.

Jaunas tuo metu dar buvau, bet kūriau scenoje detektyvinę istoriją: pasakojau, kaip gimė kūrinys, kiek Mozartui tuo metu buvo metų, ką prieš metus jis buvo patyręs. Tai buvo nauja.

Kai man sukako 50-dešimt, supratau dar vieną dalyką – kad būdamas brandaus amžiaus publikai apie pristatomą kompozitorių ir kūrinį galiu kalbėti, tarsi būčiau jo draugas. Tačiau tam, kad galėtum ištarti, pavyzdžiui, „mano draugas Remarque'as šioje vietoje būtų pasakęs...“ arba „o čia aš su Bachu nesutinku“, reikia didelio patyrimo. O publikai didžiausias įspūdis, kai su ja bendrauji kaip pokalbyje prie stalo. 

Ar išlaikote tokią pasakojimo manierą ir dabar?

Žinoma. 

Pasekėjų turite?

Iki šiol nuoširdžiai nesuprantu, kodėl neatsiranda antro ar antros tokios. Bet girdėjau ne vieną atvejį, kai stojantieji į muzikologiją, paklausti, ko nori stodami, atsakydavo – būti Gerulaičiu. Ilgainiui atsirado taikomosios muzikologijos disciplina – tokia tarsi žemesnio lygio muzikologija, kad galėtum būti lektorius.

O jūsų darbas radijuje, televizijoje?

Ir ten tas pats mano stilius, maniera. Radijuje vesti laidas netgi patikdavo labiau, nes likdavau vienas su mikrofonu. Taip jauku būdavo. Jaunesnis turėjau tokį minkštą baritoną – kunigu, prezidentu, generolu pavadindavo, laiškų atsiųsdavo. Nieko nesu išmetęs. O televizija, – nesu juk kvailys, – populiarumą suteikia. Iki šiol mano balsą atpažįsta, net ir kokioje degalinėje naktį.

Sunku būti populiariam?

Nemanau, kad esu populiarus.

Negi šūsnių gerbėjų laiškų negaudavote?

Esu pensininkių numylėtinis – čia tikra tiesa. Tik vienas kitas jaunas žmogus parašydavo. Mano galingoji radijo laida buvo „Tautos gaida“, dešimt metų transliavo po dvyliktos valandos žinių. Lygiai ta pačia maniera, lyg būčiau atėjęs pas klausytojus namo, kalbėdavausi: na, mano virtuvės šeimininkėlės, sveikos gyvos, aš vėl čia su jumis... 

Paskui, matyt, pradėjau stipriai prie valdžios kabinėtis. Vieną kartą perspėjo – cenzūros atseit nėra. O paskui „Tautos gaidą“ likvidavo. Tada atsidūriau „Klasikoje“, o po to atsirado „Likimai“. 

(Nutyla. Mąsto.)

Žinote, eidamas pas jus galvojau, kad kiekvienas žmogus turėtų rašyti dienoraštį. Bet kodėl ne visi jį rašo – nežinau, kaip atsakyti.

Gal todėl, kad laiko neturi?

Ne, gal dėl to, kad laikai kiti. XIX amžiuje dienoraščius turbūt visi rašydavo. Tai štai bevartydamas vieną iš saviškių atradau keletą savo sukurtų nuostabių dvieilių – net pačiam keista. Tik nežinau, kuriais čia metais rašiau.

Po išminčiaus lova guli bosanova.

Kieno?

 

Tobulas protas tobuloje kaukolėje.

Tai kažkas pabaisiška.

 

Kaip gyveni? Tarp lakštingalų ir vorų.

Ot sekasi!

 

Ką man daryti su savo vienatve?

Puoselėk ją.

Papasakokite, kaip pradėjote rašyti, kaip išleistos jūsų knygos „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“ (2012), „Kupė su Johannu Straussu“ (2013). Kaip jus atrado leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė?

Neatrado. Faustas Latėnas, mano bičiulis, kartą manęs paprašė parašyti apie jį knygą. Sutikau. Nusivedė jis mane pas Lolitą Varanavičienę ir pristatė kaip savo autorių. Na bet žinote, kaip būna: jeigu netraukia rašyti, tik kankiniesi... Ir kartą Lolitai užmečiau mintį, sakau: apie Faustą bandysiu, bet namie turiu sukaupęs tiek muzikos istorijų, gal iš jų knygą padarius? Kadangi „Literatūroje ir mene“ senais laikais buvo spausdinta „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“, nusiunčiau jai porą puslapių. Sako: pirmyn. Taip ir išleidome. Tada antrąją „Kupė su Johannu Straussu“, dar buvo apie Virgilijų Noreiką, su „Versus aureus“ – apie Juozą Domarką.

O apie „Noveletes“, pamenu, Lolita pasakė: esi labai drąsus vyras šitaip viešai nusirengti ir verkti. Nesiginčiju su tais, kuriems šios noveletės atrodo sentimentalus seilėjimasis. Tačiau vienas geras aktorius iš Šiaulių viename koncerte Filharmonijoje man išrėkė: ar supranti, kad parašei mūsų „Katekizmą“? O čia tiesiog tokie dvidešimtmečio rašinėliai...

Su dukra. Asmeninio archyvo nuotrauka

Labai mėgstu arkas. Koncertas turi būti arkos formos – turėti pradžią ir pabaigą, kurios būtų susijusios. Visa Bacho, Beethoveno kūryba yra arkiška, nors jie apie tai nežinojo – jautė iš intuicijos. Šiandien aš jau matau savo arką...

Ar dabar ką rašote? 

Noriu parašyti tūkstančio puslapių knygą, į kurią sukraučiau viską, ką turiu savo spintose ir popiergaliuose. Kadangi mano amžius yra XIX amžius, kadangi išmanau romantizmą, knygą esu pavadinęs „Romantizmo epochos fosilijos liudijimais“. Joje aš gimsiu 1813 metais, mirsiu 1911-aisiais – tais metais, kuriais, mano supratimu, mirė romantizmas. Gimsiu Mėmelyje, baigsiu Karaliaučiaus universitetą, būsiu žurnalistas, tipas, turintis išsilavinimą, draugų ir vieną dieną besileisiantis į kelionę po Europą.

Deja, būsiu per mažas, kad pasimatyčiau su Beethovenu, bet man kažkas pasakos prisiminimus apie jį. Važiuosiu į svečius pas Freudą – 69-uoju tramvajumi nuo turgaus aikštės Vienoje iki jo namų. Susitiksiu su Berliozu, jau senyva George Sand, kuri priims mane savo namuose. Aš liudysiu visą tiesą apie XIX amžių. Viskas bus absoliučiai autentiška, išskyrus tai, kad su tais visais herojais susitiksiu aš. 

Vėl grįžtate prie to, kas jus taip žavėjo vaikystėje ir tebežavi – Jules'io Verne'o kelionių, ir asmeniško santykio apskritai su bet kokia istorija.

Labai mėgstu arkas. Koncertas turi būti arkos formos – turėti pradžią ir pabaigą, kurios būtų susijusios. Visa Bacho, Beethoveno kūryba yra arkiška, nors jie apie tai nežinojo – jautė iš intuicijos. Šiandien aš jau matau savo arką...

1962-ieji, Palanga, kilometrą kitą užšalusi jūra, – nuo to karto daugiau taip niekada nebuvo... Anuomet nueidavome iki tilto galo ledais, o pavasarį užsikardavome ant mažų ledkalnių, atsispirdavome kartimis ir plaukiodavome ant jų. Pamenu, tada buvo laikas, kai bandžiau rašyti istorines dramas. O dabar? Žiemos nėra, apie jūros užšalimą nėra ką ir kalbėti. Ar tai ta pati Lietuva? Ar aš toks pats? Nežinau... Ir neslėpsiu, ar aš šiandien jums galiu pasakyti, ar buvau gyvenime laimingas. Galiu: turbūt tik kartais... 

Atsimenu, kaip bučiavausi pirmą kartą. Man buvo penkeri, jai irgi penkeri. Paskaitysiu apie tai porą novelečių iš jų rinkinio. Jas parašiau savo amžinai užmirštai jaunystei...

I

Rudens vakaro begalinė pilnatis...

Kažkokiame mieste galbūt liko mano tėvo pilkas paltas. O gal rusvai languotas. Dvieilis. Ir plačiakraštė skrybėlė pajuodavusia nuo senatvės vidaus pamušalo juosta.

Visai neprisimenu, kur dingo mamos pliažinis gėlėtas chalatas, ilgas ir gražus.

Tėvas su savo paltu ant akmeninio grindinio ir mama su vėju plaukuose ant giedančio smėlio.

Ir aš be savo niekad neturėto demisezoninio lietpalčio, grindiniu bėgantis jūros link. 

II

Pro šalį griaudėjo arba cypė automobiliai, o mudu stovėjome šalikelėje ir bučiavomės. Tiesą sakant, juoda asfalto juosta kažką rėkė ar kuždėjo mums. Bet rėk nerėkęs, jei po tavimi žydinti pieva – tik griūk į ją! O už jos – Kęstučio ir Birutės jūra – tik pasinerk į ją! Ir mudu toliau bučiavomės.

Kažin, kuo kvepėjo jos lūpos? Man tik atrodo, kad jos buvo tokios, jog mane ėmė graudulys. Ir dabar tebeima. O gal jos buvo net baltos nuo švelnios putelės ir vėjo glamonių?

Ak, sudie, mano mielas, sudie...“ – kartojo man tos plonos baltos lūpos, kurių vardas buvo Janina... Janytė…

Mudu dar nėjome į mokyklą.

Melancholiška.

Melancholija yra didelė, tauri ir natūrali būsena. Kažkada esu manęs, kad liūdesys yra natūraliausia žmogaus būsena, o džiaugsme yra kažkas gyvuliška. Užtai nemėgstu minios. Man atrodo, melancholija neturi nieko bendra su vizualiai mąstančia visuomene. Todėl aš jai svetimas, ir nebijau to sakyti. Ir nebijau toks būti. Kai skaitau paskaitas verslininkams ar dar kam nors, niekada nereikalauju ekrano ir nerodau jame raktinių sakinių. Jeigu norėsi išgirsti, tai išgirsi ir be to.

Taip, melancholija yra natūraliausia žmogaus būsena...