Irmanto Gelūno / BFL nuotrauka

Vilniaus miesto savivaldybėje šių metų sausio 22 d. vyko viešas susirinkimas dėl įmonės „Žibosa“ organizuojamo kultūros rūmų „Kablys“ paskirties keitimo iš kultūrinės į administracinę. Pasikeitimas sulaukė sostinės gyventojų susirūpinimo, kad naikinama svarbi kultūrinė erdvė bus verčiama biurais. Iš tiesų nesant kultūrinei pastato paskirčiai jo funkcijos gali būti nesusijusios su kultūra, ir tokiu atveju miestas netektų dar vienos unikalios erdvės.

„Kablys“ – legendinis pastatas, jau kelis dešimtmečius prisidedantis prie Vilniaus miesto veido formavimo. Šiandien čia įrengtas riedlenčių parkas, ekstremalaus sporto parduotuvės, organizuojami nekomercinės muzikos renginiai. Alternatyvios kultūros paveldo prasme Vilniuje su „Kabliu“ galėtų konkuruoti nebent Profsąjungų rūmai.

Anksčiau vadintas Geležinkelininkų rūmais, „Kablys“ – tipinis socrealizmo pastatas, „sovietinė antika“, statytas 1958 m. Čia erdvūs laiptai veda masyvaus aštuonių kolonų portiko link, didžiojoje salėje matyti nušiurę kilimai, pasklidęs specifinis kvapas. Toks pastato modulinis interjeras padiktuotas spalvingos jo istorijos. Skirtingais laikotarpiais čia gyvavo įvairaus žanro muzika: sovietmečiu vykdavo šokiai, kino seansai, vėliau – alternatyvios muzikos renginiai, sovietinio liaudies ūkio pasiekimų parodos, veikė laisvalaikio būreliai, kavinė. Visa tai traukė alternatyvųjį visuomenės sluoksnį, įvairiatautę publiką, keliautojus, laukiančius savo traukinio, bohemą.

Netekus bene vienintelio senų tradicijų Vilniaus alternatyvios kultūros centro, neliktų unikalios erdvės, skurstų miesto kultūrinis gyvenimas, nukentėtų bendras Vilniaus veidas.

Kartą čia gyvai pagrojus saksofonininkui, 1992 m. rudenį gimė pirmasis Lietuvoje muzikos klubas „Langas“. Vėliau čia įsikūrė Meno lyga – alternatyviojo meno projektų platforma, traukusi jaunus ir iniciatyvius Vilniaus menininkus. Pastato simbolis – 1994-aisiais skulptoriaus Mindaugo Navako sukurtas „Kablys“ – pakibo buvusiojo LTSR herbo vietoje. Tai buvo pirmas didžiausias laisvos kūrybinės minties ženklas.

2000 ir 2003 m. „Kablį“ siaubė koncertų metu kilę gaisrai, ant sienų palikę iki šiol matomus padūmavimus. Po gaisrų šis centras keletą metų buvo apmiręs, tačiau vėliau savininko sprendimu į erdvę vėl įsileista kultūra. 2011 m. „Kablys“ tapo jaunimo laisvalaikio leidimo vieta: laiptai virto terasa, šalia veikė restoranas, antrame aukšte buvo įrengtas hostelis. Naujos koncertų erdvės – naktinis šokių muzikos klubas „Kablys + Club“ ir atvira erdvė įvairiausių renginių organizatoriams „Kablys + Kultūra“.

Šiandien šis centras susidūrė su iššūkiu – norima jo paskirtį pakeisti į administracinę. Architektūriškai šiuo projektu nebus vykdomi pokyčiai – „Kablys“ nėra griaunamas ar perstatomas. Tačiau esamos patalpos bus pritaikomos pagal naują paskirtį: kaip konferencijų salės, kabinetai ir pan. Nors kultūrinei veiklai vykti administracinės paskirties pastate niekas nedraudžia, „Kablio“ savininkams niekas nekliudys kultūrinę veiklą stabdyti. Rūmai taip pat yra atskiriami nuo savo simbolio – M. Navako „Kablio“ skulptūros. Kadangi tai nėra integruota pastato dalis, skulptūros ateitis priklausys nuo tolesnių savininko planų.

Panašaus tipo pastatų Vilniuje yra daug, ir dauguma jų praranda savo, kaip kultūros centro, funkciją. Pavyzdžiui, įrengta Naujosios Vilnios „Maxima“ ir euroremontinis „Pramogų bankas“. Tiesa, sukilus visuomenei, buvo grąžinta „Lietuvos“ kino teatro sklypo visuomeninė paskirtis, ir šioje vietoje dabar stovi MO muziejus. Tokia yra bendra Vilniuje matoma tendencija: nepatraukliuose kvartaluose kultūros kūrėjai prisitaiko prie prastų sąlygų, kuria kultūrinį produktą, keldami erdvės ir rajono vertę. Kai vėliau ji pradeda dominti investuotojus, kūrėjai išvaromi, o erdvė parduodama. Dėl to, kad alternatyvios kultūros židinys savininkui neatsiperka.

Netekus bene vienintelio senų tradicijų Vilniaus alternatyvios kultūros centro, neliktų unikalios erdvės, skurstų miesto kultūrinis gyvenimas, nukentėtų bendras Vilniaus veidas. Dėl to susirinkimo metu buvo nurodyta – jei stiprus visuomenės interesas įtikintų savivaldybę išpirkti pastatą, savininkas būtų pasiryžęs diskutuoti. Šio klausimo ateitis priklauso nuo suinteresuotų visuomenės atstovų įsitraukimo. Šiuo metu organizuojama daugiau kaip 2 tūkstančių parašų surinkusi peticija, kuri jau sulaukė savivaldybės atstovų dėmesio.