Operos solistė Ieva Prudnikovaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Sergejaus Prokofjevo operoje „Lošėjas“ (rež. Vasilijus Barchatovas, premjera – vasario 12–15 d.) charakteringą Blanšos vaidmenį kuria mecosopranas IEVA PRUDNIKOVAITĖ. Pokalbis apie operos premjerą, vaidmenį ir patį lošimą – scenoje ir gyvenime.

Sergejus Prokofjevas, perskaitęs Fiodoro Dostojevskio romaną „Lošėjas“, jo buvo tarsi apsėstas, tad neatsitiktina, kad laikui bėgant gimė opera. Pasidalinkite savo „Lošėjo“ dramaturginės medžiagos pajauta. Kas jos varomoji jėga?

Ko gero, visų dramaturgiškai stiprių, įtraukiančių, pulsuojančių opusų centre – žmogus. Ne paprastas, nuobodus, monotoniškas, prėskas, o gyvas, jautrus, dažnai – problemiškas, kintantis. Taigi ir „Lošėjo“ varomoji jėga – stiprūs charakteriai, vidinės audros ir demonai. Pati kulminacinė lošimo scena, mano galva, yra labiau istorijos reziumė, bet ne ašis. Herojų emocijos, jausmai, priklausomybės, baimės, lūžiai, psichologija – visa tai kuria šios istorijos audinį.

Kaip vertinate F. Dostojevskio kūrybą, apskritai – rusų grožinę literatūrą, kokie kūrėjai, jų veikalai jums artimiausi, reikšmingi, kodėl?

F. Dostojevskio kūryba, jo žymieji „Broliai Karamazovai“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Idiotas“ man labiau žinomi iš bendro išsilavinimo, meilės knygoms. Yra tekę iš arčiau susipažinti su Daniilo Charmso veikalais – mane visad traukė absurdo literatūra. Kaip dainininkė, negaliu nepaminėti tokių poetų kaip Aleksejus Tolstojus, Aleksandras Puškinas, Michailas Lermontovas, Fiodoras Tiutčevas, pagal kurių eiles sukurta begalė ypatingų ir mane jaudinančių rusų kompozitorių romansų. Kaip moteris išskirčiau Anos Achmatovos poeziją. Tačiau turiu prisipažinti, kad jaučiuosi turinti rusų literatūros, ypač – šiuolaikinės, spragų.

Opera, jos esmė bet kokiu atveju – muzika, taigi, jūsų pajauta, ką ir kaip atskleidė S. Prokofjevas „Lošėjuje“?

Galbūt būsiu nepopuliari, tačiau, mano nuomone, šiandien operos esmė nebėra muzika. Supraskite mane teisingai – nenoriu jos nukarūnuoti, bet šiuolaikiniam žmogui be galo svarbi ir vizualioji pusė. Opera pati savaime yra sintetinis žanras, tarsi kelių skirtingų žanrų samplaika, ir visų jos komponentų svarba dabar yra suvienodėjusi. S. Prokofjevo „Lošėjo“ muzikinė medžiaga yra moderni, žaižaruojanti, nuolat kintanti, rečitatyvinė. Čia neišgirsime „šlagerių“, lengvai klausomų ir suprantamų melodijų. Tačiau ji – absoliučiai geniali. Ir tai yra tobuliausias pagrindas dramai, aktoriniam meistriškumui ir režisieriaus vizijai įgyvendinti.

Kaip vertinate visą S. Prokofjevo kūrybą?

S. Prokofjevo kūrybą labai mėgstu. Man patinka muzika su charakteriu. Nemėgstu paprastų, relaksacinių melodijų. Kaip klausytoja visad laukiu aštresnių potyrių, sukrėtimų. Šio kompozitoriaus mano mėgstamiausi kūriniai – opera „Meilė trims apelsinams“, koncertai fortepijonui ir kantata „Aleksandras Nevskis“, kurioje – „Mirusiųjų (miręs) laukas“ – vienas gražiausių opusų mecosopranui pasaulyje...

Tėvas su dukra. Operos solistai Ieva Prudnikovaitė ir Vladimiras Prudnikovas. Martyno Aleksos nuotrauka
Ieva Prudnikovaitė ir Vladimiras Prudnikovas. Martyno Aleksos nuotrauka
Ieva Prudnikovaitė, Vladimiras Prudnikovas ir Rafailas Karpis. Martyno Aleksos nuotrauka

Apskritai šių laikų operų pastatymuose, mano galva, svarbiausia – idėja. Jei ji paveiki, logiška, išradinga, tuomet ji papildo muziką ir priartina kūrinį prie žiūrovo, kuris yra tiesiog pertekęs įspūdžių ir lengvai prieinamos informacijos apie viską.

Nusakykite S. Prokofjevo „Lošėją“, režisuojamą V. Barchatovo – koks ir kaip kuriamas spektaklis? Ko tikėtis ar nesitikėti žiūrovams, klausytojams?

Žiūrovas neturėtų tikėtis meditacinio, atpalaiduojančio vakaro. Tai bus spektaklis labiau žinovams melomanams. Tačiau paveikus ir įdomus visiems. Mane žavi V. Barchatovo koncepcija – ji ryški, drąsi ir šiuolaikiška. Vyrauja kinematografiška vaidyba. Apskritai šių laikų operų pastatymuose, mano galva, svarbiausia – idėja. Jei ji paveiki, logiška, išradinga, tuomet ji papildo muziką ir priartina kūrinį prie žiūrovo, kuris yra tiesiog pertekęs įspūdžių ir lengvai prieinamos informacijos apie viską. Šiame spektaklyje tarsi nereikia lįsti į kieno nors „skūrą“. Tai istorija apie tokius pačius, kokie mes esame...

Kas ir kokia „Lošėjuje“ jūsų įkūnijama Blanša?

Paprasta. Eilinė. Tokia, kokių šimtai ir tūkstančiai aplink.

Kaip jaučiatės, ką patiriate, kai jūs esate Blanša – mylimoji Generolo, kurį įkūnija jūsų tėtis, vienas žymiausių Lietuvoje bosų Vladimiras Prudnikovas? Santykiai gyvenimo tikrovėje ir scenoje – kiek ir kaip jie susipina, įgauna prasmę kintant realybėms?

Darbo santykiai ir privalo likti tokie. Su savo kuriamais personažais niekada nesitapatinu, todėl neatsiranda jokios nereikalingos įtampos. Mėgaujuosi turėdama galimybę stebėti, kokį stiprų ir įtaigų vaidmenį dabar kuria V. Prudnikovas.

Šio pastatymo muzikos vadovas – dirigentas Modestas Pitrėnas, gyvenime – jūsų vyras, tai suponuoja, kad jūsų šeima šiuo metu gyvena opera „Lošėjas“, ar tikrai, jeigu taip – kaip? Kas lieka už repeticijos durų, kaip vyksta gyvenimas tikrovėje, kada dukra – Blanša, Generolas – tėvas gyvenime, o viskam diriguoja sutuoktinis?

Visada deklaruoju savo norą atskirti asmeninį ir profesinį gyvenimus. Esu principinga, ir iki šiol pavykdavo laikytis savo susikurtų taisyklių. Tačiau režisierius turėjo labai aiškią viziją, kas turi dalyvauti šiame pastatyme: su M. Pitrėnu jie yra kūrę ir anksčiau, mano ir V. Prudnikovo tipažai atitiko jo įsivaizduojamus ir kompozitoriaus diktuojamus. Tiesą sakant, buvau įkalbėta. Tačiau nesigailiu, nes procesas išties pranoksta lūkesčius. Atsakydama į klausimą noriu pabrėžti, kad gyvename normalų, ganėtinai buitišką gyvenimą, kurį šiuo metu praturtina šis genialus kūrinys. 

Operos solistė Ieva Prudnikovaitė. Martyno Aleksos nuotrauka

„Lošėjas“ jau yra pergalė kaip kūrinys. Tiek rašytojo, tiek kompozitoriaus. O šiuo atveju – ir LNOBT, kuris turėjo pakankamai drąsos bei azarto imtis būtent šios operos.

Gerbiama Ieva, pasidalinkite, kas, jūsų manymu, yra lošimas, kiek leidžiate, mėgstate lošti scenoje, gyvenime?

Manau, kad lošimas – viena iš saviraiškos formų. Galbūt jis suteikia trūkstamo atsipalaidavimo, o gal, atvirkščiai, įtampos?.. Galbūt tiesiog kelia adrenalino lygį kraujyje? Vieniems tai – lengvas žaidimas, kitiems – lemiamas taškas. Virtęs priklausomybe, tampa bėda. Taip, esu bandžiusi lošti, beje, labai sėkmingai, tačiau tai ir liko mielas prisiminimas. Mąstant kiek plačiau, tikrai mėgstu ir gerbiu azartiškus žmones. Kalbu apie drąsą būti laisvam, atviram, kūrybingam, nenuspėjamam, rizikuojančiam... Norėčiau išmokti būti šiek tiek azartiškesnė savo kasdienybėje.

Lošimas visada yra vienas ir vienintelis toks, tad ko ir kaip linkite išlošti operos kūrybinei trupei, klausytojams, žiūrovams, kad „Lošėjas“ atneštų pergalę?

„Lošėjas“ jau yra pergalė kaip kūrinys. Tiek rašytojo, tiek kompozitoriaus. O šiuo atveju – ir LNOBT, kuris turėjo pakankamai drąsos bei azarto imtis būtent šios operos. Esame laimingi, būdami šio proceso dalimi.