Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, kompozitorė Zita Bružaitė. Evgenios Levin nuotrauka

2020 metų vasario 13 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentūroje bus įteiktos praėjusių metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos. Viena jų laureačių – kompozitorė Zita Bružaitė, gavusi premiją už muzikos universalumą ir emocinį atvirumą.

Apie kompozitorės universalumą ir emocionalumą kalba ir tai, kad Lietuvos muzikos informacijos centras išleido jos dainų rinkinį „Penktame aukšte“, o vasario 6 dieną muzikos klube „Tamsta“ Zita pati uždainavo.

Valstybinių švenčių dienomis – vasario 16 dieną 11 val. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, o kovo 11 dieną 10 val. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje – šv. Mišių metu skambės Zitos Bružaitės liturginis kūrinys „Vilties mišios“.

Keli Zitos Bružaitės pastebėjimai:

Daina 

Nemažą mano kūrybos dalį sudaro vokalinė muzika. Savo dainas ir daineles priskiriu vokalinės miniatiūros žanrui. Tai tokia akimirksnio kūryba, kurios trukmė – nuo 1 iki 3 minučių. Jei daina trunka 4 minutes – sakau, kad ji padainuota per lėtai. Pirmiausia jos buvo kurtos sau, norint išsikalbėti. Bet kadangi daina yra bendruomeniškumo simbolis – tai ja norima sujungti visus: mažą, didelį, tėtį, mamą, draugą, nepažįstamąjį. Kaip ir giesmė liturgijoje, kuri yra tarsi aukštesnio lygmens malda. Kodėl bendruomeniškumo? Todėl, kad dainoje, dainelėje gali susijungti įvairiausių profesijų, įvairiausių amžių žmonės. Ir tai buvo ir yra svarbu visais laikais.

Žinau, kad toks bendrumas mus visus jungė praeityje, kai buvo mažiau „išmanaus gyvenimo“ įrankių, tačiau tikiu – pakankamai atsivalgę technologinių stebuklų, atsitraukę nuo to, kas šviečia, mirguliuoja, vėl dažniau susijungsime dainuodami.

Mokykla

Esu nutolusi nuo mokyklos, seniai nebedėstau. Bet turėjau ir vis dar turiu reikalų su aukštosiomis mokyklomis. Kartais dirbu paskaitininke. Daug metų buvau Vytauto Didžiojo universiteto docentė – švietimo gija ir tai, kokį bagažą turėdami iš mokyklų ateina jauni žmonės – man pažįstama. Darbo mokykloje patirties taip pat turėjau, nes maždaug 15 metų (o gal – daugiau?) dirbau meno Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Taip pat teko bendrauti ir net dėstyti muziką vidurinėje mokykloje.

Pastaruoju metu išsikristalizavusi tendencija muzikos ir menų pamokas kompensuoti būrelių ar neformaliojo ugdymo įstaigose. Ypač apmaudu, kai muzikos ar dailės nelieka viršutinėje ugdymo grandyje – kai, regis, labiausiai jaunam žmogui reikia grožio, jo suvokimo, įdomių kūrybinių slėpinių, istorijos...

Antai rengiantis Dainų šventėms metų metus girdėti, kaip mažėja dainuojančių vaikų ir jaunimo, ne taip paprasta juos iki dainos atvesti, išmokyti. Lietuvių liaudies dainomis, Juozo Naujalio ir visų Lietuvos muzikos klasikų bei dabarties autorių muzikiniais prisilietimais nuolat sau ir kitiems primename, kas mes ir iš kur mes. Visą laiką vis jaučiau, kad dainoje žmonės jungiasi ir patiria išskirtinių emocijų. Ir tai vyksta geriausia prasme, lyg sveikatinimas. Todėl ne tik kalbu apie dainą, bendrystę, bet ir pati prisidedu vis skirdama dėmesio vokalinės muzikos kūrybai.

Kompozitorė Zita Bružaitė. Evgenios Levin nuotrauka
Evgenios Levin nuotrauka

Mirtis

Šia tema kalbėdama prisilaikau atsargumo, bet konkrečiuose kūriniuose mirties nevengiu paliesti. Išskirčiau kūrinius „Requiem“, „Vilties mišios“, „Danse macabre“. Atsargumas todėl, kad mirtis yra didžioji paslaptis mums visiems. Ir labai gerai, kad taip yra... Apibendrindama pasakysiu – išėjimą matau šviesų ir kaip šviesą. Man jis reiškia persikėlimą, ne sustojimą, o atėjimą kitur.

Mano sukurtas „Requiem“ toks „linksmas“, kad kai kam po premjeros sukėlė nuostabą. Nes įprasta – „Requiem“ žanras turi gedulingą paskirtį ir skirtas ramesniam, santūresniam skambesiui, o mano paskutinė „In Paradisum“ dalis tiesiog garsiai ir siautulingai pakyla į dangų. O štai „Vilties mišios“, kurios buvo sukurtos, kad skambėtų liturgijoje – pasižymi šviesesnėmis spalvomis, nes norėjosi kalbėti apie žmogaus sielos išėjimą – viltingą prisikėlimą ar persikėlimą.

Viltis 

Pirminis „Vilties mišių“ užmanymas sietinas su poetės Vidmantės Jasukaitytės gyvenimu ir liga. Po karoliuką rinkau jos gyvenimo ir kūrybos trupinėlius, kol galiausiai juos suvėriau į daugiadalį kūrinį chorui, vargonams, saksofonui, perkusijai. Kaip rezultatas išėjo liturginių mišių ir Vidmantės Jasukaitytės tekstų pynė, kurios pagrindinė prasmė – žmogaus gyvenimas, paremtas sielos blaškymusi ir nusiraminimu bei tikėjimu. Be abejonės, šis kūrinys gimė Vidmantės Jasukaitytės kūrybinių slėpinių inspiracijoje, iš kurios matosi vilties ir šviesos perspektyva. Tos vilties, kurios mums reikia kiekvieną dieną ir kai netenkame gyvenimo džiaugsmo, kai apninka juodžiausios mintys... Vilties, kai ką nors prarandame, išlydime, paleidžiame visam laikui...

Kai manęs klausia, ar tai dedikacija Vidmantei Jasukaitytei, nes per „Vilties mišias“ skamba ir jos rašyti tekstai, sakau, kad tai impulsas, kuriuo poetė atvėrė kūrybinės energijos šulinį ir lydėjo mane iki paskutinių vilties natų.